Naujas iššūkis V.Javtokienę džiugina. Tai išdavė plati šypsena ir pirmieji žodžiai apie tai, kaip jai gera susitikti su seniai matytais žmonėmis ir susipažinti su naujais. Jos dienotvarkė vis pilnėja, reikalų ir ambicijų daugėja.
Jokios panašios veiklos Vilmos gyvenime nebuvo 12 metų. Studijuodama ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ji susilaukė pirmosios dukters Gretos, kuriai dabar 12 metų.
Ją pagimdė tarp sesijų, o baigiamąjį darbą rašė jau su kūdikiu ant rankų.
Po to dėl vyro krepšininko karjeros visa šeima buvo iškeliavusi gyventi į užsienį.
O dabar Vilma ir Robertas Javtokai jau su keturiomis atžalomis – Greta, Simu (10 m.), Domu (3,5 m.) ir prieš pusmetį gimusia Smilte – gyvena nauju režimu.
Vilniaus centre šeima atvėrė restoraną „Newton“, kurio reikalais daugiausia rūpinasi V.Javtokienė.
– Koks jausmas po tiek laiko vėl pradėti dirbti?
– Ir baisu, nes daug kas nežinoma, ir kartu labai smalsu išmokti. Nekantru ir džiugu save išbandyti.
Buvau labai pasiilgusi bendravimo, tad smagu susitikti su čia užsukančiais bičiuliais, klasės draugais ir pažįstamais.
Visiems sakau, kad bent per pietus mane gali rasti čia, o kartu – ir užkąsti. Tik vakarais kol kas man sunkiau išeiti, nes šeimyna laukia.
Jau seniai norėjau ir bendrauti, ir save išreikšti.
Dar pradėjau mokytis rinkodaros subtilybių. Ilgai sėdėjau namie, bet dabar užsikroviau viską iš karto!
– Tai ar lengvai ištrūkote iš namų?
– Mintis įkurti restoraną kilo vyrui, tačiau jis kasdien važinėja į Kauną ir dėl darbo krepšinio klube negali šeimos verslui skirti tiek dėmesio, kiek norėtų.
Pagalvojome ir kartu nutarėme, kad restorane daugiau laiko turėčiau praleisti aš. Tai, ko gero, geriausios aplinkybės, kokios tik galėjo pasitaikyti, kad pagaliau prisiruoščiau išeiti iš vaikų auginimo periodo ir pradėčiau dirbti.
Prisipažinsiu, tai man buvo nelengvas spyris.
Reikėjo pasitempti, susiimti, nekalbant jau apie tai, kad reikėjo perplanuoti visą dienotvarkę, susijusią su vaikais, jų būreliais, mokyklomis, darželiais.
Tačiau tai visiems – tik į gera. Anksčiau vaikai buvo įpratę, kad aš juos vežioju, o dabar mokosi savarankiškumo – troleibusu iš mokyklos parvažiuoja patys.
– Kokias auginant vaikus įgytas savybes labiausiai galima pritaikyti dirbant?
– Tikrai praverčia kantrybė, kurią išlavinau po šimtą kartų per dieną vaikus mokydama tų pačių dalykų. Nelengva dirbti su žmonėmis, jie visi skirtingi, todėl irgi reikia kantrybės.
Todėl ši savybė tikrai pravers versle.
Viena vertus, motinystė subrandino tokiam darbui, kita vertus, turiu kasdien stiebtis ir tobulėti. Restoranų verslas susijęs su daugybe kitų sričių.
Nė vienoje negali atsilikti. Tai – tikras iššūkis.
Galbūt pasakysiu banaliai, bet ši mintis man suteikia pasitikėjimo: geriau daryti, klysti, mokytis, nei neišdrįsti bandyti ir vėliau gailėtis.
Dabar galvoje sukasi milijonai minčių, tenka daug visko planuoti, bet turbūt įgavusi patirties į viską pradėsiu reaguoti ramiau.
Ko gero, ir šioje vietoje verslą būtų galima palyginti su motinyste.
Trečias ir ketvirtas vaikai auga visiškai kitaip nei du pirmieji. Mažieji, atrodo, auga savaime. Kitaip viską priimu, daug dalykų, kuriuos anksčiau sureikšmindavau, tampa savaime suprantami.
– Ko labiausiai buvote pasiilgusi?
– Motinystė yra nuostabus laikotarpis, kuriam atsidaviau besąlygiškai ir juo džiaugiuosi.
Vis dėlto kai auginau vaikus, man labiausiai neduodavo ramybės, kad savęs neišreiškiu ir netobulėju kitose srityse.
Susimąstydavau apie tai, kad vaikams paaugus aš jiems tapsiu neįdomi. Juk vyresni vaikai pradeda vertinti tėvus kaip asmenybes.
Dabar jau skambina: „Mama, tu darbe?“ Taip, aš darbe. Ir jiems taip įdomu čia ateiti.
Taigi bijojau būti neįdomi mama. Noriu, kad vaikai mane matytų ne vien buityje, besisukiojančią aplink puodus ar vežiojančią į būrelius. Noriu augti kartu su jais.
Dabar viskuo mėgaujuosi. Juokais vyrui sakau, kad tuoj man labiau pradės patikti darbe nei namuose ir jis ims gailėtis, kad mane įmetė į verslą. (Juokiasi.)
– Tarp dviejų vyresniųjų ir dviejų jaunesniųjų vaikų – nemažas tarpas.
Ar tuo laikotarpiu neturėjote minčių pradėti dirbti?
– Anksčiau, kai artimiesiems prasitardavau, kad man trūksta saviraiškos ne tik motinystėje, mane ramindavo, esą tinkamas laikas dar ateis. Tada norėjau visko po truputį, tačiau neturėjau aiškaus plano.
O atsitiko taip, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik nerti stačia galva į šeimos verslą. Nors niekada neįsivaizdavau, kad mano veikla bus būtent tokia. Buvau susidariusi įspūdį, kad tai viena sudėtingiausių sričių.
Draugai, kurie su tuo buvo susidūrę, netgi atkalbinėjo. Tačiau kuris verslas lengvas? Į kiekvieną reikia įdėti šimtą procentų pastangų.
– Augindama vaikus niekada nesinaudojote auklių paslaugomis. Net dabar, kai jų jau keturi. Jus turbūt galima vadinti supermama?
– Oi, ne, aš tokia pati kaip ir kitos mamos. Būna sunkių dienų, kai pavargstu, ko nors nespėju. Esu dėkinga savo mamai ir vyro mamai, kurios visada pagelbėja.
Mano sąžinė rami, kad vaikai būna gerose rankose ir galiu skirti laiko savo veiklai.
Vyresnieji vaikai eina į mokyklą, Domas – į darželį.
O mažąją rytą ir vakare dar maitinu krūtimi, tad nutolti per daug negaliu.
Svajoju, kad užaugę vaikai padėtų mums plėtoti šeimos verslą. Greta jau dabar norėtų, bet amžius neleidžia. (Juokiasi.)
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
