Jaunos pianistės istorija tik patvirtino, kad visas svajones galima įgyvendinti, jei tik jų sieksi. Kai tuomet aštuoniolikmetė Paulina atvyko į Barseloną laikyti stojamųjų egzaminų garsiojoje „Esmuc“ muzikos akademijoje, ji niekuomet nebuvo Ispanijoje ir nemokėjo nei ispanų, nei katalonų kalbos.
Mokytis čia P.Dūmanaitė veržėsi todėl, kad fortepijono specialybę dėstė Lietuvoje jos dėmesį patraukęs nepaprastas dėstytojas iš Prancūzijos Pierre’as Reachas.
Sėkmingai išlaikiusi egzaminus rugsėjį Paulina su dviem lagaminais sugrįžo į Barseloną nežinodama, kur gyvens, – buvo užsisakiusi viešbučio kambarį tik trims paroms.
Pajuto įkvėpimą
Taip prasidėjo jos gyvenimo nuotykis, atnešęs sėkmę.
„Susipažinau su prancūzu dėstytoju P.Reachu Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo surengtose atvirose pamokose Vilniuje ir nuo tada svajojau pas jį mokytis.
Ketinau važiuoti į Paryžių, bet man nesutapo egzaminų laikas, ir tada Pierre’as pats pasiūlė atvykti į Barseloną, – džiaugėsi Paulina, kai susitikome vienoje Barselonos kavinių. – Jis mane įkvėpė, nes tai, ką man sakė, buvo negirdėta.
Lietuvoje iki tol mano mokymasis buvo labai techninis, o Pierre’as man grojant pradėjo pasakoti apie gyvenimą, jausmus.
Jis kalbėjo apie dalykus, kurių gyvenime nebuvau girdėjusi“, – prisimena Lietuvoje M.K.Čiurlionio menų mokyklą baigusi P.Dūmanaitė.
Iš prancūzo pamokos Paulina išėjo skraidydama, ją apėmė toks įkvėpimas, kad iš karto pasiryžo būtinai pas jį mokytis.
„Net ir per bakalauro studijas Barselonoje P.Reachas niekad man neduodavo pastabų dėl techninių detalių, jos turėdavo būti ištobulintos namuose.
P.Reachas tiesiog dirba kitu lygiu, jis yra vienas geriausių Europos fortepijono dėstytojų ir atlikėjų. Mūsų ryšys iki šiol išliko ypatingas, jis man yra artimas kaip dėdė“, – sakė šiltus santykius iki šiol su dėstytoju palaikanti lietuvė.
Pradžioje Paulinai labai padėjo Muzikos akademijos studentė Marta, kuri ir dabar yra gera jos draugė.
„Marta tuomet buvo savanorė, padedanti naujai atvykusiems studentams.
Kai ėmiau ieškoti buto Muzikos akademijos skelbimų lentoje, Marta man padėjo, lankėsi su manimi nuomojamuose butuose. Ji ir jos vaikinas Jordi man buvo tikras ramstis pačiu sunkiausiu laikotarpiu“, – patikino lietuvė.
Paulina prisimena, kaip iš pradžių jai buvo sunku priprasti prie Barselonos gyvenimo, kuriame dabar jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
„Vos tik išsinuomojus butą man buvo baisu, nes studentų butuose Barselonoje – daug chaoso. Aš nežinojau, kas ten gyvena, kas naktį gali ateiti pas mane į kambarį. Iš pradžių užsirakindavau kambario duris, kad niekas negalėtų įeiti“, – pirmus mėnesius Barselonoje prisimena pianistė.
Ilgai ji nepriprato ir prie to, kad vakarieniaujama dešimtą valandą vakaro.
„Eidavau miegoti nesuprasdama, kodėl jie taip vėlai pradeda tarškinti indais. Mano kambario langas buvo į vidinį kiemelį, kur daug virtuvių. Man tai buvo labai keista“, – sakė Paulina.
Bet ilgainiui gyvenimas Barselonoje jai pradėjo patikti. Dabar jau ir Paulina vakarieniauja vienuoliktą valandą vakaro. Ypač vasarą, kai karšta.
Pirmais metais studentei Barselonoje padėjo įsikurti M.Rostropovičiaus fondas, tačiau nuo antrų metų ji jau dirbo ir pati mokėjo už studijas vienoje prestižiškiausių Muzikos akademijų.
„Pirmais metais kalbėjau tik angliškai, po metų pradėjau kalbėti ispaniškai ir kataloniškai, nes turėjau dirbti“, – prisimena Paulina.
Moko vaikus
Dabar P.Dūmanaitė ne tik koncertuoja geriausiose Barselonos koncertų salėse ir dalyvauja konkursuose, bet ir dirba dviejose muzikos akademijose, kur moko fortepijono specialybės vaikus ir paauglius.
„Dirbu kartu su mokytoja iš Japonijos, kuri yra dirbusi su garsiu japonų smuikininku, kompozitoriumi ir pedagogu Shinichi Suzuki. Jos mokiniams akompanuoju pianinu. Gražu žiūrėti, kaip jie yra auklėjami.
Ji man visą laiką padeda indelį su saldainiais ar sausainiais. Ir visuomet ateina trejų metų berniukas ir klausia, kas čia.
„Čia saldainiai pianistei“, – paaiškina jam mokytoja.
Berniuko smalsumas neturi ribų ir jis vėl grįžta prie saldainių, juos uosto, bet neliečia. Man ši istorija yra pavyzdys, kaip ši mokytoja moko vaikus ne tik muzikos, bet ir drausmės“, – žavėjosi Paulina.
Būti muzikos atlikėja jai toks sunkus ir nuolatinės disciplinos reikalaujantis darbas, kad kartais Paulina pasvajoja dirbti ką nors kita.
„Juk atlikėjo sėkmė 98 procentais priklauso nuo darbo ir tik 2 procentais – nuo talento“, – įsitikinusi daugybę valandų fortepijonu skambinanti Paulina.
Lietuvė tvirtino, kad pasaulyje yra tiek daug gerų atlikėjų, jog privalu atrasti savo kelią, nes negali su visais konkuruoti.
„Neseniai su draugais apskaičiavome, kad pianistų vien Kinijoje yra apie 300 tūkstančių. Jie labai daug dirba, sunku su jais konkuruoti, nes jų lygis labai aukštas“, – neslėpė Barselonoje šaknis įleidusi lietuvė.
Paulina prisipažino, kad tik visai neseniai kartkartėmis ji ėmė leisti sau pailsėti nuo grojimo.
„Nuo grojimo iki šiol niekada neturėdavau atostogų. Bėda ta, kad man ramybės neduoda vidinis balsas.
Jeigu pasiimu atostogų ir nusprendžiu, kad tris dienas negrosiu, jis pradeda mane graužti jau trečią dieną.
Kadangi groti pradėjau būdama 5-erių, man grojimas įaugęs į kraują. Atrodo, jei negrosiu tris dienas, pasaulis sugrius“, – pasakojo Paulina.
Bet pamažu ji mokosi ilsėtis. „Šeštadienį groju visą dieną, nes nereikia į darbą – stengiuosi panaudoti visas valandas. Kartais groju septynias ar net aštuonias valandas.
Būna daug dienų, kai reikia ir prisiversti, kai esu labai pavargusi, bet reikia pasiruošti koncertui. Tačiau paprastai tos valandos praeina su malonumu“, – tikino atlikėja.
Skambinusi fortepijonu visą šeštadienį, kartais Paulina nusprendžia sekmadienį iš ryto ilsėtis. „Bet jeigu sekmadienio rytą nepagroju, tuomet jau lygiai ketvirtą valandą po pietų sėdu prie fortepijono“, – sakė muzikantė.
Lygiai ketvirtą, nes kaimynai sekmadieniais po pietų leidžia groti tik nuo to laiko.
„Savaitgaliais kaimynai man leidžia groti visą dieną, išskyrus nuo 14 iki 16 valandos. Tada prasideda siesta – jie pietauja ir miega. Vakarais galiu groti iki devynių. Man su kaimynais labai pasisakė, nes turiu draugų, kurie gali groti tik konkrečiomis valandomis, o savaitgaliais jiems iš viso groti uždrausta“, – muzikantų gyvenimo detales atskleidė pianistė.
Muzikantas – kaip sportininkas, jis privalo kas dieną treniruotis daugybę valandų, kad neprarastų formos.
„Mes grodami treniruojame raumenis, kad jie įprastų prie specialių judesių“, – paaiškino Katalonijoje ir Ispanijoje garsėjanti pianistė.
Tačiau grojimas lietuvei yra ne vien technika. Koncertuojant Pauliną užplūsta didžiulė jausmų banga.
„Kai koncertuoji, svarbiausia yra susikaupimas. Sunku apsakyti, ką tuomet jauti. Groji, o jausmai tave neša per visą kūrinį.
Būna: baigiu koncertą ir man pradeda taip skaudėti krūtinę, kad, atrodo, širdis iššoks“, – prisipažino lietuvė.
Atrado nišą
Rusiška muzika Ispanijoje laikoma egzotiška, nedaug atlikėjų ją renkasi – Paulina neslėpė ją mėgstanti.
„Žiūrovai sako, kad turiu stiprų charakterį ir tai justi mano muzikoje.
Publikai patinka, kad gerai groju, o dėl to, kad kalbu kataloniškai, jie būna labai patenkinti“, – sakė savo nišą ispaniškoje scenoje atradusi lietuvė.
Praėjusiais metais P.Dūmanaitė laimėjo konkursą centrinėje Ispanijoje, Albasetės mieste.
„Laimėjimas konkurse – tarsi tramplinas į koncertus. O mes, atlikėjai, trokštame koncertuoti. Nugalėjusi šiame konkurse turėjau progą pagroti ir su orkestru.
Tokių progų pianistams pasitaiko retai, nes juk negali paskambinti orkestro vadovui ir paprašyti su juo groti“, – sakė lietuvė.
Paulina jau yra grojusi prestižiškiausiose Barselonos koncertų salėse, apie kurias svajoja visi atlikėjai. Viena jų – modernistinio meno paminklas „Palau de la Musica“ (išvertus iš katalonų k. – Muzikos rūmai).
„Ši salė įspūdinga, žmonės joje lankosi ir dėl architektūros.
Taip pat grojau ir garsiojoje Barselonos „Auditori“ salėje „Emergents“ festivalyje“, – apie pasiekimus pasakojo Paulina.
Lietuvė norėtų daugiau koncertuoti tėvynėje, tačiau įgyvendinti šią svajonę nėra paprasta: „Labai anksti iš Lietuvos išvažiavau ir dabar ten manęs niekas nepažįsta, nežino, kas aš tokia.
Žinoma, į Anykščius, iš kur esu kilusi, mane visada kviečia ir ten aš koncertuoju su dideliu noru“, – viltį, kad koncertų tėvynėje pagausės, puoselėja atlikėja.
Ši svajonė jau pradeda pildytis – Paulina sukūrė bendrą kalėdinį projektą su Vienoje gyvenančia smuikininke Ieva Pranskute.
Prie jų koncertams Lietuvoje prisijungs kroatas violončelininkas Mislavas Brajkovičius ir altininkė Dovilė Juozapaitienė.
Vyras trokšta atžalų
Praėjusių metų vasarą Paulina ištekėjo už savo studijų draugo gitaristo Aitoro Garcios.
„Su Aitoru pradėjome draugauti nuo antro kurso. Jis yra klasikinės gitaros atlikėjas. Baigėme kartu mokslus, o dabar toliau tęsiame kelią kartu.
Kartais grojame drauge, bet gitara ir fortepijonas nėra labai geras derinys“, – savo vyrą pristatė Paulina.
Aitoras kilęs iš Barselonos. „Mano uošviai gyvena netoli nuo mūsų.
Čia žmonės pripratę aktyviai dalyvauti savo atžalų gyvenime. Mes beveik kiekvieną sekmadienį einame pas Aitoro tėvus pietų“, – neslėpė Paulina.
34-erių Aitoras jau norėtų vaikų, tačiau Paulina kol kas tam jaučiasi per jauna: „Žinau, kad atsiradus vaikų laiko turėsiu kur kas mažiau, o dar tiek daug turiu nuveikti profesinėje srityje.“
Bet vyras dažnai jai primena, kad susilaukti atžalų trokšta iki savo keturiasdešimtmečio.
„Manau, kad iki to laiko tikrai susilauksime vaikų.
Tačiau dabar žmonės pradeda apie vaikus galvoti daug vėliau, bent jau Katalonijoje.
Kartais man net atrodo, kad moterys vaikų čia susilaukia labai vėlai, nes dažnai tenka matyti vyresnio amžiaus mamyčių su mažamečiais vaikais. Labai ilgai laukti nesinori“, – sakė muzikantė.
Su vyru jie sutarė, kad nevers savo vaikų tapti muzikantais, tik padės, jei jie norės groti. Be to, leis jiems laisvai pasirinkti instrumentą – nebūtinai tai turės būti gitara ar pianinas.
„Mokydama muzikantų vaikus dažnai matau, kaip tėvai priverstinai išrenka savo vaikams instrumentą – tą, kuriuo jie groja patys“, – neslėpė Paulina.
Moteris tvirtino, kad muzikantams nėra labai sudėtinga suderinti motinystę su darbu.
„Mūsų darbo grafikas lankstus, dažniausiai dirbame tik po pietų. Todėl manau, kad man pavyks ir vaikus auginti, ir groti“, – vylėsi Paulina.
Katalonijoje ji jaučiasi esanti lietuvė, bet artima katalonų ir ispanų aplinkai bei jų tradicijoms.
„Kartais suvokiu, kad man jau lengviau ką nors išaiškinti kataloniečiui nei lietuviui. Nes dažnai būna daug dienų, kai lietuviškai nešneku“, – prisipažino atlikėja.
Labiausiai Katalonijoje jai patinka geri orai: „Nors prie karščio priprasti vis dar sunku, ypač rugpjūtį, – tada negaliu nei miegoti, nei valgyti, – vis dėlto man geriau, kai būna karšta nei šalta“, – sakė lietuvė.
Dar Pauliną Katalonijoje žavi geras žmonių būdas.
„Jie visą laiką pasiruošę tau padėti. Žmonės čia beveik visuomet šypsosi, nesvarbu, kur būtum – gatvėje, parduotuvėje ar bare. Man tos šypsenos yra atgaiva širdžiai, nes gyvendama Lietuvoje ir pati būdavau niūresnė.
Esu įsitikinusi, kad žmogaus nuotaika labai priklauso nuo oro, nes kai pro langą matai vien tik pilką spalvą, nori nenori tai turi įtakos nuotaikai“, – mano Paulina.
Pianistę žavi Ispanijos maistas. Čia tiek daug šviežių vaisių ir daržovių, kad lietuvė jaučiasi lyg rojuje.
Nuo mažens groti paskatino mama
Iš Anykščių kilusi Paulina nuo mažens su mama muzikante ir etnografe Regina Stumburiene leisdavo dienas Anykščių kultūros centre.
Viskas prasidėjo tuomet, kai būdama penkerių metų ji pasakė norinti skambinti pianinu. Mama dukrą nuvedė į muzikos mokyklą, čia ji sutiko visos Lietuvos mokytojų mokytoją Ireną Meldaikienę.
„Aš tiesiog gyvenau su ja, kiekvieną dieną praleisdavau muzikos mokykloje, valgydavau pas mokytoją namuose. Kartais mes ir susipykdavome, aš nenorėdavau groti. Bet ji niekada manęs nepaleido ir vedė tuo muzikos keliu, kol įstojau į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje“, – ankstyvą vaikystę prisimena Paulina.
M.K.Čiurliono menų mokyklos laikai, pasak Paulinos, „buvo ir patys geriausi, ir patys blogiausi“. Atlikėja iš pradžių labai pasiilgdavo namų, tad po kiekvienų atostogų verkdavo.
„Prisimenu, gyvenau apimta didžiulio streso, reikėjo labai daug dirbti, kartais keldavausi 6 valandą ryto, kad prieš pamokas galėčiau keletą valandų pagroti. Bet ten sutikau ir daugybę muzikos mokytojų, kurie manimi tikėjo ir be kurių nieko nebūčiau pasiekusi. Viena jų buvo mano fortepijono dėstytoja Vaida Kirvelytė“, – pasakojo pianistė.
Baigusi meno mokyklą ji ir vėl verkė: „Sėdėjome su kambario drauge Monika ant grindų, krovėmės daiktus ir abi raudojome.“
