Daugelis draugų Česlovą protino nekišti rankų į politiką, nedalyvauti rinkimuose. Tačiau Alytuje gimęs ir užaugęs politikas pažįsta miestą nuo pamatų iki stogų, todėl nenori likti abejingas, sėdėti ir žiūrėti, jei tvarkomasi neprotingai.
Tad šių metų pavasarį jis vėl dalyvavo Alytaus mero rinkimuose. Pergalės nepasiekė, bet buvo išrinktas miesto tarybos nariu.
Vis dėlto pagrindiniu rūpesčiu ir atgaivos šaltiniu jam liko daugiau nei prieš 20 metų įsigyta sodyba Alytaus rajone, Mociškėnų kaime.
„Kai buvau išvarytas iš mero posto ir sugrįžau iš areštinės, tiesiog norėjau pabėgti iš Alytaus, pabėgti nuo žmonių, nes mačiau, kaip smerkiamai jie į mane žiūri. Tada kone visiems atrodė, kad aš nežinia ką padariau“, – apie sprendimą išvažiuoti į kaimą pasakojo Č.Daugėla.
Vadinamasis dokumentų klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi skandalas, dėl kurio Č.Daugėla neteko mero posto, prieš kelerius metus jam ir buvusiems kolegoms iš Alytaus miesto savivaldybės pasibaigė ne taip juodai, kaip iš pradžių buvo piešta, – visi kaltinamieji atsipirko baudomis.
Tad kam po tokių išgyvenimų, pažeminimų ir išbandymų vėl nerti į politiką, jei ūkininkavimas buvusiam merui ne tik patinka, bet ir puikiai sekasi?
„Man buvo būtina atgauti alytiškių pasitikėjimą. Aš nieko blogo Alytui nepadariau. Turėjau ir tebeturiu idėjų, kaip būtų galima miestui padėti vystytis ateityje“, – kalbėjo Č.Daugėla.
O sodyba ir ūkis Mociškėnuose – šeimos vieta, kur iš tikrųjų ilsisi širdis.
Daugėlų ūkio kūrimasis prasidėjo nuo to, kai 1999 metais įsigijo tris elnius. Parsivežė juos ir paleido į laukus.
Netrukus jau turėjo penkis, dar po kiek laiko – devynis elnius.
„Anksčiau turėjau ir avių, kurias padėjo prižiūrėti iš Žemaitijos į mūsų kraštus atvažiavęs kurčnebyliukas, vedęs vietos dzūkaitę. Priėmiau juos gyventi, o kad turėtų kuo užsiimti, nupirkau avių.
Jie ir jomis pasirūpindavo, ir sodybą prižiūrėjo. Tačiau mano pagalbininkas greitai su dzūkaite išsiskyrė, vedė suvalkietę ir išvažiavo į Suvalkiją. Todėl kurį laiką ūkininkavau pats, bet dabar jau turiu penkis patikimus pagalbininkus“, – ūkio pradžią prisiminė buvęs meras.
Dabar Daugėlų ūkis išsiplėtęs iki 260 hektarų žemės plotų, kur vasaromis ganosi daugiau nei du šimtai tauriųjų elnių, apie šimtą Romanovo veislės avių ir apie septyniasdešimt aubrakų veislės mėsinių galvijų.
Galvijus politikas su pagalbininkais doroja savo ūkyje, o tam prireikė ir profesionalios skerdyklos, ir šiuolaikinės mėsos brandinimo spintos, kur daugiau nei po mėnesį bręsta veršienos kumpiai.
„Ūkininkauti manęs niekas nemokė. Gyvenimas tebemoko, kaip ką teisingai ir protingai daryti.
Pamažu randasi ir patirties. Pavyzdžiui, Lietuvoje nėra patyrusių veterinarų, kurie išmanytų apie laukinius žvėris. Todėl teko pačiam daug ko išmokti.
Kai kas nors neaiškaus atsitinka elniui, pašalinu jį iš bandos, paskerdžiu. O tada jau kviečiuosi veterinarų, kad bendromis jėgomis išsiaiškintume, kas galėjo elnią ištikti“, – dalijosi ūkininkavimo patirtimi Česlovas.
Kai net veterinarai negalėdavo padėti, jam ne kartą yra tekę prašyti pagalbos labiau patyrusių Lietuvos elnių augintojų. Taip pavyko bendromis jėgomis išsiaiškinti, kodėl elniai vienas po kito nebegalėdavo pastovėti – pasirodo, juos šeriant silosu būtina duoti dar ir šieno arba šiaudų.
Kad ateityje nebereikėtų susidurti su panašiomis problemomis, dabar Č.Daugėla savo ūkyje pagal senus receptus pasigamina augintiniams būtino siloso. Tam užsiaugina ir kukurūzų.
„Iki šiol dar yra nemažai dalykų, kuriuos augindamas elnius ar gyvulius vis privalau išmokti. Juk nieko greitai išmokti neįmanoma“, – šyptelėjo Č.Daugėla.
Ūkininkavimu užsikrėtė ir jo vaikai – dukros Roberta, Lugnė ir sūnus Dominykas, kuris jau studijuoja agronomiją Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.
„Jei ne šeimos ūkis, gal vaikai ir būtų susigundę išvažiuoti studijuoti į užsienį. Vyresnioji dukra Roberta dar vis pagalvoja apie kokią nors užsienio šalį, bet jaunėlė Lugnė ir sūnus Dominykas niekur neketina važiuoti“, – džiaugėsi Č.Daugėla.
Ar nedideliame kaime nebuvo sunku pritapti ir rasti bendrą kalbą su vietos gyventojais?
„Kaime žmonės kur kas nuoširdesni nei mieste. Visi sveikinasi, su visais kalbuosi. Prasidėjo natūriniai manai: vienas kaimynas atneša sūrį, kitas – medaus, trečias – lašinių ar bulvių, aš pasidaliju skerdiena.
Ir mums taip visiems gera, paprastai bendraujame, be jokio apsimetinėjimo. Dabar tikrai žinau, kad teisingai pasielgiau per tą nelemtą skandalą išvažiavęs iš Alytaus“, – patikino Č.Daugėla.
Bajoriška Daugėlų senelių ir prosenelių giminė Alytuje gyvena nuo 1780 metų.
Baigęs mokslus Vilniuje, išmokęs miestų statybos specialybės, Česlovas grįžo į gimtąjį miestą.
„Čia visą gyvenimą stačiau namus, mokyklas, įstaigas, tiesiau gatves, visus kolektorius įrenginėjau. Todėl aš pažįstu savo miestą nuo pamatų iki stogų.
Niekada neturėjau planų siekti aukštesnių nei mero postų, nes manau žinąs, kaip reikėtų tvarkytis Alytuje, mat aš – viecinis“, – sakė Česlovas.
Nors Mociškėnuose Č.Daugėla jaučia gyvenimo pilnatvę, jis iki šiol puoselėja viltis nuveikti ką nors naudingo gimtajam Alytui.
Labiausiai politikui širdį skauda dėl naujos Alytaus miesto valdžios planų panaikinti prieš daugelį metų statytą aerodromą itin patogioje miesto vietoje.
„Prieš 80 metų, kai dar nebuvo Alytuje nei lėktuvų, nei sklandytuvų, žmonės kažkodėl pastatė aerodromą. Nemanau, kad toks buvo tuomečio šalies prezidento Antano Smetonos įsakymas.
Alytiškiai tiesiog suprato, kad to reikalauja miesto ateitis. Dabar jau turime ir lėktuvų, ir skraidymo patirties, bet kažkodėl nesuprantame, kad būtina išsaugoti aerodromą“, – įsikarščiavęs kalbėjo Č.Daugėla.
Kiek nurimęs jis prisipažino, kad baigdamas šeštą dešimtį susimąsto: „Kiek jau man čia liko gyventi?“ Panašios mintys dar labiau jį akina imtis Alytuje darbų, kuriuos labiausiai išmano.
„Po pasaulį važinėti nenoriu. Man patinka Lietuvoje. Pensijos laukti sudėjęs rankas irgi nenorėčiau, todėl tikrai trokštu su alytiškiais dalytis savo žiniomis ir patirtimi“, – tikino laisvą popietę svečiams ištaikęs Daugėlų ūkio šeimininkas.
