Paklaustas, kuo šiuo metu gyvenime užsiima, A.Valaitis pirmiausia pasakė, kad yra dviejų nuostabių dukrų tėvas. Jis labai stengiasi rūpintis savo 4 ir 19-os metų dukromis, kurios gyvena su savo mamomis atskirai.
Taip pat jis – į atsargą išėjęs kariškis, vyresnysis seržantas. Pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis dabar – darbas su karinio psichologinio rengimo komanda. Jis skaito paskaitas žmonėms apie motyvaciją ir tai, kaip įveikti sunkumus. Stengiasi klausytojams parodyti, kad ir netekus kojos ar dar kažko svarbaus gyvenimas tęsiasi.
Dar A.Valaitis yra Sužeistų karių asociacijos įkūrėjas ir stengiasi pasirūpinti jų reikalais, nes, kaip parodė jo patirtis, tarnybos metu nukentėjusiems kariams kyla rūpesčių dėl sveikatos draudimo.
LRT projekto „Ypatingas būrys“ filmavimo darbai neseniai buvo baigti. Nufilmuota 16 laidų, kuriose Algimantas ir jo kolega, taip pat sužeistas karys Marius Kvedaravičius neįgalius sportininkus instruktavo, kaip atlikti įvairias karines užduotis.
– Kaip netekote kojos?
– Dalyvavau Lietuvos kariuomenės misijoje Afganistane. 2012 m. gegužės 3 d. važiavome automobiliu patruliuoti, reidas atrodė niekuo neypatingas, bet užvažiavome ant minos, kuri sprogo.
Mane prispaudė, sutraiškė koją, patyriau daug kitų sužalojimų, po kurių mėnesį praleidau komoje. Kolegos atsipirko minimaliais sužeidimais, nepalikusiais pasekmių, o man nepasisekė, nes sprogimo židinys buvo po mano sėdyne.
– Kas vyko toliau?
– Esu dėkingas JAV atstovams, kurie iš karto rimtai reagavo į mano traumą. Buvau išgabentas į karo ligoninę Afganistane, iš ten išsiųstas į Vokietiją, kur mėnesį pragulėjau komoje. Prabudus laukė ne viena operacija, nes dėl sužeidimų grėsė netekti regėjimo, o ant nupjautos galūnės buvo žaizdų. Na, ir po truputį sportuodavau, jau praėjus savaitei po atsibudimo iš komos pradėjau palengva daryti įvairius pratimus.
– O po sprogimo buvusio mėnesio jūs visai neatsimenate?
– Atsimenu sprogimą ir tai, kaip prabudau iš komos, o tą mėnesį gulėjau ir sapnavau košmarus. Manau, kiekvienas mūsų sapnas susijęs su tuo, koks mūsų gyvenimas buvo paskutiniu metu, o aš, kadangi buvau misijos įkarštyje, romantiškų sapnų neregėjau. Buvo daug baisių vaizdų iš kariškių gyvenimo. Tuo metu, pasirodo, aš dar ir plėšydavau sau iš rankų kateterius ir net mėginau pabėgti iš ligoninės – tai man papasakojo vėliau.
– Ar visą tą laiką, kai gydėtės Vokietijoje ir JAV, buvote atskirtas nuo šeimos, ar turėjote galimybių susitikti?
– Tuo metu jau buvau išsiskyręs. Dukra iš Lietuvos buvo atvykusi į Vokietiją manęs aplankyti. Tai buvo jautrus momentas. Juk iki tol buvau aktyvus, bėgikas (būdavo, per dieną nubėgdavau 10 km), daug keliaudavau, kopdavau į kalnus, ir dukrą buvau tuo sudominęs. Ir štai ji atskrenda į oro uostą, o aš ją pasitinku, stovėdamas su ramentais ant vienos kojos. Ji puolė į ašaras, na, ir aš susigraudinau. Bet pasakiau dukrai, kad viskas bus tvarkoje ir aš judėsiu į priekį. Manau, ji manimi patikėjo. Visuomet stengiuosi gyvenime žiūrėti į priekį, o ne į tai, kas buvo.
– Ar tarnybos Afganistane metu pagalvodavote, kad tai pavojinga ir gali nutikti kažkas baisaus?
– Aš jaučiau pareigos jausmą, juk kiekvieno kario pareiga saugoti savo šalį ir tinkamai ją atstovauti. Tikėjau tuo, ką darau. Kai pabudęs iš komos supratau, kad netekau kojos, nieko nekaltinau, supratau, kad vykdžiau savo pareigą. Kas įvyko, tas įvyko, teliko judėti pirmyn.
Žinoma, buvo skaudu, kad netekau kojos, bet visgi tai ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Kai buvau San Antonijuje, mačiau 20-25 m. jaunuolius, kurie neteko abiejų kojų ar abiejų rankų, buvo smarkiai apdegę ir pan.
– Minėjote, kad jums kilo problemų ir su sveikatos draudimu, dėl to ir įsteigėte Sužeistų karių asociaciją. Tad kokių problemų kilo ir ar pavyko gauti draudimo išmoką?
– Lietuvos kariai tarnybos metu kartais nukenčia, ir iki galo neaišku, ar mūsų šalyje jiems priklauso draudimo išmoka, ar ne. Tad vis rašau raštus į Krašto apsaugos ministeriją ir prašau, kad aiškiau kariams išdėstytų tą tvarką. Ministerija man atsako, kad yra nustatyta tvarka, bet vis tiek sulaukiu karių nusiskundimų, kad jie išmokos negauna, nes sistema labai sudėtinga.
Aš pats draudimo išmoką gavau po dvejų metų. Gal ir nemažą, bet galiu patikinti, kad jokie pinigai, net ir milijonas, o ir 10 milijonų, neatpirktų galūnės praradimo.
– Dabar turite kojos protezą?
– Taip, turiu ketvirtos kartos protezą, kuris išmanus, kompiuterizuotas. Kas dvejus metus reikia siųsti jį į gamyklą, kad perprogramuotų, pakeistų tepalus, ir judu toliau. Už paprastą mechaninį protezą manasis pranašesnis tuo, kad turi kelio sąnarį. Mechaninį protezą reikia tvirtai statyti ant žemės, o jei atpalaiduoji klubą, gali parkristi. Mano protezas leidžia stovint kelį „užrakinti“, ir stovėdamas galiu šiek tiek atsipalaiduoti, o po to judėti toliau. Be to, su paprastu protezu gali judėti tik vienu tempu, o manasis leidžia eiti lėčiau ar greičiau. Tikrai nenorėčiau kitokio tipo protezo.
Jį gavau Amerikoje – pamačiau, kokius gauna amerikiečiai, ir pradėjau domėtis, kodėl man jo neskiria. Išgirdau, kad mūsų valstybėje gal niekas negalės juo pasirūpinti. Visgi radau Kaune protezuotoją, vienintelį tokį Baltijos valstybėse, kuris turi leidimą prižiūrėti tokio tipo protezus, ir tada jį gavau.
– Ir su juo per dienas nesiskiriate, tik nakčiai nusiimate?
– Lauke vaikštau su protezu, o namie stengiuosi sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, kad neapkraučiau klubo ir kojos be reikalo. O kai reikia, užsidedu (tai užtrunka tiek pat, kiek apsiauti batą) ir einu. Žmonės nė nemato, kad aš be kojos, tik kai užsimirštu ir pradedu judėti greičiau, šiek tiek šlubuoju. Nors vasarą dažnai vaikštau su šortais, man taip patogu, ir tada matyti, kad mano koja labai keista.
– Ko visgi dabar negalite daryti?
– Negaliu ilgai stovėti vienoje vietoje, negaliu bėgti ir daryti daugybės kitų dalykų, kuriuos dariau iki sužeidimo. Bet ieškau kitų veiklų ir stengiuosi kompensuoti tai, ko netekau, pavyzdžiui, kopimą į kalnus pakeičiau laipiojimu sienele.
Gyvenu vienas, tad, būna, bičiulių prašau, kad padėtų man pakabinti užuolaidas ar pakeisti lemputę. Iš esmės galėčiau, palypėjęs ant kokios dėžės, tą padaryti pats, lyg ir nebūtų sudėtinga, bet būnant su protezu yra didelė grėsmė, kad jeigu griūsi, išsinarinsi ar susilaužysi klubą. Taigi nerizikuoju.
– Jau buvote netekęs kojos, kai sutikote savo antrąją žmoną?
– Taip, bet jau ir išsiskyriau. Su savo 4 metų dukrele stengiuosi kuo daugiau bendrauti, labai liūdna, kad pusmetį nebegyvename kartu ir kasdien nematau jos šalia. O vyresnioji jau turi savo gyvenimą, ir dirba, ir studijuoja, ir ryšius palaikome. Tikiu, kad su jomis abiem liksime šiema.
– O kaip jūs sugalvojote tapti kariškiu?
– Į Lietuvos kariuomenę atėjau 1995 m. balandžio 24 d. Prieš keletą metų buvau baigęs mokyklą, dirbau kioskelyje pardavėju, bet, manau, pritrūko iššūkių, tad nuėjau į kariuomenę. Galvojau, pabūsiu metus ir grįšiu, bet man ten patiko, pasijutau savo vietoje ir grįžau po dvidešimt vienerių metų (oficialiai į atsargą išėjau 2016 m.).
Gal prisidėjo tai, kad mano senelis buvo karys. Jis mirė, kai buvau visai mažas, aš jo neatsimenu, bet mama pasakojo, kad jis buvo sužeistas mūšyje. Jis irgi patyrė kojos traumą, bet nesėdėjo namie, o vis kažkur ėjo ir turėjo daug veiklos.
