Antanas gimė sveikas, o jo sveikatos bėdos prasidėjo, kai jis, būdamas dvejų, susirgo odos liga žvyneline. Vėliau ši liga perėjo į psoriazinį artritą, o šis – į sąnarių atrofiją, kuri smarkiai pažeidė visus vyro sąnarius. Nuo dešimties metų jis nebegali vaikščioti, dabar jau nebegali ištiesti rankų ir kojų, apsiversti nuo vieno šono ant kito, valdo tik galvą ir rankas iki alkūnių. Bet vyro protas aštrus, savo mintis jis dėsto nuosekliai ir logiškai.
„Turiu elektrinį vežimėlį, kuriuo galiu judėti, išvažiuoti į miestą, net nuvykti į prekybos centrą ir išgerti kavos, bet man reikia, kad mane kažkas į tą vežimėlį įsodintų, prieš tai nuprausę ir aprengę“, – aiškino Antanas.
Prieš trejus metus vyras pasakojo portalui Lrytas.lt apie planus įsigyti neįgaliųjų pervežimui pritaikytą automobilį, į kurį pats galėtų įvažiuoti ir išvažiuoti vežimėliu. Tuo automobiliu jis svajojo keliauti Lietuvą, nes dabar iš gimtojo Kauno išvykti jam itin sudėtinga.
Automobiliui jis prašė paaukoti gerų žmonių, iš viso reikėjo surinkti apie 15 000 eurų. Pradžioje, rodės, lėšų rinkimas vyko sėkmingai, pavyko surinkti apie 5 000 eurų. Tačiau vėliau procesas sustojo.
„Pernai surinkau tik 200 eurų, o dar savo akciją reklamavau per feisbuką, už tai sumokėdamas 50 dolerių. Rašiau ir į įvairius fondus, Seimo nariams ir turtingiems verslininkams, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau – mane rėmė paprasti Lietuvos žmonės. Taigi dabar savo akciją sustabdžiau ir nė nežinau, ką darysiu toliau. Tačiau nenoriu skųstis, seniau buvau ypač didelis optimistas, tik dabar to optimizmo kiek sumažėję“, – sakė Antanas.
O ir turint tą automobilį viskas nebūtų labai paprasta – pats vyras jo nevairuotų, artimųjų, kurie galėtų jį vežioti, taip pat nėra, taigi teliktų prašytis vairuojančios slaugės pagalbos.
Vyras gyvena su savo aštuoniasdešimtmete mama, kuri pati jau sunkiai vaikšto, į lauką beveik neišeina ir sūnumi pasirūpinti jai sunku – dėl to ir reikia slaugės. Vyrui svarbiausia, kad toji jį ryte nupraustų, aprengtų ir pamaitintų, o toliau jau jis veiklos susiranda pats.
Tiksliau, didžioji Antano dienos dalis praeina lovoje, kur jam ant specialaus stalelio padedamas kompiuteris, telefonas, vandens atsigerti. Didžiąją dienos dalį vyras, kuris yra baigęs VDU informacinių technologijų specialybę, ir praleidžia prie kompiuterio. Daugiausia jis bendrauja socialiniuose tinkluose, žiūri vaizdelius „YouTube“ platformoje, skaito ar klausosi audio knygų (rankose laikydamas popierinę knygą, pavargsta).
Tačiau vyras norėtų ir susirasti kelias valandas per dieną užimantį darbą prie kompiuterio, kad ir šiek tiek prisidurtų prie neįgalumo pašalpos, ir jaustųsi prasmingai išnaudojantis savo laiką. „Galėčiau administruoti interneto svetainę, prižiūrėti internetinę parduotuvę, suvedinėti duomenis į programą, montuoti vaizdo medžiagą ar panašiai. Esu ir darbo biržoje užsiregistravęs, bet jokių pasiūlymų nesulaukiu. Taip, mano darbo tempas dėl nesveikų rankų lėtesnis nei sveikų specialistų, tad skubiam darbui, kurį reikia atlikti per vieną naktį, gal ir netikčiau, bet tikrai yra darbų prie kompiuterio ar telefono, su kuriais puikiai susitvarkyčiau“, – sakė vyras, per savo gyvenimą jokio „tikro“ darbo ir neturėjęs, tik remontuodavęs draugų kompiuterius.
Buvo sutikęs tikrą meilę
Ne kažin kaip Antanui sekasi ieškotis ne tik darbo, bet ir draugų. Jis mėgsta susirašinėti su žmonėmis feisbuke, seniau mėgindavo bendrauti ir pažinčių svetainėse, tačiau moterys jo paprastai išsigąsdavo. „Aš nerašydavau toms, kurios skelbias kad nori rasti vyrą, rašydavau toms, kurios nurodydavo, kad jas domina susirašinėjimas, ir, man rodos, nėra labai svarbu, su kaip atrodančiu žmogumi susirašinėji, bet moterims vis tiek neįtikdavau. O aš juk norėjau turėti sielos draugę, su kuria galėčiau tiesiog pabendrauti. Štai yra viena moteris iš Šakių, kuri jau 6-7 metus man karts nuo karto paskambina, ir man labai smagu ją girdėti. Tiesa, mūsų metuose telieka kalbėti apie sveikatą ir apie anūkus, na, o man, kadangi anūkų neturiu, telieka sveikata“, – nusišypsojo jis.
Pridūrė, kad feisbuke sulaukia nemažai kvietimų draugauti, bet, būna ir taip, kad, kai tokiam žmogui parašo „Labas, kaip gyveni?“, atsakymo nesulaukia. Tokiu atveju lieka nesupratęs, kam apskritai reikėjo siūlyti draugauti. O buvo ir taip, kad vienas vyras jam parašė: „Papasakok ką nors apie save, jei sudominsi, su tavimi pabendrausiu“. Antanas taip ir liko nesupratęs, ko tasai norėjo.
O sykį parašė feisbuke, kad norėtų su kuo nors susitikti paplepėti ir išgerti kavos, bet nei vieno norinčiojo nesulaukė, sulaukė tik žinučių: „Jeigu būčiau Kaune, būtinai susitiktume“ ir panašių.
Antanas prisipažino turėjęs ir tikrą draugę Henrietą, su kuria netgi kartu gyveno ir puikiai sutarė. Gal ir keista, bet moteris buvo visai sveika, dirbo socialine darbuotoja. Ji Antanui parašė, kai draugės kompiuteryje pamatė jo anketą. Pradžioje jie tiesiog susirašinėjo, retkarčiais susitikdavo, o vėliau tapo pora. Tačiau prieš ketverius metus Henrietą pasiglemžė vėžys.
„Suprantu, kad pagal visus fizikos dėsnius mirti turėjau aš, bet kažkodėl mirė ji. Na, o man jos netektis buvo labai sunki. Protu suvokiu, kad man apskritai labai pasisekė, kad ją buvau sutikęs, kad ji, sveika šauni moteris, kuri priėmė mane tokį, koks esu. Ji man buvo tikra Dievo dovana. Bet vis tiek jaučiuosi kaip nuskriaustas vaikas, kuriam davė saldainį, nudžiugino, o po to jį atėmė“, – pasakojo Antanas ir pridūrė, kad tuomet ir prarado dalį savo optimizmo, kuriuo seniau tiesiog tryško.
Pagalvoja apie senelių namus
Taigi dabar vyras vėl gyvena su mama, kurią švelniai vadina „mamyte“, ir supranta, kad tokia padėtis netruks labai ilgai. Sykį jau buvo pasijutęs visiškai vienas ir bejėgis, kai jo mamai smarkiai pakilo kraujospūdis ir greitosios pagalbos medikai ją išvežė į ligoninę. „Tada nė nežinojau, ką daryti – guliu lovoje ir negaliu nei lauko durų užrakinti, nei šviesos užgesinti. Apskambinau pažįstamus, galiausiai atsirado vienas, kuris galėjo ateiti ir padėti“, – pasakojo Antanas.
Po to atvejo jis rimčiau susimąstė apie tai, kas jo laukia, kai mamos nebeliks. O laukia ne kažin kas – tik senelių namai. „Ir tai ne visi jie priima žmones, turinčius specialiųjų poreikių. O ir širdyje man ten labai nesinori, juk man, penkiasdešimtmečiui, teks gyventi su aštuoniasdešimtmečiais–devyniasdešimtmečiais senoliais, na, bet ką padarysi, žinau, kad to prireiks. Internete ir apsižiūrėjau, kad vieni geresnių senelių namų yra Anataviliuose prie Vilniaus, buvau susisiekęs su jų administracija, jie kvietė atvykti pasidairyti, tik man būtų sudėtinga tą padaryti. Ir įspėjo, kad dokumentus reikia tvarkyti iš anksto, nes tenka laukti eilėje, kol atsiras laisva vieta. Bet nežinau, kas bus, jei eilė ateis, kol mamytė gyva, tikriausiai teks į ją stoti iš naujo – žodžiu, kol kas dar dokumentų nesusitvarkiau“, – sakė Antanas.
Jis turi ir brolį bei seserį, su kuriais kartais pabendrauja. „Tačiau suprantu, kad jie turi savo gyvenimus, savo šeimas. Kelias savaites manimi gal dar galėtų pasirūpinti, jei labai reikėtų, bet ilgiau tikrai ne. Ir pats nenorėčiau būti jiems našta. Suprantu, kad esu našta ir savo mamytei, bet tai – kas kita“, – sakė vyras.
Ir pridūrė: „Nenorėjau, kad mano pasakojimas nuskambėtų liūdnai, bet neturiu ką labai linksmo apie savo gyvenimą papasakoti. Tiesa, aš nenustoju svajoti. Svajoju, kaip kada nors nukeliausiu į užsienį. Toli man nereikia, puiku būtų aplankyti kad ir į Lenkiją. Neįsivaizduoju, kaip tą galima būtų įgyvendinti techniškai, bet vis tiek apie tai svajoju.“
Galintieji Antanui pasiūlyti darbą prie kompiuterio ar tiesiog norintys su juo pabendrauti gali tai padaryti čia.
