Spalvingosios dailininkės mirtis praėjusį sekmadienį uždavė daug mįslių ne tik artimiesiems, bet ir teisėsaugininkams. Vėžiu sirgusi, bet jį nugalėjusi J.Rekevičiūtė rasta negyva tvenkinyje šalia namų Vilniuje.
Šį tvenkinį grafikė labai mėgo, netgi būsimo namo vietą rinkosi prie jo.
Prieš keletą metų švęsdama savo gimtadienį Jūratė iš draugų sulaukė staigmenos – praskrisdamas lėktuvas barstė gėles kaip Baltijos kelyje, kai tuo metu ji maudėsi tvenkinyje.
Tvenkinyje su drabužiais
Likimo ironija – praėjusį sekmadienį tvenkinys ją pasiglemžė. Jis nėra didelis, bet gilus, šaltas, nes į jį suteka ne vienas šaltinis. Tvenkinio vanduo atrodo juodas, nes dugnas – durpingas.
Tvenkinio šlaitai – statūs. Išėjus iš menininkės miegamojo tuoj prasideda šlaitas, jis atrodo kaip skardis, nes jo aukštis siekia ne vieną metrą.
Plūduriuojančią menininkę aptiko jos buvęs vyras televizijos laidų režisierius ir prodiuseris Ričardas Rickevičius bei jo gyvenimo draugė.
Jūratė buvo su drabužiais. Ar ji nesirengė maudytis?
Policija pranešimą apie nelaimę gavo rugsėjo 1-ąją 10 valandą 50 minučių.
Teisėsaugininkai pradėjo ikiteisminį tyrimą menininkės mirties priežasčiai nustatyti.
Tragedijos išvakarėse J.Rekevičiūtės namuose vyko pobūvis, kurį organizavo Kultūros ministerijos Kultūrinės edukacijos politikos skyriaus vedėja Vida Gražienė. Tarp svečių būta ir diplomatų.
J.Rekevičiūtė buvo vyturys – eidavo anksti miegoti ir beveik kasdien keldavosi auštant. Todėl ji ir tą dieną, atsisveikinusi su svečiais apie vienuoliktą valandą vakaro, nuėjo miegoti.
Artimai su Jūrate bendravę draugai prasitarė, kad dailininkės namuose buvo vakarojama maždaug iki ketvirtos valandos ryto.
Išvažiuodama V.Gražienė esą dar užėjusi į kambarį, kuriame miegojo bičiulė, pataisiusi jos antklodę ir ramiai išvykusi namo.
Kalbama, kad kai policija apžiūrėjo nelaimės vietą, pamatė, kad kambario, kuriame miegojo J.Rekevičiūtė, langas buvo atidarytas, nors ji esą įprastai jo niekada neatidarinėjusi.
Sukrėsti žinios apie dailininkės mirtį keli jos draugai prasitarė girdėję, kad tvenkinyje ji buvo rasta su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjo vakarėlio metu. Kodėl ji jų nenusirengė eidama miegoti? O jeigu pabudusi ėjo maudytis į tvenkinį, kodėl nenusivilko?
Tarp draugų aptarinėjama daugybė netikėtos J.Rekevičiūtės mirties versijų.
Viena jų – nelaimingas atsitikimas, kuris neturi nieko bendro su onkologine liga.
Rugpjūčio pradžioje dailininkei Nacionaliniame vėžio institute Vilniuje buvo atlikti kontroliniai tyrimai. Jie neparodė jokių pablogėjimo ženklų.
Todėl J.Rekevičiūtė lyg ant sparnų išvyko į Šveicariją, kur turėjo kūrybinių planų. Grįžusi į Vilnių rugpjūčio 26-ąją buvo puikiai nusiteikusi, kupina gražiausių įspūdžių.
Mokėjo suvaldyti ligą
Kad dailininkė puikiai jautėsi ir nesiskundė jokiais negalavimais, patvirtino ir su ja artimai bendravusi kaunietė Nida Ambrasė.
Kauno technologijos universiteto lektorei, socialinių mokslų daktarei N.Ambrasei žinia apie žinomos grafikės mirtį buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
„Jūratė vėžį jau buvo nugalėjusi. Su ja dalijomės ateities planais ir tarėmės netrukus pasimatyti“, – šoko ištikta kalbėjo N.Ambrasė.
Prieš kelias dienas Nida gavo iš draugės nuotrauką, kurioje puikavosi jos neseniai įsigytas raudonas šaldytuvas. Jūratė ketino atvykti į Kauną ir nakvoti pas Nidą. Tokie susitikimai dažniausiai trukdavo ne vieną dieną.
Kaune gimusi ir Petrašiūnuose augusi Jūratė su Nida susipažino daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Menininkė niekada neužmiršdavo nei Nidos, nei jos sesers dvynės Dianos Kizienės.
Jaunystėje užsimezgusi draugystė dar labiau sustiprėjo tada, kai J.Rekevičiūtė susirgo krūties vėžiu. Nida lydėdavo Jūratę, kai reikėdavo vykti į chemoterapijos procedūras. Iš Kauno į Vilnių atvykusi Nida slaugė Jūratę ir po sunkių onkologinių operacijų.
Jūratė mokėjo suvaldyti savo ligą, nors daugelis moterų, sužinojusios apie krūties vėžį, puola į paniką. Menininkė buvo stipri, degė aistra gyventi, turėjo daug ateities planų.
„Jūratė tikėjo, kad pasveiks. Taip ir buvo. Neįsivaizduoju, kad ji būtų galėjusi pakelti ranką prieš save. Ji buvo pasikausčiusi psichologijoje, tvirtai stovėjo ant žemės“, – svarstė N.Ambrasė.
Kaunietė niekada negirdėjo, kad jos draugė būtų nusivylusi gyvenimu ir nenorėtų toliau gyventi.
Itin ryškūs kūriniai
Nors J.Rekevičiūtės gyvenime buvo sunkių akimirkų, tai jos nesugniuždė.
J.Rekevičiūtė kūrė paveikslus, interjerus bei jų detales, juvelyriką, garsėjo įvairiais novatoriškais projektais.
Kurį laiką dirbo mokykloje dailės mokytoja, Kauno Farmacijos muziejuje, televizijos dailininke laidose „Bentski šou“, „Bobų vasara“.
Pastarąją laidą kūrusi žurnalistė Edita Mildažytė prisiminė, kad J.Rekevičiūtė buvo ne tik grafikė, bet ir talentinga televizijos dailininkė, daug prisidėjusi prie „Bobų vasaros“ išskirtinumo.
„Jūratės dekoracijos buvo tokio ryškumo, kad mane daug kas kritikavo. Jose prapuldavo ne tik pašnekovai, bet ir aš pati. Iki tol televizijoje nė vienas dailininkas taip nedirbo“, – prisiminė E.Mildažytė.
Talentinga, darbšti, palikusi ryškų pėdsaką kūryboje – daug šiltų žodžių J.Rekevičiūtei skyrė vienos pirmųjų jos parodų kuratorius Saulius Pilinkus.
Menotyrininkas ir televizijos laidų vedėjas pripažino, kad jai netrūko įkvėpimo. Su Jūrate jį supažindino šviesaus atminimo dailininkas Vytautas Kalinauskas, ne itin mėgęs girti savo studentus.
Dar studijų metais Vilniaus dailės akademijoje Jūratė patraukė V.Kalinauską savo vizualiu mąstymu ir dėmesiu išraiškingoms detalėms.
Viena pirmųjų J.Rekevičiūtės parodų Vilniuje vyko „Lango“ galerijoje, prie kurios atsiradimo prisidėjo ir S.Pilinkus. Ypatinga bičiulystė siejo J.Rekevičiūtę bei S.Pilinkų ir vėliau.
Grafikė patikėdavo jam atsakingą darbą – atidaryti jos parodas.
Kartais jų keliai išsiskirdavo pusmečiui ar ilgiau. Tačiau susitikęs su Jūrate Saulius neretai jausdavosi taip, lyg būtų tik vakar išsiskyręs.
„Akivaizdu, kad ji daug ko nesuspėjo padaryti, ką buvo suplanavusi. Jos sukurti darbai yra tokie išraiškingi, išskirtiniai, o jos pėdsakas – ne tik ryškus stilius, drabužiai, makiažas, bet ir didelės meninės vertės kūriniai“, – pripažino menotyrininkas.
Dirbdamas Lietuvos ambasados Izraelyje kultūros atašė jis nesiskyrė su J.Rekevičiūtės pagamintu ir padovanotu puodeliu. Tuo metu ši miela dovana tolimoje šalyje vilniečiui buvo dalelė Lietuvos.
Konfliktavo su buvusiu sutuoktiniu
Sužinojęs apie Jūratę užklupusią onkologinę ligą S.Pilinkus stebėdavosi, iš kur ji semiasi jėgų. Netgi tada, kai skųsdavosi, kad blogai, ji turėjo daug tvirtumo.
Tačiau svarstydamas apie Jūratės mirtį S.Pilinkus neslėpė, kad jos dvasinė būsena buvo sudėtinga: „Gal ji galėjo paslysti. Ji vartojo daug vaistų, nemokėjo apsiginti nuo stresų ir konfliktiškų santykių su buvusiu sutuoktiniu.“
J.Rekevičiūtė mokėjo sutarti su įvairiais žmonėmis. Jos gerumu buvo lengva naudotis, ji neturėjo jokio cinizmo.
Tačiau laimės šeimoje grafikė nerado.
2010 metais įvyko skyrybos, bet ir toliau ji gyveno tame pačiame name kartu su buvusiu sutuoktiniu. Po vienu stogu glaudėsi ir R.Rickevičiaus sūnus bei kūdikio besilaukianti jo draugė.
Sunkiai susirgusi dailininkė labiausiai ilgėdavosi ramybės. Mat kambaryje, kur ji miegodavo, buvo įrengta ir virtuvė, kuria nuolatos naudodavosi R.Rickevičius su drauge bei sūnumi.
Jei ne artimų draugių ir jos kūrybos gerbėjų pagalba, Jūratei vienai būtų buvę sunku įveikti klastingą ligą. R.Rickevičius vienai artimai Jūratės draugei kalbėjęs, kad negalės prižiūrėti buvusios žmonos, nes turįs ir savų rūpesčių.
Apie nenusisekusią santuoką ji kalbėdavo labai retai. Apskritai nemėgo kalbėti apie tai, kas buvo, ją labiau domino, kas bus ir ką ji gali padaryti – ką sukurti, pasodinti, užauginti, nuvažiuoti, pamatyti.
Ji turėjo šimtus draugų, kuriais rūpinosi ir kurie rūpinosi ja. Tik ji labai norėjo būti mylima.
Tačiau pasiligojusi menininkė, be draugų, neturėjo daugiau į ką kreiptis pagalbos. 2018 metų pavasarį diagnozuotas krūties vėžys daug ką pakoregavo jos gyvenime – ne tik atėmė vešlias garbanas, bet ir pakeitė balso tembrą, skonio pojūtį, jautrumą kvapams, privertė užmiršti mėsą – vien nuo jos kvapo jai pasidarydavo bloga.
Kurį laiką moteris jautė stiprų šalutinį vaistų poveikį: buvo dingęs net balsas, viskas viduje atrodė kaip išdegę, išopėjo nosies ir gerklės gleivinė, sunku buvo nuryti net vandens gurkšnį.
Moters savijauta buvo siaubinga ir dėl to, kad pasidarė nejautrūs pirštai, būdavo sunku suimti telefoną, laikyti jį rankoje. Nors patyrė daug kančių, J.Rekevičiūtė neprarasdavo optimizmo, ji save ramindavo: „Visos moterys ištveria, ištversiu ir aš.“
Kūrė meną ir iš ligos
Jūratė buvo menininkė iki sielos gelmių. Netgi kovodama su onkologine liga.
„Ir iš tos ligos aš sukursiu meną“, – sakė ji draugams ir tikrai tai darė. Taip atsirado naujas jos kūrinių ciklas apie raudoną angelą, kurio pagrindinė herojė buvo ji pati.
Sukūrusi naują kūrinį ji skambindavo draugams ir džiūgaudavo kaip vaikas. „Tu neįsivaizduoji, ką aš ką tik padariau, – man pavyko. NUUUU? Užbaubdavo į ausį taip, kad net telefoną reikėdavo atitraukti. Ir nusikvatodavo. Tada nufotografuodavo ir atsiųsdavo pažiūrėti“, – prisimena du dešimtmečius su menininke bendravusi žurnalistė Aurika Merkienė.
Jūratė keldavosi saulei tekant ir eidavo arba kurti meno, arba pas savo augalus.
Jos darželiuose gėlės pražysdavo anksčiausiai.
„Vos nutirpus sniegui ji jau skambindavo ar rašydavo – mano darželyje yra snieguolių, yra žibučių, jau žydi magnolija. Arba – aš jau turiu braškių“, – pasakojo A.Merkienė.
Grafikė pati aplink namą pjaudavo žolę, genėdavo medžių šakas. Ji taip pat kepdavo nuostabius pyragus ir virdavo skaniausią pasaulyje rabarbarų uogienę. Tačiau susirgus Jūratės gyvenime daug kas apvirto aukštyn kojomis, nes kurį laiką ji negalėjo dirbti.
Turėdama meno kūrėjo statusą moteris gaudavo nedarbingumo pažymėjimą, tačiau lėšų vos pakakdavo mokesčiams susimokėti.
„Buitis taip pat daug kainuoja – kad galėtum nuvykti pas gydytojus, turi nusipirkti benzino. Sirgdama neturiu fizinių jėgų, kiekvienas judesys – kaip kadras iš sulėtinto filmo“, – tuomet sakė grafikė.
Vienintelė pagalba – iš draugų, kurie moteriai atstojo šeimą.
J.Rekevičiūtė jautė ypač didelę pagarbą savo geradariams, kurių dėmesys, netgi tų, kurių ji asmeniškai nepažįsta, tapo svarbia atrama: „Nesitikėjau, kad esu tokia vertinga, brangi ir nepakartojama.
Verkiu iš džiaugsmo, nes pasijutau mylima ir reikalinga. Gavau visko, apie ką net nedrįsau svajoti, – ne tiktai emocinę, dvasinę, bet ir finansinę paramą.“
Lietuviškoji Vivienne Westwood
Po kurio laiko kūrėja pasakojo, kad jai pavyko įveikti klastingą onkologinę ligą, ji sveiko, planavo ateities darbus. Menininkei gydytojai pašalino kairę krūtį ir atliko plastinę rekonstrukcinę operaciją panaudodami kitus jos kūno audinius.
Gruodį jai turėjo daryti dar vieną krūties rekonstrukcijos plastinę operaciją, nes Jūratei grožis buvo labai svarbu. Ji sakė: „Aš esu moteris, aš esu menininkė, aš iš savęs darau meną.“
J.Rekevičiūtė mėgo ne tik ryškias drabužių spalvas, bet ir įvarius aksesuarus, papuošalus, svarbias detales, kurias suderindavo tarpusavyje ir virsdavo meno kūriniu.
Spalvos atspindėdavo jos vidinę būseną. Ji galėjo būti visa raudona, žalia, mėlyna, balta, marga, rečiau – juoda.
Betgi tos juodos ant jos nė nesimatydavo – tai būdavo tik fonas, kurį užmaskuodavo galybė spalvingų detalių.
„Kartą ji pasisiūdino suknelę su savo portretu, vietoj liemenės kuo ramiausiai užsisegdavo vąšeliu nertą staltiesėlę, nuo spalvingais batraiščiais ir porceliano aksesuarais „patiuninguotų“ batų negalėdavai atplėšti akių, o ją lydėdavo ant rankinės linksmai tabaluojantis meškiukas“, – prisimena A.Merkienė, kurios pažintis su menininke prieš du dešimtmečius prasidėjo nuo jos paveikslo, gauto dovanų.
Aurika ją vadindavo lietuviškąja Vivienne Westwood.
Jūratei patiko ši ryškiais kūriniais visame pasaulyje išgarsėjusi britų drabužių dizainerė.
Taip pat ji labai žavėjosi japonų menininke – žirnelių karaliene tituluojama Yayoi Kusama. Praėjusį ketvirtadienį filmą apie šią menininkę „Kusama“ J.Rekevičiūtė su draugėmis žiūrėjo Valdovų rūmų kieme.
Jūratei buvo svarbu, kad ji su Aurika gimusios po Dvynių ženklu – sielos dvynės. „Mums buvo smagūs pasisėdėjimai jos dirbtuvėse ar kieme, susitikimai renginiuose ar mieste. Keletą pastarųjų metų ji pas mus švęsdavo Kūčias ir Kalėdas“, – pasakojo A.Merkienė.
Jūratei buvo labai svarbu ir tradicijos, ir maistas, ir eglutė, ir dovanėlių gausybė. Ji buvo nepaprastai dosnus žmogus – apdovanodavo visus, kurie susirinkdavo prie eglutės, ir pati garsiai it mažas vaikas džiaugėsi dovanomis, negalėdama atsistebėti: „Čia man? Čia viskas man? Negaliu patikėti. Aš visko dabar neišvyniosiu, parsivešiu namo ir džiaugsiuosi kasryt išvyniodama po vieną dovaną, nes man labai gražu.“
Net sužinojusi, kad serga onkologine liga, ji juokėsi: „Aš nemirsiu. Darysiu, ką noriu.“
Labiausiai ją palaikė noras kurti ir važiuoti į išsvajotas grafikos studijas Argentinoje.
Tačiau į Pietų Ameriką ji nebeišvažiavo.
Jūratės mirtis tapo antra tragedija Kaune gyvenantiems jos tėvams Aldonai ir Stasiui Rekevičiams, nes teko laidoti jau antrą savo vaiką.
Prieš kelerius metus jie neteko sūnaus, o Jūratė – brolio. Dabar Rekevičiai liko vieni.
