Jaunos pianistės istorija tik patvirtino, kad visas svajones galima įgyvendinti, jei tik jų sieksi. Kai tuomet aštuoniolikmetė Paulina atvyko į Barseloną laikyti stojamųjų egzaminų garsiojoje „Esmuc“ muzikos akademijoje, ji niekuomet nebuvo Ispanijoje ir nemokėjo nei ispanų, nei katalonų kalbos.
Mokytis čia P.Dūmanaitė veržėsi todėl, kad fortepijono specialybę dėstė Lietuvoje jos dėmesį patraukęs nepaprastas dėstytojas iš Prancūzijos Pierre’as Reachas.
Sėkmingai išlaikiusi egzaminus rugsėjį Paulina su dviem lagaminais sugrįžo į Barseloną nežinodama, kur gyvens, – buvo užsisakiusi viešbučio kambarį tik trims paroms.
Taip prasidėjo jos gyvenimo nuotykis, atnešęs sėkmę.
„Susipažinau su prancūzu dėstytoju P.Reachu Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo surengtose atvirose pamokose Vilniuje ir nuo tada svajojau pas jį mokytis.
Ketinau važiuoti į Paryžių, bet man nesutapo egzaminų laikas, ir tada Pierre’as pats pasiūlė atvykti į Barseloną, – džiaugėsi Paulina, kai susitikome vienoje Barselonos kavinių. – Jis mane įkvėpė, nes tai, ką man sakė, buvo negirdėta.
Lietuvoje iki tol mano mokymasis buvo labai techninis, o Pierre’as man grojant pradėjo pasakoti apie gyvenimą, jausmus.
Jis kalbėjo apie dalykus, kurių gyvenime nebuvau girdėjusi“, – prisimena Lietuvoje M.K.Čiurlionio menų mokyklą baigusi P.Dūmanaitė.
Iš prancūzo pamokos Paulina išėjo skraidydama, ją apėmė toks įkvėpimas, kad iš karto pasiryžo būtinai pas jį mokytis.
„Net ir per bakalauro studijas Barselonoje P.Reachas niekad man neduodavo pastabų dėl techninių detalių, jos turėdavo būti ištobulintos namuose.
P.Reachas tiesiog dirba kitu lygiu, jis yra vienas geriausių Europos fortepijono dėstytojų ir atlikėjų. Mūsų ryšys iki šiol išliko ypatingas, jis man yra artimas kaip dėdė“, – sakė šiltus santykius iki šiol su dėstytoju palaikanti lietuvė.
Pradžioje Paulinai labai padėjo Muzikos akademijos studentė Marta, kuri ir dabar yra gera jos draugė.
„Marta tuomet buvo savanorė, padedanti naujai atvykusiems studentams.
Kai ėmiau ieškoti buto Muzikos akademijos skelbimų lentoje, Marta man padėjo, lankėsi su manimi nuomojamuose butuose. Ji ir jos vaikinas Jordi man buvo tikras ramstis pačiu sunkiausiu laikotarpiu“, – patikino lietuvė.
Paulina prisimena, kaip iš pradžių jai buvo sunku priprasti prie Barselonos gyvenimo, kuriame dabar jaučiasi lyg žuvis vandenyje.
„Vos tik išsinuomojus butą man buvo baisu, nes studentų butuose Barselonoje – daug chaoso. Aš nežinojau, kas ten gyvena, kas naktį gali ateiti pas mane į kambarį. Iš pradžių užsirakindavau kambario duris, kad niekas negalėtų įeiti“, – pirmus mėnesius Barselonoje prisimena pianistė.
Ilgai ji nepriprato ir prie to, kad vakarieniaujama dešimtą valandą vakaro.
„Eidavau miegoti nesuprasdama, kodėl jie taip vėlai pradeda tarškinti indais. Mano kambario langas buvo į vidinį kiemelį, kur daug virtuvių. Man tai buvo labai keista“, – sakė Paulina.
Bet ilgainiui gyvenimas Barselonoje jai pradėjo patikti. Dabar jau ir Paulina vakarieniauja vienuoliktą valandą vakaro. Ypač vasarą, kai karšta.
Pirmais metais studentei Barselonoje padėjo įsikurti M.Rostropovičiaus fondas, tačiau nuo antrų metų ji jau dirbo ir pati mokėjo už studijas vienoje prestižiškiausių Muzikos akademijų.
„Pirmais metais kalbėjau tik angliškai, po metų pradėjau kalbėti ispaniškai ir kataloniškai, nes turėjau dirbti“, – prisimena Paulina.
Dabar P.Dūmanaitė ne tik koncertuoja geriausiose Barselonos koncertų salėse ir dalyvauja konkursuose, bet ir dirba dviejose muzikos akademijose, kur moko fortepijono specialybės vaikus ir paauglius.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
