Vienu žymiausių politikų po Vokietijos suvienijimo tapęs H.Kohlis 28 metais jaunesnės mylimosios B.Herbold knygoje – toks, kokį jį pažinojo nedaugelis.
– Koks jums atmintyje išliko pirmas susitikimas su anuomet tokiu įtakingu Vokietijos kancleriu?
– Pirmą kartą vienas kitam spausdami ranką jautėme, kad mūsų pažintis ypatinga. Kai pažvelgiau H.Kohliui į akis, abu matėme slapčiausias vienas kito sielos kerteles. Iškart pajutome dvasinę giminystę.
Aš tai jaučiau, vėliau ir jis ne kartą sakė pajutęs tą patį.
– Tai jau panašu į karminį ryšį?
– Taip ir buvo! Iki mūsų pažinties likus metams H.Kohlis jau turėjo įtakos mano gyvenimui – sugadino vestuvinę naktį. Tiesiog po tuoktuvių su vyru valgėme užeigoje, į kurią turėjo atvykti H.Kohlis. Mano vyras norėjo būtinai jo sulaukti.
Galų gale jis pavėlavo penkias minutes ir kaip tik tuomet buvo užimti jaunavedžių kambariai, kuriuos buvome rezervavę. Todėl pirmą kaip žmonos naktį praleidau su įniršusiu sutuoktiniu siauroje lovoje.
– Buvote ištekėjusi, kai pirmą kartą susitikote su kancleriu?
– Taip, bet mano santuoka jau seniai nebebuvo laiminga. Gal dėl to skvarbūs H.Kohlio žvilgsniai pasiekė mano širdį.
– Per vienas Velykas H.Kohlis važiavo į Bad Hofgasteiną Austrijoje. Kaip pavyko su juo, apsuptu apsaugos, susitikti?
– Nesu baikšti ir kišenėje neieškau žodžio. Tai jam patiko. Pirmą kartą su Helmutu susitikome per 1990 metų Velykas.
Kai vakare nuėjau į viešbučio sauną, jis ten sėdėjo su visa savo palyda. Norėjau kuo greičiau išeiti, bet jis neleido. Teko sėdėti šalimais. Nenorėdama spoksoti į jo nuogumą, žvelgiau į paraudusį veidą.
Jam patiko ta situacija, o mane dar ir dabar užplūsta stiprus gėdos jausmas, kai apie tai pagalvoju Beje, H.Kohlis niekada neleisdavo uždaryti saunos. Didžiausią malonumą jam teikdavo žmonių nuostaba.
– Ar dar prisimenate judviejų pirmą bučinį?
– Kuo tiksliausiai! Buvo 1994-ųjų Velykos tame pačiame viešbutyje, kur po daug mėnesių trukusio susirašinėjimo ir skambučių mezgėsi vis artimesnis ryšys.
Tai įvyko lifte. Aš paėmiau jam už rankos ir staiga jis mane prisitraukė prie savęs, ėmė aistringai bučiuoti. Po to bučinio jaučiausi visiškai sutrikusi.
Jokiu būdu nenorėjau tapti įtakingo vyro meiluže, bet taip pat jaučiau, kad negaliu užgniaužti jausmų. Ir, žinoma, mane nuolat persekiojo baimė, kad viskas išaiškės!
Meilės romanas būtų sužlugdęs H.Kohlio politinę karjerą. Todėl beveik nėra nuotraukų, kuriose būtume įamžinti kartu. Kelios, kurias turėjau, dingo kraustantis. Mano svarbiausia dėžė, į kurią buvo sukrauti dokumentai, raštai ir visos asmeninės nuotraukos, taip pat dingo.
– Ar būtent dėl H.Kohlio išsiskyrėte su savo vyru?
– To manęs nuolat klausdavo ir federalinis kancleris, o aš kaskart neigdavau. Atsakymas jam nepatikdavo – Helmutas veikiausiai norėjo girdėti, kad skyriausi dėl jo.
Mano santuoka jau seniai nebebuvo laiminga, o aš norėjau savarankiškai kurti savo ateitį. Dėl to pakeičiau gyvenamąją vietą ir įkūriau modelių agentūrą. Norėjau užsidirbti pinigų ir būti nepriklausoma.
– Ar butai Vysbadene ir vėliau Falkenšteine daugybę metų buvo judviejų slaptos meilės lizdelis?
– Taip, daugybę nuostabių metų! H.Kohlis visada gerai jausdavosi mano nedideliuose, jaukiuose namuose.
Jis atvykdavo taip dažnai, kaip tik galėdavo, ir beveik kiekvieną kartą su dovana – papuošalu, krištolo dirbiniu, viena savo mėgstamų ikonų ar vaza. Užtat gėlių niekada neatveždavo. Veikiausiai manė, kad pirkdamas raudonas rožes išsiduotų.
O kartą per valstybinį vizitą Kanadoje nupirko granito statulėlę. Jis taip norėjo man tai pranešti, kad leido sustabdyti visą automobilių koloną ir pats paskambino iš telefono būdelės. Kanados premjeras tuo metu kantriai laukė automobilyje.
– H.Kohlis buvo dosnus?
– Taip. Ne tik buvo dosnus, bet ir malonus, jautrus vyras. Jis norėjo, kad man gerai sektųsi, ir padėdavo kuo galėdamas – netgi kuriant modelių agentūrą. Be skambučio iš kanceliarijos anuomet veikiausiai nebūčiau gavusi leidimo ją steigti.
Pasibaigus skyryboms jis davė man didelę sumą pinigų, kad galėčiau sumokėti savo advokatams. Kartą, kai gulėjau ligoninėje, įsigeidė mane aplankyti.
Visame ligoninės skyriuje kilo sujudimas. Prie mano palatos lūkuriavo visi pacientai, kurie buvo pajėgūs pasikelti iš lovų. Anuomet tą jo vizitą laikiau didžiuliu meilės įrodymu.
– Ar jį irgi apdovanojote?
– Žinoma. Mano pirmoji dovana buvo kaklaraištis su kostiumą vilkinčia meška. Tokį išrinkau specialiai – man H.Kohlis priminė didelį minkštą meškiną. Toks palyginimas jį pralinksmindavo, bet šiaip norėdavo, kad būtų laikomas liūtu. Tą kaklaraištį jis dažnai ryšėdavo oficialiomis progomis.
Per daugybę metų esu jam padovanojusi gausybę kaklaraiščių. O kartą nupirkau brangų, bet gerokai per mažą kašmyro megztinį.
– Savo knygoje pateikėte pikantišką sceną: lankydamasi kanclerio gyvenamojoje ir svečių priėmimo rezidencijoje Bonoje kartu su juo maudotės nuogi baseine. Ir jūsų niekas nestebėjo?
– Tai buvo tikrai beprotiška idėja! Helmutas sumanė paplaukioti baseine ir užtikrino, kad visos stebėjimo kameros išmontuotos, nes norintis privatumo.
Pasibaisėjau, kaip buvo įrengta rezidencija. Aplankiusi jį ten supratau, koks vienišas turėjo jaustis šis įtakingas vyras – visus vakarus vienas šiame tamsiame urve.
– Naktis leisdavote kartu?
– Kiekvienas Velykas Bad Hofgasteine. Žinoma, kad išsaugotume paslaptį, abu turėdavome savo kambarius. Iki aušros visada grįždavau į savąjį.
Jei susitikdavome mano bute, naktį jis išvažiuodavo. Žinojau, kad mūsų istorija bus laikina, nors ir virto stipria meile.
Tiesą sakant, dažnai jo klausinėdavau apie žmoną. Apie ją Helmutas kalbėdavo labai gražiai.
– Jo žmona Hannelore žinojo apie šią slaptą meilę?
– Manau, kad taip, nors jis nuolat pabrėždavo, kad neturėčiau jaudintis dėl Hannelore, – esą ji taip pat kažką turinti.
„Viskas išspręsta, mano mažyte“, – sakydavo jis.
Veikiausiai jų santykiai buvo paremti pagarba, bet nebuvo lytinių santykių. Ir vis dėlto jie buvo susituokę. Todėl H.Kohlis pavydėdavo Gerhardui Schröderiui ir Theo Waigeliui, kurie pasiryžo naujai meilei ir išsiskyrė.
Žinau, kad jis ir mums turėjo planą, apie tai dažnai užsimindavo. Jis norėjo pakeisti savo gyvenimą ir būti su manimi, kai tik paliks tarnybą.
– Ar jis kada nors sakė, kad norėtų jus vesti?
– Ne, bet būtų tai padaręs, kai viskas būtų susitvarkę. Šios akimirkos tikėjausi, bet jos nesulaukiau dėl nesantaikos su Wolfgangu Schäuble.
Helmuto niekada nespaudžiau, nors ir svajojau apie kūdikį, nes šis vyras buvo mano didžioji meilė. Tiesa, puikiai suvokiau, kad tai veikiausiai neįvyks.
– Galėjote tai pasiekti.
– Niekuomet nebūčiau pririšusi jo vaiku! Mes dažnai kalbėdavomės ta tema. Jis apgailestaudavo, kad nesu motina.
– Kodėl vėliau jūsų meilė susvyravo?
– Po 1998 metais pralaimėtų rinkimų ir skandalo dėl neteisėtų pinigų partijai H.Kohlis pasikeitė: tapo piktas, šiurkštus, nemalonus net ir man.
Toks elgesys mane žeidė. Nenorėjau tokio vyro ir tai aiškiai jam pasakiau. Atėjo metas, kai mūsų santykiai prarado lengvumą, o meilę galutinai sugriovė jo politinis nuopuolis.
– Jųdviejų santykiai baigėsi be visus taškus sudedančio pokalbio?
– Mudu žinojome, kad meilė išsikvėpė. Gaila, kad nebuvo to paskutinio pokalbio, nes ta pabaiga man būtų buvusi šiek tiek lengvesnė. Dėl to dar daug metų jaučiau ryšį su juo.
– Nuliūdote, kai H.Kohlis dar kartą vedė?
– Mums nebebuvo kelio atgal. Nutrūkus santykiams su H.Kohliu aš turėjau tik vieną vienintelį trumpą ryšį.
Pernelyg stipriai laikiausi praeities, negalėjau ir nebenorėjau naujų santykių.
Papasakojusi savo istoriją jaučiuosi tarsi išlaisvinusi širdį. Manau, dabar galėčiau pradėti naują gyvenimą su nauju vyru.
Parengė Ona Kacėnaitė
