Charizmatiškas dailininkas savo gyvenimu skųstis nelinkęs: jam maloniau kalbėtis apie meną, kad ir apie tai, kuo ypatingi buvo renesanso dailininkai, ar pasakoti, ką bandė atskleisti savo darbais, kurie gyvai atrodo labai įspūdingi. Pokalbio metu jį vis tenka grąžinti prie kasdienybės problemų. Dailininkui neramu ne tiek dėl to, kad neturės namų, kiek dėl to, kad neturės kur laikyti savo paveikslų ir tapyti naujų.
„Nieko nekaltinu, taip jau susiklostė, kad Užupio meno inkubatoriaus taryba nusprendė, jog studiją, kurioje ir gyvenau, turiu užleisti kitiems, jaunesniems ir produktyvesniems, menininkams. Prašiau pagalbos Vilniaus savivaldybės, klausiau, gal atsirastų kokios apleistos patalpos studijai, bet išgirdau, kad aš – niekuo neypatingas ir niekas man nepriklauso. Tiesa, stoviu eilėje socialiniam būstui gauti, bet kol ateis eilė, jau būsiu miręs“, – sakė menininkas.
Kaip vis dėlto nutiko, kad Ukrainoje gimęs ir baigęs studijas, bet nuo 1982 m. Lietuvoje gyvenantis dailininkas čia neturi kur apsistoti? „Tėvas man sakė, kad niekada nestočiau į politinę partiją ir neimčiau iš banko kredito. Jis taip sakė kokiais 1965 m., o man tai pasitvirtino 2013 m. Iki tol su žmona ir dviem sūnumis gyvenome bute gražioje vietoje Antakalnyje, šalia buvo mano studija – garažas. Kilo mintis vietoj garažo statyti gyvenamąjį namą ir žmona įkalbėjo mane imti kreditą.
Statyboms prasidėjus paaiškėjo, kad matavimai buvo netikslūs ir šiek tiek įlindome į kaimynų sklypą. Statybos stojo. Pinigų perstatymui jau neužteko ir teko imti dar vieną kreditą, po to – dar vieną... O dar statybų burbulas sprogo, be to, nekilnojamojo turto agentūra, su kuria bendradarbiavome, davė prastų patarimų.
Žodžiu, viskas labai komplikavosi. Tuo metu jau ir skyrėmės su žmona, tad pasakiau, kad jokių pretenzijų į turtą neturiu. Tiesa, ir jai po tų nepavykusių statybų nieko neliko, net ir to buto Antakalnyje. Gerai nors, kad sūnūs jau užaugę“, – pasakojo P.Kostinas.
Tuo metu jam buvo skirta studija Užupio menų inkubatoriuje, kuriame jis, gavęs įstaigos tarybos leidimą, taip pat ir apsigyveno. Turėjo kambarį-studiją ir dar vieną kambarėlį greta. Vanduo ir tualetas buvo bendrose patalpose koridoriaus gale.
Pašnekovas pastebėjo, jog kol žmonės žinojo vien faktą, kad tapytojas gyvena ir dirba toje pačioje patalpoje, jiems tai atrodė meniška, bet kai sužinodavo, kad jis neturi kito būsto, jo autoritetas pažįstamų akyse smarkiai krisdavo.
Visuomenei bene žinomiausias P.Kostino darbas – didžiulė freska, esanti Vilniaus Centro poliklinikos (Pylimo g.) foje.
„Žinau, kad nesu gerai žinomas dailininkas, taip jau susiklostė. Dar sovietiniais laikais manęs nepriėmė į Dailininkų sąjungą. Norėjau ten pakliūti ir klausiau, kokią paraišką reikia užpildyti, o išgirdau, kad paraiškos nėra, reikia dalyvauti kažkokiuose vakarėliuose... Dabar situacija pasikeitusi, bet vis tiek nemėgstu pasisėdėjimų, kurie padeda, mezgant ryšius – man labiau patinka tiesiog dirbti“, – sakė P.Kostinas.
Ir pridūrė, kai jam labai patiko dirbti komandoje, kai filmavosi antraplaniuose vaidmenyse keliuose filmuose, pavyzdžiui, Tado Vidmanto filme „Trys milijonai eurų“. Ten visa komanda turėjo bendrą tikslą. Tačiau dailininkai dirba individualiai, bendrų tikslų neturi, tad ir jų susibūrimai jo netraukia.
Piotras prisipažino, kad seniau, kaip ir nemažai kitų menininkų, vartojo alkoholį. Prieš penkerius metus suprato, kad jeigu tą darys ir toliau, blogai baigsis, taigi susiėmė ir gerti metė. Beje, tuo metu, kai išgyveno skyrybas ir nekilnojamojo turto netektį, ramindavo nervus ir kitokiu būdu – dėliodamas dėliones iš kelių tūkstančių detalių.
Paveikslai pernelyg gražūs?
Kai nustojo vartoti alkoholį ir išsikraustė gyventi į Užupio menų inkubatorių, P.Kostinas tapo daug darbingesnis ir produktyvesnis. Nutapė daug įspūdingų darbų. Visi jie atlikti renesansine 16 a. pab.-17 a. pradžios tapybos technika, kuria tikriausiai niekas daugiau Lietuvoje netapo. Kad ją įvaldytų, P.Kostinas daug domėjosi meno istorija, taip pat ir optine fizika. Renesansinė tapybos technika pasižymi tuo, kad aliejiniais dažais tapyti paveikslai tarsi reaguoja į apšvietimą ir, kai jis tinkamas, atrodo trimačiai. Be to, dailininko paveiksluose daugybė smulkių detalių ir, kol užbaigia darbą, jis užtrunka labai ilgai.
„Kai kurie žmonės visai rimtai sako, kad mano darbai pernelyg gražūs, o šiais laikais tokie nepopuliarūs. Na, bet aš įsitikinęs, kad menas turi būti estetiškas. Ir stengiuosi, kad kiekvienas mano paveikslas būtų pats gražiausias. Tiesa, tas grožis ne saldus, o galingas“, – sakė P.Kostinas.
Į Lietuvą atsikraustė dėl moters
Kaip visgi menininkas iš Charkovo, kurio mama – Ukrainos kazokų palikuonė, o tėtis – iš nedidelės Sibiro tautelės, atsidūrė Lietuvoje?
„Atsitiktinai. 1982 m. važiavau į Sankt Peterburgą, nes norėjau tapti kino dailininku, ir ten susipažinau su mergina iš Lietuvos. Viskas buvo labai romantiška – baltosios naktys, kai visą naktį gali vaikščioti po šviesų miestą...
Tada ta moteris pakvietė mane į Vilnių. Jo senamiestis mane sužavėjo – esu matęs įvairių miestų, bet joks kitas nėra toks jaukus ir estetiškas“, – pasakojo P.Kostinas.
Na, o po metų jis su ta moterimi susituokė ir nugyveno kartu 30 metų – iki pat 2013 m.
Svajoja apie seną sodo namelį
Savo tapybos darbus parduoti ir iš jų uždirbti menininkui nelengva – gal dėl to, kad renesansine tapybos technika tapyti darbai nedera prie šiuolaikinio interjero, o gal dėl to, kad jų nepriima meno galerijos, nes šis dailininkas neatitinka jų braižo. „Kartais kažkam užkliūna ir tai, kad aš – ne vietinis“, – lietuviškai be akcento sakė ukrainietis.
Tiesa, prieš kelias savaites pavyko už 200 eurų parduoti vieną nedidelį paveikslėlį. Didesnių darbų kaina gali siekti ir 2000-3000 eurų. „Darbus renesansine technika atlikti užima daug laiko, keletą mėnesių, dirbant kasdien, tad tikrai neparduosiu paveikslo už butelį“, – pastebėjo menininkas.
Jis pasvajoja, kad, išpardavęs savo darbus, kurių vis tiek neturi kur laikyti, galėtų nusipirkti nediduką seną sodo namelį už kokius 10 000 eurų Vilniaus rajone ir ten laimingas sau gyventų bei tapytų. Prastų gyvenimo sąlygų nebijotų, žiemą pasikūrentų „buržuiką“ ir nesušaltų. Tačiau santaupų neturi, taigi ir apie tai telieka vien svajoti.
Menininką palaikanti Užupio bendruomenė bandė rengti aukcioną ir surinkti tam lėšų, tačiau nepavyko.
P.Kostinui vien iš savo darbų nesisekė pragyventi ir seniau. Kad prisidėtų prie šeimos gerovės, jis dirbo įvairiausius darbus – buvo ir burbulinių vonių montuotoju, ir stogdengiu, ir laidotuvių nuotraukų retušuotoju.
Kazokai nepasiduoda
Kurgi visgi Piotras dėsis, išsikraustęs iš Menų inkubatoriaus? Kol kas draugai leido jam pagyventi bute, kurį ruošiasi parduoti, o vėliau bus matyt. Tačiau ten jis negalės tapyti, kad dažų kvapas neišgąsdintų potencialių pirkėjų.
Savo paveikslus sudėjo to buto balkone. Balkonas įstiklintas, taigi tikisi, kad drėgmė jiems nepakenks.
Vilnelės paupyje šalia Užupio menų inkubatoriaus neretai nakvoja menininkai ir šiaip benamiai. „Jeigu nebūčiau metęs gerti, tikriausiai ir aš atsidurčiau greta, bet dabar to tikrai nenoriu. Aš – kazokas, o kazokai niekada nepasiduoda“, – neprarado optimizmo P.Kostinas.
Turėjo išsikraustyti anksčiau
Vilniaus miesto savivaldybės atstovai paaiškino, kad dailininkas dėl socialinio būsto į savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi tik šiemet ir yra įtrauktas į laukiančiųjų sąrašą. Jis gali nuomotis butą, gaudamas dalies nuomos mokesčio kompensaciją, kuri vienam asmeniui ar šeimos nariui siekia apie 80 eurų per mėnesį, tačiau vilnietis dėl nuomos mokesčio dalies kompensacijos skyrimo nesikreipė.
Kadangi savivaldybės turto naudojimą griežtai reglamentuoja įstatymai, suteikti patalpas fiziniam asmeniui kitos galimybės nėra. Tik pats dailininkas galėtų kreiptis į šių patalpų savininką ir susitarti dėl naudojimosi laiko bei kainos.
Dailininko atlaisvintose patalpose pradeda veikti dailės edukacijos erdvė, kurioje vyks įvairių dailės sričių užsiėmimai. Ten vyks grafikos pamokos, piešimo ir kaligrafijos užsiėmimai, kitų inkubatoriuje reziduojančių menininkų edukacinės veiklos. P.Kostinui yra sudarytos galimybės tęsti dailės studijos veiklą – tris kartus per savaitę galės vesti dailės užsiėmimus tose pačiose erdvėse, kaip ir iki šiol.
„Piotras Kostinas rezidavo Užupio meno inkubatoriuje daugiau nei 5 metus ir prieš dvejus metus nelaimėjo organizuoto konkurso. Jau tada jis turėjo atlaisvinti studiją. Išimties tvarka, įstaigos vadovo sprendimu, P.Kostinui buvo leista reziduoti iki kito konkurso. Per tą laiką jis turėjo susirasti kitą studiją ir gyvenamą vietą.
Šiemet vykusiame konkurse dailininkas dalyvavo ir vėl nelaimėjo atrankos, todėl turėjo atlaisvinti studiją iki šių metų balandžio 1 dienos. Po ilgų derybų su dailininku buvo nuspręsta, kad jis iš patalpų turi išsikraustyti iki šių metų spalio 1 d. Dailininko daiktai buvo perkraustyti jam pačiam dalyvaujant.
VšĮ Užupio meno inkubatoriuje kūrybinės studijos suteikiamos konkurso būdu: kas 2 metus skelbiamas konkursas, menininkai elektroniniu būdu pildo paraiškas, kurias vertina įstaigos tarybos paskirti ekspertai, sudaroma eilė, pagal kurią geriausius balus surinkę kūrėjai įgauna teisę reziduoti (lengvatine kaina nuomotis studiją ir gauti susijusias įstaigos paslaugas). Konkurso rezultatus vertina ir sutartis tvirtina įstaigos taryba. Maksimalus vieno menininko rezidavimo meno inkubatoriuje terminas yra 5 metai“, – aiškino savivaldybės atstovai.
Ir kitiems menininkams nelengva
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė teigė, kad dailininkų dirbtuvių klausimas – didelė problema, ir ne tik P.Kostinui. „Dailininkų sąjunga turi patalpas Skulptūros ir vitražo centre, kurias pagal galimybes minimaliomis kainomis nuomoja dailininkams. Šiuo metu centre kuria maždaug 35 dailininkai. Lyginant su 1470 LDS narių, tai tik lašas jūroje. Tiesa, Vilniaus grafikos centre taip pat grafikams nuomojame dirbtuves.
Dailininkų sąjunga šiuo klausimu teikė įvairius pasiūlymus, prašymus įvairioms institucijoms jau ne vienerius metus. Kažkada prašėme Vilniaus miesto savivaldybės skirti negyvenamą pastatą (suradome mums tinkamą, atrodė niekam nereikalingą) sąjungai panaudai su tikslu, kad LDS galėtų tame pastate esamas patalpas tam tikram laikotarpiui suteikti dailininkams, taip pat prašėme Savivaldybės tiesiogiai skirti dailininkams negyvenamus pastatus ar patalpas, kurias kūrėjai patys susitvarkytų ir naudotų kūrybai. Deja, ligi šiol nepavyko įgyvendinti jokių variantų.
Ir dar vienas dalykas: šiuo metu kūrybinės organizacijos nebegali gauti patalpų panaudai, jeigu jos tiesiogiai nevykdo edukacinių ar socialinių veiklų.
Taip pat verta paminėti, kad kūrybinės sąjungos jau eilę metų negali teikti paraiškų ir pretenduoti į europines lėšas dėl turimo nekinojamo turto renovavimo, nes visuomeninėms organizacijoms tokia galimybė nesudaryta.
Vienu žodžiu – vargo vakarienė: dailininkams reikia kūrybinių dirbtuvių, visuomeninės organizacijos, tarp jų Lietuvos dailininkų sąjunga, neturi lėšų turimam turtui renovuoti, o jau ką kalbėti apie dirbtuvių statymą...“
