Kai Viktoras gimė, jam buvo diagnozuota arba įgimta stuburo išvarža (Spina bifida). Naujagimiui ji gresia tada, kai motinai nėštumo metu trūksta folio rūgšties ir dėl to tinkamai neišsivysto vaisiaus stuburas. Jau trečią gyvenimo dieną medikai berniukui atliko operaciją, siekdami įgimtus stuburo pažeidimus pašalinti, tačiau operacija nebuvo sėkminga.
Medikai prognozavo, kad jis bus visiškai neįgalus, negalės ne tik vaikščioti, bet ir pats atsisėsti, tačiau likimas buvo kiek gailestingesnis. Iki 10-11 m. Viktoras dar paeidavo pats. Ir dabar jis kojas šiek tiek judina, su atrama gali pastovėti ir paeiti, pavyzdžiui, ant minimaliu greičiu judančio bėgimo takelio. Tačiau taip jis greitai pavargsta, taigi patogiausia jam judėti neįgaliojo vežimėliu.
Kai iki 6 klasės dar lankė paprastą mokyklą, Viktoras nuolat sulaukdavo bendramokslių patyčių. „Bandžiau save raminti, kad daugiausia šaiposi mažesni vaikai, kurie dar daug ko nesupranta, bet ir pats dar buvau vaikas, taigi man buvo sunku. Kartais, grįžęs namo, verkdavau“, – prisiminė pašnekovas.
Paūgėjęs jis perėjo prie namų mokymo. Tiesa, ne dėl patyčių, o dėl to, kad mokykloje buvo pereita prie kabinetinės sistemos, o jam būtų buvę per sudėtinga judėti mokyklos koridoriais iš vieno aukšto į kitą. 11 ir 12 klasę baigė vakarinėje mokykloje, kur visi užsiėmimai vyko pirmame aukšte.
Mama jį augino viena – tėvas tuoj po to, kai susilaukė negalią turinčio sūnaus, ją paliko. Berniukas stengėsi mamai nepasakoti apie nuoskaudas dėl patyčių, bet kartą ji jam, gal ką nujausdama, pasakė: „Jei tu esi kitoks, nebūtinai reiškia, kad esi blogesnis.“
„Tie mamos žodžiai mane labai padrąsino ir įkvėpė. O dar labai naudinga buvo tai, kad mama ragino mane neužsisėdėti namie – vis siūlė eiti susitikti su draugais į kiemą ar pradėti lankyti kokį būrelį. Nuolat būdavau tarp žmonių, dėl to ir dabar esu komunikalus žmogus“, – sakė vaikinas.
Jis turi daug draugų. Draugės šiuo metu neturi, bet yra turėjęs. O ar jo merginos buvo sveikos? „Viena sėdėjo vežimėlyje, o kitos buvo sveikos. Aš žmonių pagal tai neskirstau – tiesiog žiūriu į tai, koks apskritai yra žmogus, o ne į tai, sveikas jis ar ne“, – pastebėjo Viktoras.
Rizikos nebijo
Šiuo metu jis gyvena su mama neįgaliajam visiškai pritaikytame socialiniame būste ir gyvenimu nesiskundžia. Tiesa, jam prireikia pagalbos, kai reikia pakeisti elektros lemputę ar apskritai pasiekti kažką, kas yra daugiau nei 1,4 m aukštyje. Neabejoja, kad vėliau kraustysis gyventi savarankiškai ir tikrai neprapuls.
O kaip vaikinui kilo mintis savo vežimėliu ne tik judėti, bet ir daryti įvairius triukus? „Kai sėdau į vežimėlį, man natūraliai kilo noras susigaudyti, kokios jo galimybės, ką daryti, jeigu virsiu (taip kartais nutinka). Galiausiai, teko išmokti lipti laiptais, nes to kartais prireikia, o tai jau prilygsta nemenkam triukui. Na, o tada išmokau ir dar šio to, pavyzdžiui, buvo smagu su dar vienu vaikinu dalyvauti „Lietuvos talentuose“ ir šokti hip hopą“, – sakė Viktoras.
Ar visgi jam neatrodo, kad tie vartymaisi su vežimėliu pavojingi? „Na, rizikos visur yra, žmonės susižeidžia ir savo namų virtuvėje. Bet per 10 metų, kai tuo užsiimu, rimtos traumos nesu patyręs“, – atsakė pašnekovas.
Seniau jis labai intensyviai sportavo ir net keletą kartų yra tapęs pasaulio neįgaliųjų fitneso čempionu. Dabar sportuoja tik tiek, kad palaikytų fizinę formą, o kai baigs studijas universitete, vėl ketina sporto imtis rimčiau. Gal pavyks sudalyvauti ir paralimpinėse žaidynėse.
Stiprybės pavyzdys
Viktoras nuolat girdi klausimą, iš kur pas jį tiek optimizmo, bet tikslaus atsakymo neranda. Stiprybės jam įkvėpdavo saviugdos knygos, kurias skaitė gal nuo trylikos metų, skaito ir dabar.
Dabar jis studijuoja Vytauto Didžiojo Universitete edukologiją ir kartais veda mokymus. Prieš tai yra dirbęs paprastesnius darbus – vienoje apsaugos įmonėje stebėjo, ką rodo vaizdo kameros, taip pat dirbo archyvaru ir į kompiuterines sistemas suvedinėjo įvairius duomenis.
Tačiau jis yra rimtai nusiteikęs tapti saviugdos treneriu. Jau yra vedęs ne vieną seminarą ar mokymus, kur kalbėjo apie tai, kiek daug priklauso nuo pasitikėjimo savimi ir nuo požiūrio į gyvenimą. „Mano mokymai nėra skirti neįgaliesiems. Yra daug žmonių, kurie fizinės negalios neturi, tačiau jaučiasi labai nelaimingi. Prie to labai prisideda tai, kad jų savivertė žema, jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Juos noriu įkvėpti, kad keistų savo požiūrį į gyvenimą, į priimamus sprendimus ir pasijustų geriau. Ir iš tiesų feisbuke esu sulaukęs žinučių, kad žmones savo pavyzdžiu įkvepiu. Ypač mane pradžiugino žinutė, kad esu stiprybės pavyzdys“, – pasakojo vyras.
V.Topolio pasiekimai rugsėjo 30 d. buvo įvertinti projekto „Lietuvos GALIOS“ apdovanojimu „Už galią įveikti negalią“. Viktoras patikino, kad savo negalios tiesiogine prasme nėra įveikęs, tačiau yra su ja susidraugavęs ir išmokęs su ja gyventi visavertį gyvenimą.
Šis apdovanojimas jam labai malonus – prie sportinių apdovanojimų jau buvo įpratęs, o šis – kitokio pobūdžio. „Be to, įvairūs pasiekimai, kad ir apdovanojimai ar universiteto baigimas, prisideda prie žmogaus pasitikėjimo savimi“, – pastebėjo vežimėlyje sėdintis optimistas.
