Moterys įsikūrusios tarsi muziejuje.
„Gyventi Šimulyno muziejuje mums sekasi gerai, nes mes jį tiesiog patraukėme į šalis. Juk anksčiau pro skulptūras ir kitus darbus tekdavo brautis kaip pro tankų mišką, nes prie Šimulyno valdžios dabartinėje mūsų svetainėje nebuvo nei stalo, nei kėdžių, nei sofos.
Jo darbų ekspozicija buvo nuo sienos iki sienos ir visur, kur tik buvo vietos, kabojo jo tapybos darbai. Visas šeimos gyvenimas net ir užgriuvus svečiams vykdavo virtuvėje“, – su šypsena prisiminė V.Šimulynienė, rugsėjo pabaigoje kartu su vyro aštuoniasdešimtmečiu paminėjusi ir dvidešimtąsias jo mirties metines.
Iš tiesų Š.Šimulynas mirė 1999-ųjų vasarį būdamas vos penkiasdešimt devynerių.
Sunkiai sirgdamas ir jau žinodamas, kad gyventi liko nebedaug Š.Šimulynas žmonai dažnai sakydavo: „Man ramu. Žinau, kad po mano mirties bent dešimt metų tikrai turėsite iš ko gyventi.“
Tačiau ir po dvidešimties metų dailininko palikimą Violeta su dukromis išsaugojo, tik šiek tiek praretėjusį. Ir ne todėl, kad Š.Šimulyno skulptūrų, tapybos ar grafikos darbų niekas per tą laiką nebūtų norėjęs pirkti.
„Po Šarūno mirties tikrai buvo atsiradę nemažai žmonių, kurie neva mums norėjo padėti, nes aš tuo metu niekur nedirbau. Ne vieną kartą buvo norėjusių nupirkti kone pusę mums paliktų darbų už juokingas sumas.
Kai atsakydavau, kad Šarūno darbai verti kur kas daugiau, esu išgirdusi ir tokių palinkėjimų, kad kai su dukromis badausime, niekas darbų nebepirks ir už dar mažesnę kainą“, – prisiminė Violeta.
Bet toks esą palaikymas ir užuojauta jos iš vėžių neišmušė. Ji ir toliau saugojo vyro palikimą, nors kartais atrodydavo, kad jau nebėra jėgų išlaikyti didelį namą ir pragyventi su dukromis.
„Didžiausias turtas – ne tai, kad tėtis mums paliko išskirtinių darbų kolekciją, o tai, kad mes su Rusne nuo vaikystės gyvename nuostabioje aplinkoje, kuri mus suformavo kaip asmenybes.
Neįsivaizduoju, kaip būtume galėjusios su tėtės kolekcija susigrūsti kokiame nors daugiabučio namo bute, jeigu būtume nusprendę parduoti namą“, – pritarė mamai U.Šimulynaitė.
Galimybė sovietmečiu parodų salėse ir galerijose eksponuoti savo darbus Š.Šimulynui atsivėrė tik 1981 metais, kai jis jau buvo perkopęs keturiasdešimtmetį. Iki to laiko jam nepavyko surengti nė vienos personalinės parodos.
Nuo 1989-ųjų iki šių dienų – esant gyvam ir jau po jo mirties – surengta trylika dailininko personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje.
„Jau ne kartą su dukromis esame sakiusios, kad viskas, tai paskutinė paroda. Bet kai kas nors pasiūlo vėl parodyti Šarūno kūrybą, negalime atsisakyti, nors kai kuriuos jo darbus išvežti iš namų nėra lengva.
Juos reikia mokėti išrinkti ir vėl sudėti. Skulptūras nešiojame lyg krištolines, kad tik nepažeistume.
Tapybos darbams esame pasiuvusios specialius maišus, nes bijome, kad nesusibraižytų“, – neslėpė našlė.
Ji taip pat apmaudžiai prisiminė, kaip po vienos parodos rado tapybos darbą, perrėžtą kažkokiu aštriu daiktu. Matyt, nepatiko Š.Šimulyno darbų ciklas „Kristus–Antikristas“.
Tai, kad ilgus dešimtmečius vyras neturėjo teisės gimtinėje eksponuoti savo darbų, Violetos nuomone, įtakos neabejotinai turėjo jo išvyka į Australiją. Grįžęs iš devynis mėnesius trukusios kelionės po Žaliąjį žemyną menininkas nepateikė ataskaitos apie ten sutiktus žmones tam tikroms tuometės valdžios institucijoms.
„Kokios užduotys buvo duotos Šarūnui, neaišku, bet juk dabar puikiai žinome, kad jos būdavo tais laikais duodamos į užsienį išvykstantiems lietuviams.
Kai jau po mirties tvarkėme jo archyvą, pastebėjome, kad Šarūno nuotraukose, darytose Australijoje, nėra žmonių, tik – gamtos vaizdai, architektūra, gyvūnai. Man pačiai buvo keista – nuotraukose ir skaidrėse nematyti žmonių iš to nežemiško kapitalizmo, kuris mus visus taip traukė“, – pasakojo Violeta.
Sklaidydama prisiminimus ji pasakojo, kad 1974 metais grįžęs iš Australijos vyras įsikūrė Vilniuje, A.Jakšto gatvėje buvusiose dirbtuvėse.
Tas pusrūsis buvęs tamsus ir drėgnas, apėjęs tarakonais, nes tada, matyt, Š.Šimulynas, „neįvykdęs užduoties Australijoje“, buvo visiems nebeįdomus.
Šarūno dirbtuvės viename sostinės A.Jakšto gatvės kieme mena ir žinomo fotografo Vito Luckaus (1943–1987), gyvenusio viršutiniame namo aukšte, gyvenimo tragediją.
Nelemtą vakarą, kai V.Luckus žuvo iškritęs ar iššokęs per savo buto langą, Š.Šimulynas senu automobiliu išvažiavo į miestą nusipirkti cigarečių. Grįžęs toje vietoje, iš kurios buvo išvažiavęs vos prieš pusvalandį, rado merdintį Vitą. Jo išgelbėti medikams nepavyko.
„Kas žino, jei Šarūnas nebūtų išvažiavęs cigarečių, gal Vitas būtų nukritęs ant jo automobilio stogo ir likęs gyvas?“ – svarstė Violeta.
Sprendimą pasistatyti originalios architektūros dviejų aukštų namą, kuriame suprojektuota erdvi svetainė itin aukštomis lubomis, Š.Šimulyną paskatino nuolatiniai brolio Gedimino pašiepimai, esą jis gyvenąs savo pusrūsyje ir matąs tik praeivių kojas.
Kuo greičiausiai imtis statybų paskatino ir draugas, kuris dabartinėje namo vietoje turėjo daržą ir nuolat skųsdavosi, kad žmona kasmet verčia sodinti daug bulvių.
„Tas draugas, norėdamas atsikratyti bulvių, pasiūlė Šarūnui dalį sklypo namui pasistatyti, o šalia iki šiol gyvenantis kaimynas – namo projektą.
Tai ir buvo paskutinis lašas į taurę, po kurio prasidėjo mūsų ne vienus metus trukusios statybos“, – pasakojo Violeta.
Kol kilo namo sienos, ji kasdien iš Vilniaus Antakalnio į Jeruzalės rajoną vežiojo statybininkams maistą, kad jie neieškotų, kur papietauti, o po to, kaip tais laikais būdavo įprasta, ir iš viso į darbą nebesugrįžtų.
„Taip Šarūnas, kaip geras kapitalistas, buvo sugalvojęs prispausti statybininkus. Tad maistą jiems vežiojau beveik metus.
Tiesa, koks bus namas, kaip jis atrodys, Šarūnas, atrodė, neturėjo jokio supratimo.
Bet kai statybos baigėsi, supratome, kad erdvės tobulai tinka jam, kaip dailininkui. Geresnės galerijos ir sugalvoti negalėjome“, – prisiminė Violeta.
Dabar šeimos name karaliaujančios trys moterys, be puikios galerijos, kurioje eksponuojama Š.Šimulyno mažoji plastika, drobės, skulptūros, kiekviena turi po savo atskirą kambarį, o buvusiose tėvo dirbtuvėse pirmame aukšte Ula įsirengė savo darbo bei kūrybos valdas.
Kai paauglės dukros ragindavo Violetą parduoti namą ir keltis gyventi į butą Senamiestyje, o gal net emigruoti, ji visada atsakydavo: „Darykite, ką norit, važiuokite, kur norit, o aš jums išsaugosiu šitą namą, kad visada turėtumėte, kur sugrįžti.“
„Parduoti tokią vietą būtų buvę labai lengva.
Būtume iššvaisčiusios pinigus ir dabar tūnotume kokiame nors daugiabutyje“, – antrino mamai Rusnė ir pripažino, kad paauglystės laikais keltas maištas parduoti namą buvęs iš tikrųjų neprotingas.
Abi Šimulynų dukterys – dizainerės. Pirmoji šiuo keliu pasuko Ula, paskui ją – ir Rusnė.
Ula iš pradžių svajojo apie prancūzų kalbos studijas, po to išbandė jėgas fotografijoje, kol atsirado sprendimas pasirinkti grafinį dizainą.
„Mane žavi ir tapyba, ir skulptūra, tačiau visur norisi rasti loginį paaiškinimą. Kodėl ir kaip randasi skulptūros arba tapybos darbai, nesuprantu, todėl dizainas man labiau prie širdies.
Nors mokykloje nesisekė jokie tikslieji mokslai, dabar, kai ruošiant kokį nors dizaino projektą reikia viską išmąstyti ir apskaičiuoti, man ir patinka, ir sekasi“, – džiaugėsi Ula.
Tačiau abi su Rusne vienu balsu tvirtino, kad jų pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai daug įtakos turėjo stebėjimas, kaip tėvas tapo ar lipdo būsimų skulptūrų eskizus. Tik jis niekada dukroms prikišamai nenurodinėdavo, ką daryti, – piešti ar kuo kitu užsiimti.
„Kartą tėtės paprašiau, kad pamokytų lipdyti. Jis paklausė, ką norėčiau nulipdyti. Kai pasakiau, kad noriu lipdyti tokią pat varlę, kokią lipdo jis, padavė plastilino gabalą, įspaudė pirštu skylę ir liepė toliau pačiai dirbti“, – prisiminė Rusnė.
Ulai tėvas nuolatos patarinėjo skaityti daugiau knygų. Kai Violeta paprašydavo paakinti dukras imtis kokios nors meno srities, Šarūnas visada atkirsdavo, kad „niekada namie nebus rojalio“.
Mat jis visą gyvenimą prisiminė, kaip jį tėvai versdavo skambinti pianinu, o jis visais įmanomais būdais išsisukinėdavo.
„Ir gerai, kad Šarūnas nevertė mergaičių nei piešti, nei lipdyti.
Jis sukūrė tokią natūralią aplinką, kurioje pačios surastų save ir tai, kuo norėtų gyvenime užsiimti. Kai Ula po ketverių prancūzų kalbos mokymosi metų – už tai reikėdavo mokėti nemenkus pinigus – pareiškė nebenorinti aukštojoje mokykloje studijuoti šios kalbos, jaučiausi lyg mane būtų perpylę lediniu vandeniu, bet nieko nepasakiau.
Tik pagalvojau, kad tegul ieško savo kelio pati. Man buvo svarbiausia, kad abi dukros užsiimtų tuo, kas joms patinka“, – išgyvenimais dalijosi Violeta.
Tikrai galerijai prilygstančius namus iš tikrųjų paversti Š.Šimulyno galerija Violeta su dukromis neplanuoja, nes tai Lietuvoje neįmanoma. Nebent atsirastų koks nors meną suprantantis mecenatas.
„Žmonių, kurie norėtų įsigyti Šarūno darbų, telefono skambučių sulaukiame kone kasdien, tik jie labai pageidautų, kad darbų kainos būtų su dviem, o ne su trimis ar daugiau nulių.
Bet atsiranda ir tokių, kurie ilgai nesidera. Atsisveikinti su Šarūno darbais, žinoma, gaila, bet aš visada sakau, kad jie turi keliauti, gyventi kitur, ne tik mūsų namuose“, – svarstė Violeta.
Š.Šimulyno darbų kolekcija stebina jo, kaip dailininko, įvairialypumu – sodrių spalvų beveik mistiniai paveikslai, autoportretai, medinės, metalinės ir mišrios technikos skulptūros. O kiek dar antkapinių paminklų, kurie padėjo sovietmečiu pragyventi.
Jis tiesiog primena Renesanso laikų dailininkus, kurie beveik tobulai buvo įvaldę daugybę meno sričių.
„Jis nuolat gyveno tarsi įtempta styga. Jei jis būtų vien tapęs arba vien kūręs skulptūras, būtų išprotėjęs.
Eidamas nuo tapybos prie skulptūros ne tiktai ieškojo savęs, bet ir rasdavo vis ką nors naujo.
Šarūnas dirbdavo tam tikrais etapais – baigęs ar nebaigęs ką nors tapyti imdavosi skulptūros, o po to vėl grįždavo prie drobių.
Grafika, kaip ir poezija, jo gyvenime atsirasdavo kelionių metu arba grįžus namo. Per šių metų Vilniaus meno mugę Šarūno ekspozicijoje net sulaukdavome klausimų – rodome vieno ar kelių dailininkų darbus?“ – prisiminimais apie vyrą dalijosi Violeta.
Nors po Š.Šimulyno mirties praėjo jau dvidešimt metų, Violeta su dukromis namie iki šiol randa jo paliktų paslapčių. Prieš kelerius metus visai atsitiktinai rado pluoštą novelių – iš jų sudarytas rinkinys „Rugiuose prie obelų“.
Neseniai, tvarkydamos dar iki šiol nevartytus rankraščius, dailininko moterys aptiko visą šūsnį eilėraščių, kuriuos, kaip pasirodė, jam padėjo redaguoti poetas Sigitas Geda (1943–2008).
Juodu su R.Šimulynu bičiuliavosi ne vienus metus.
Tarp eilėraščių buvo aptikta ir istorinė poema „Veliuonos žvaigždė“ – apie gimtosios Š.Šimulyno Veliuonos krašto ir Junigedos pilies istoriją.
„Kai perrašiau šią poemą, supratau, kad Šarūnas buvo pagonis, todėl jam ir į bažnyčią būdavę sudėtinga nueiti. Poemos eilutėse yra daug jo išgyvenimų dėl kryžiuočių niokotos Lietuvos ir jo gimtinės“, – atradimų apie vyrą džiaugsmu dalijosi Violeta.
Dabar ji norėtų išleisti rastus eilėraščius ir poemą.
Nė viena Š.Šimulyno namus saugojančių moterų negalėtų būti tikra, ar po kelerių metų kurioje nors kertėje nesuras dar kokios nors jo paliktos paslapties.
O gal ženklų, kad namas Lobio gatvėje dar ilgai ir laimingai gyvens.
