Konkurso „Mis laikinoji sostinė 2007“ laimėtoja Greta Kazlaitė, dabar Kupstienė, neslėpė, kad titulas jos gyvenimo visai nepakeitė.
Nors dažnai tituluotos gražuolės susiranda turtingus vyrus ar pasirenka modelio darbą, eidama į konkursą Greta tokių tikslų neturėjo.
Bet po pergalės Kaune G.Kazlaitei buvo suteikta galimybė varžytis ir grožio konkurse „Mis Lietuva 2007“, kurio nugalėtoja tapo Jurgita Jurkutė, dabar žinoma aktorė ir televizijos laidų vedėja. Tąkart kaunietė Greta titulų nepelnė – tik pasidžiaugė, kad turėjo progą išbandyti jėgas.
„Gyvenimą gali pakeisti nauja gyvenamoji vieta, darbas, nauji žmonės. Bet niekas nepasikeitė, net draugai liko tie patys“, – patikino Greta.
Tuo metu, kai ji Kaune pasipuošė grožio karalienės karūna, jau draugavo su būsimu vyru Konradu. Gražuolė už jo laimingai ištekėjo, pora augina dukras Eleną (9 m.) ir Sofiją (5 m.).
Nors buvo keli pasiūlymai dalyvauti fotosesijose, gražuolė pernelyg nesusigundė. Tiesa, ji nusifilmavo reklamoje.
Tuo metu mergina buvo baigusi valstybės institucijų administravimo studijas, dirbo Kauno miesto savivaldybėje viešųjų ryšių specialiste.
„Neturėjau tikslo eiti į viešumą, dirbti modeliu“, – prisiminė G.Kupstienė, prieš penkerius metus Viliūšių kaime netoli Kazlų Rūdos, Marijampolės apskrityje, įsigijusi sodybą.
Įkurtuvės kaime sutapo su motinyste, panašiu metu ji susilaukė antros dukters.
Apie kaimą gražuolė svajojo labai seniai, todėl dėl jos pasirinkimo nebuvo nustebusi tik vaikystės draugė. Ji Gretos šnekas apie norą gyventi gamtoje jau buvo girdėjusi joms mokantis mokykloje.
„Kalbėjai apie tai, kaip gyvensi Rumšiškėse“, – draugės žodžius, kad norėtų gyventi kaip Lietuvos liaudies buities muziejuje, dabar prisiminė G.Kupstienė.
Įkurtoje kaimo turizmo sodyboje „Gervių giesmė“ G.Kupstienė iš tiesų ėmėsi senųjų amatų – išmoko austi, siuva senovinius drabužius.
Šios moters sodyba nuo įprastinių skiriasi tuo, kad pagal senovines tradicijas rengiami mergvakariai, vestuvės.
Todėl čia nebūna per naktis trunkančių puotų, nesilieja alkoholis, nekyla muštynių.
Šioje ramybės oazėje įprastai ilsisi šeimos, rengiamos stovyklos moksleiviams. Sodybą supa miškas, Novos upelis, kuris dėl šįmetės sausros išdžiūvo, dirbtiniai tvenkiniai.
Per mišką iki stovyklavietės kartais atsėlina lapė, apsilanko stirnų, kiaunių, kieme pukši ežiai, galima išvysti žalčių, gervių.
Kai G.Kupstienė įsigijo apleistą sodybą, mažai kas tikėjo, kad ją pavyks prikelti antram gyvenimui ir ji taps gamtos mėgėjų rojumi. Vietos žmonės nemanė, kad moteris sugebės įsukti turizmo verslą, nes ši vieta nėra patraukli – juk ne ant vaizdingo ežero kranto.
„Iki verslo ten toli, visai kitokią sodybą būtume kūrę. Čia daugiau mūsų gyvenimo būdas, kuriuo galime pasidalyti su kitais ir bandyti iš to pragyventi. Antraip reikėtų samdyti darbuotojus ir nebūtų rankomis siuvinėtų pagalvėlių“, – tvirtino sodybos šeimininkė.
Kazlų Rūdos apylinkės Gretą traukė nuo mažens. Nors tituluota gražuolė gimė ir studijavo Kaune, kai jai buvo ketveri metai, su tėvais persikėlė gyventi į Kazlų Rūdą. Čia Gretos tėvas muzikos mokytojas gavo paskyrimą dirbti mokykloje, o motina įsidarbino šeimos gydytoja.
Tačiau Gretos sprendimas pirkti sodybą Viliūšių kaime, maždaug 30 kilometrų nuo Kazlų Rūdos, tėvams buvo toks netikėtas, kaip ir kadaise jos dalyvavimas grožio konkurse.
Nei vienu, nei kitu dukters sprendimu tėvai nebuvo labai patenkinti. Juk ir be viso to buvo galima puikiai gyventi! Bet nugalėjo Gretos smalsumas ir noras išbandyti ką nors nauja.
G.Kupstienė prisipažino, kad artimieji nesuprato jos rizikingo žingsnio, juk versle ji neturėjo patirties. Be to, tuo metu ji dirbo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje tarnautoja, galėjo ir toliau darbuotis gaudama pastovų atlyginimą.
Tačiau moteriai pabodo darbas be kūrybiškumo. Mat jos laisvalaikis buvo kūrybingas: tarnautoja mokėjo megzti, siuvinėti, piešti, kūrė rankdarbius.
„Mano gyvenimas buvo nusistovėjęs, viską mesti ir bandyti ką nors nauja tėvams atrodė keista. Juk kaimo turizmas, kaip ir gražuolių konkursai, apaugęs mitais. Sunku buvo tėvams suprasti, ką mes su vyru bandome daryti“, – prisiminė G.Kupstienė.
Kai šeima įsigijo sodybą, pasinėrė į jos tvarkymą.
„Dirbame, remontuojame, ką nors taisome iki dabar“, – neslėpė G.Kupstienė. Tituluotai gražuolei sodyboje daug padedantis sutuoktinis darbo dienomis grįžta į Kauną, nes turi darbą ir jo neketina atsisakyti. Tad kaimo turizmas – pagrindinė žmonos veikla.
Be to, šeimos gyvenimas daugiau laiko per metus taip pat verda Kaune, nes čia vyresnioji dukra lanko mokyklą.
Ar atžalos domisi mamos laimėjimu grožio konkurse ir gal svajoja apie žingsniavimą podiumu? Atsakymas – neigiamas.
„Mis laikinoji sostinė 2007“ nugalėtojos dukroms labiau už princesių įvaizdį rūpi žirgai. Mat G.Kupstienės atžalos mokosi jodinėti.
„Aš pati nelabai ruošiausi tam konkursui, dalyvavau daug negalvojusi. Nemėgstu būti žiūrovė, man smagu kur nors dalyvauti. Net ir ieškant kelionės man svarbu ne kitų nuomonė, o pačiai nuvykti ir įsitikinti.
Todėl iš smalsumo nuėjau į konkurso atranką. Dabar sėdžiu rami, nes sužinojau, kaip vyko konkursas“, – prisiminė G.Kupstienė, albume išsaugojusi kelias nuotraukas iš konkurso „Mis laikinoji sostinė 2007“ .
Tarp konkurso dalyvių Greta buvo vyriausia, ką tik atšventusi 25 metų gimtadienį. Todėl ji nelabai ko tikėjosi iš grožio šventės, į ją žvelgė kaip į pramogą.
Ji aukšta, liekna, turi muzikinių gabumų, nueiti į grožio konkursą pasirodė vieni juokai.
„Dėl savo bruožų nesivaržyčiau su mama ir močiute, kurios išties gražios, dailios“, – giminės genams pagyrimų negailėjo G.Kupstienė.
Nors giminės moterys nesakė Gretai neiti į grožio konkursą, „Mis laikinoji sostinė 2007“ laimėtoja neabejojo, kad jos nuo pat pradžių pamaniusios: „Ir vėl ji kažkur veliasi.“
G.Kupstienė nesigaili, kad dalyvavo grožio konkurse ir kad įsikūrė kaime. Ir vienu, ir kitu atveju ji patenkino smalsumą.
„Dirbdama valstybinėje tarnyboje buvau idealistė, norėjau kažką pakeisti.
Tuo metu tai buvo mano svajonė – ėjau dirbti ten, kur noriu.
Kai atsirado šeima, vaikai, supratau, kad darbas – ne toks, apie kokį svajojau. Laukdavau, kada baigsis darbo diena“, – atsiduso moteris, kuri kaimo sodyboje su džiugesiu moko svečius austi ir veda juos į žygius.
Kadangi G.Kupstienė skaito daug istorinių knygų, domisi baltų kultūra, ji sodybos svečiams gali parodyti nemažai tų apylinkių istorinių vietų arba pagal senovines tradicijas surengti mergvakarį.
Pasirodo, mergvakariai be alkoholio, o su baltiškąja pirtimi labai populiarūs. Jaunamartė pirtyje išprausiama, perrengiama švariais drobiniais drabužiais, po to kartu su draugėmis pina vainikus.
Sodyboje nėra televizoriaus, radijo, interneto, todėl galima pasijusti atitrūkus nuo gyvenimo įvykių. Aplinkui nėra kitų sodybų, todėl ramybę sudrums nebent gamtos garsai – šiuo metu gervių balsai.
Tituluota gražuolė, paklausta, ar gamtoje rado naujų grožio receptų, nesutriko: „Pastebėjau, kad kai darai, kas patinka, gerai jautiesi. O kai gerai jautiesi, sau esi gražus, tau kiti gražūs būna.“
