Arnas gyvena pas savo globėjus Eglę ir Egidijų Čerkauskus. „Čia man labai gerai, galiu visko turėti. O kai gyvenau globos namuose Minties gatvėje, visai negalėjau turėti savo pinigų, kiti iš manęs juos atimdavo ir pirkdavo cigarečių. Kai gyvenau globos namuose Pavilny, pinigų jau neatiminėjo. Bet čia dar geriau, turiu savo banko kortelę, į kurią man kas savaitę perveda kišenpinigius, už kuriuos galiu nusipirkti ką nors skanaus arba kompaktinių diskų. Ir šiaip pas globėjus gyventi gera“, – pasakojo apie savo kasdienybę vaikinas.
Jis nuo mažens gyveno globos įstaigose. Pasaulį išvydo kartu su broliu dvyniu, abu buvo neišnešioti ir turėjo sveikatos problemų. Ir nuo mažens keliavo po įvairias valstybines įstaigas, be to, buvo atskirti vienas nuo kito. Tiesa, atsirasdavo gerų žmonių, kuriems Arnas rūpėjo, kurie jį pasiimdavo į svečius, bet visgi jo nuolatinė gyvenimoji vieta buvo globos namai.
Na, o Eglė ir Egidijus Čerkauskai turėjo dvi jau dideles dukras, įsirenginėjo namą Naujojoje Vilnioje ir, atrodė, didžiausi jų rūpesčiai jau pasibaigę, tuoj galės gyventi ramiai ir niekieno netrukdomi.
Bet viskas pakrypo kita linkme, kai jų paauglė dukra papasakojo sanatorijoje susipažinusi su Arnoldu – aklu, bet įdomiu vaikinuku. „Aš tokia mama, kuri linkusi savo dukros draugais domėtis ir su jais susipažinti. Taigi susipažinau ir su Arnu – aplankėme jį globos įstaigoje. Na, o jis iš karto ir paklausė, ar aš nenorėčiau jo globoti“, – prisiminė Eglė.
Ji dirba mokyklos psichologe, kaip tik buvo baigusi globėjams skirtus kursus. Taigi, kad galėtų su Arnu išeiti pasivaikščioti ar pasiimti jį pas save į svečius, jai tereikėjo sutvarkyti dokumentus dėl svečiavimosi.
„Tačiau apie nuolatinę globą negalvojau – Arnoldui pasakiau, kad mūsų namas iki galo neįrengtas ir, juolab, nepritaikytas neįgaliajam, taigi jo pas mus gyventi neišleis. Bet kai tvarkiau dokumentus dėl svečiavimosi, globos namų darbuotoja pasakė, kad jų institucijoje situacija taip pat sudėtinga – globos įstaigos naikinamos, Arnas bus iškeldintas į kitą Lietuvos galą, kur sąlygų gyventi neįgaliesiems taip pat nebus, taigi, jei tik norėtume, galėtume imtis jo globos. Pasakiau, kad tikrai nenoriu, jog jį išvežtų, juk Vilniuje ir jo mokykla, ir draugai, tik dar pasitarsiu su šeima“, – pasakojo apie netikėtai pakrypusius įvykius Eglė.
Jos vyras ir dukra neprieštaravo, taigi Arnas, kuriam tuo metu buvo šešiolika, įsikūrė jų namuose. Dabar jis jau pilnametis, bet, kadangi turi sunkią negalią, globėja jam reikalinga ir toliau.
Beje, Arnoldui prieš 2,5 m. atsikrausčius pas globėjus, čia gyveno du šunys, o vaikinas nuo mažens gyvūnų labai bijojo (pasak Eglės, tokią baimę turi daug neregių, nes jie šalia gyvūnų jaučiasi nesaugiai). Tačiau jis palengva susidraugavo su šeimos augintiniais, o tada įsisvajojo turėti nuosavą šunį – pirmą gyvenime augintinį.
Netrukus Arnas su globėja jau keliavo į prieglaudą, kur išsirinko keturkojį draugą. Pavadino šunį Juliumi todėl, kad toks buvo vardas pirmojo vaikino, kuris pasisiūlė jį apginti, jei kiti skriaustų.
Prisijungė ir Arno draugas
Šiemet namus papildė dar vienas globotinis – septyniolikmetis Arno draugas Vitalijus.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kuriame Arnoldas mokosi, jis turėjo gerą bičiulį, taip pat aklą vaikinuką. Kartais globėja Eglė su abiem vaikinais kažkur išvykdavo, susitikdavo mokyklos renginiuose. Istorija pasikartojo: ir Vitalijus paklausė, ar negalėtų apsigyventi kartu, o Eglė jam atsakė, kad namai iki galo neįrengti, nebus užtektinai vietos.
Tuomet praėjusią vasarą ji su Arnoldu ir Vitalijumi išvyko į Šventąją. „Kelionės metu su juo užsimezgė artimas ryšys, pajutau, kad jis man pasakoja tokius dalykus, kurių kitiems neišsako. Tada tikrai pajutau, kad norėčiau tą vaikiną globoti, vėl su šeima pasitariau ir ryžomės tam žingsniui“, – pasakojo moteris. Ir pridūrė, kad Vitalijus, skirtingai nei Arnoldas, ją vadina mama.
Gerbia jo biologinę mamą
Dabar jie, neskaitant šunų, gyvena septyniese: Eglė ir Egidijus, jų jaunesnioji dukra, Arnoldas, Vitalijus, dvimetis anūkas Mindaugas ir dar Eglės draugės sūnėnas, atvažiavęs į Vilnių mokytis. Beje, Vitalijus labai gerai sutaria su mažuoju Mindaugu, moka jį nuraminti ir užmigdyti.
„Taip, namuose netikėtai atsirado daug jaunimo ir šurmulio, ir kartais būna sudėtingų situacijų. Tačiau taip pat namuose dabar daugiau džiaugsmo – tikrai nesigailime, kad ryžomės šiam žingsniui. Labai prie šių vaikų prisirišau, myliu juos kaip savo – nebeįsivaizduoju be jų savo gyvenimo ir esu labai laiminga, kad juos sutikau“, – sakė Eglė, o jos vyras linktelėjo galva.
Globėja prisipažino, kad kartais nelengva būna su neregių vaikinų vežiojimu į mokyklą bei būrelius: kartais kviečiasi socialinį taksi (jo paslaugos mokamos, bet nebrangios), o kai šis užsakymo nepatvirtina, prireikia ir paprasto taksi.
Dviem negalią turinčiais vaikinais bei anūkėliu besirūpinanti, taip pat ir dirbanti Eglė randa laiko ir palaikyti ryšius su Arnoldo mama.
„Aš jo mamą gerbiu, ji labai darbšti, bandanti atsitiesti po patirtų gyvenimo smūgių moteris. Kai susilaukė dvynukų, Arno ir jo brolio, ji jau turėjo keturis vyresnius vaikus. Vienu metu neatlaikiusi įtampos ji pradėjo girtauti. Bet kas žino, kaip mes elgtumėmės, jai mus užgriūtų tokie sunkumai, kokie teko jai. Dabar ji jau rado jėgų atsitiesti, mes su ja palaikome ryšius“, – sakė psichologe dirbanti Eglė.
Įsimylėjęs atlikėją GJan
Viena gražiausių Arnoldo gyvenimo dienų buvo per jo 17-ąjį gimtadienį. Tada jis su savo globėja ir broliu dvyniu vyko į Kauną, į grupės SEL, kuri jam labai patinka, jubiliejinį koncertą. Tai buvo pirmas didelis koncertas, kuriame jis dalyvavo. „Važiavome į Kauną, ten dar pavalgėme „Megoje“ picerijoje ir po to ėjome į koncertą – buvo nuostabu“, – sakė vaikinas.
O dabar jis ypač žavisi daininke GJan, sako, kad jos balsas nerealus ir jis ją tiesiog įsimylėjęs. „Na, bet suprantu, kad jos nepakabinsiu, tiesiog svajoju savo radijo eteryje padaryti interviu bent su jos vadybininku, vis klausausi jos dainų ir į jos feisbuko paskyrą nusiunčiau daug širdelių. GJan valdo! O šiaip norėtųsi turėti merginą, kuri mane suprastų. Niekaip nepavyksta jos rasti...“, – sakė Arnas.
Muziką labai mėgstantis aklas vaikinas, draugų paragintas, praėjusių metų spalio 28 d. ir įkūrė internetinę radijo stotį. Kadangi šiuolaikiniai kompiuteriai pritaikyti ir neregiams, tą padaryti nebuvo sunku, be to, draugai padėjo. Reikėjo gauti serverį, tam tikrą kompiuterinę programą ir pasirinkti muzikos.
Arno radijo stotis vadinasi „Patejago radijas“ – pavadinimas sudarytas iš vaikino biologinės šeimos narių vardų pirmųjų raidžių.
Džiaugiasi prizais ir šaukiniais
Dar prieš įkurdamas radijo stotį, Arnoldas buvo Eglei prasitaręs, kad nori būti didžėjumi. Ji kaip tik užmatė skelbimą, kad rengiami jų kursai. Kai susisiekė su mokytoju, paaiškėjo, kad jis jau yra mokęs didžėjauti vieną neregį, taigi ir Arną mielai priėmė.
Beje, vaikinukas yra muzikalus, baigęs muzikos mokyklą „Lyra“. Tik nuo akordeono specialybės egzaminų buvo atleistas, nes dėl cerebrinio paralyžiaus kiek apsunkinto judėjimo jam tai būtų buvę pernelyg sudėtinga.
Savo radijo stotyje Arnas leidžia muziką (dažniausiai – lietuvišką, nes pats ją labai mėgsta), pildo klausytojų pageidavimus ir organizuoja konkursus. Labai džiaugiasi, kad pavyko rasti rėmėją, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuris davė prizų – kompaktinių diskų ir tušinukų.
„Rytis Gramantas iš šiauliečių grupės „Real dreams“ mano radijo stočiai sukūrė penkis šaukinius, taip pat po šaukinį sukūrė dainininkas Aleksandras Makejevas ir Liveta, labai tuo džiaugiuosi. Susisiekiu su atlikėjų vadybininkais ir kai kurie mielai sutinka, kad leisčiau jų muziką, tiesa, kai kurie ir atsisako“, – pasakojo Arnas.
Tiesa, „Patejago radijas“ transliuoja tik tada, kai jo įkūrėjas dešimtokas nebūna mokykloje, paprastai – vakarais ir savaitgaliais. Apie kiekvieną transliaciją Arnas praneša radijo feisbuko paskyroje. O ir radijo klausytojų nėra daug, „Patejago radijo“ paskyra feisbuke teturi 100 sekėjų, tačiau Arnas labai tikisi, kad jų daugės.
Arno radijo stoties paskyrą feisbuke galite rasti čia.
