Mano paskirtis linksminti žmones – aš tai ir darau, sakė Jūratė Rekevičiūtė – tą kartą, kai kalbėjomės jos studijoje, lengvai ir tarsi apie nieką, be saiko rūkydamos cigaretę po cigaretės, nes ne kiekvienuose namuose galėjai jaustis taip paprastai ir laisvai.
Šiandien aš neberūkau, o jos – nebėra… Ir man iš galvos neišeina daugybė jos pasakytų minčių, kurie jos mirties akivaizdoje suskamba, kaip subrandintos tiesos.
Kitokie namai
Į jos namus netoli Vilniaus neįeini paprastai, tarsi įneri pro tunelį ir išnyri ant laiptų prieš pat dirbtuvės langus, rodos tik tam, kad įkvėptum. Bet juk ne, tas tunelis ne toks ir ilgas, o kiemas didelis ir neįprastas, kitoks, kaip ir ji pati. Tie namai matyti nuotraukose, vienaip atrodo nuo gatvės, kuria atvažiuojant baltuoja apvaliomis skylėm skylėta tvora.
Betono mūras tarp neįmantriai vienodų klinkerinių, kiaurai permatomom tvorom namų, nė iš tolo neprimena gyvenamosios erdvės. Kitokie jie iš vidaus, kur tyliai kalbasi pašaliais jos daiktai – apie ka tik purentą žemę – kauptukai ir maži kąstuvėliai, ant betono tvoros plevena užuolaida, kurią sakytum pamiršo nusikabinti tik ka vykusios instaliacijos autorius.
Bandau atsiminti tuos daiktus esančius jos erdvėje, bet jų tiek daug, kad išlieka tik – žemės drąskikliai ir ji pati, ryškia plaukų kupeta ateinanti per dengtą terasą, kuri jungia gyvenamąją namo dalį su dirbtuve.
Tos ryškios spalvos visuomet buvo dominuojančios jos gyvenime. Nuo vaikystės, kai tarp pilkai jokių sovietinių apdarėlių, beformių paltų ir blyškiaveidžių namų ji švietė, kaip uoga, dažniausiai raudonai, piktindama mamą, kuri dievino niekuo iš minios neišsiskiriniančius žmones.
Ji mėgino pamiršti tą spalvą, tačiau jautėsi nykiai.
Anuomet Petrašiūnuose
Tuomet labai darbininkiški Petrašiūnai, kuriuose lankė mokyklą iki ketvirtos klasės Jūratės atminty palikę nykų pėdsaką. Pravažiuodama juos dabar, kai būna Kaune, kaskartą nustemba, kad galėjo čia gyventi: „Buvau labai vieniša mergaitė. Jaučiausi kitokia tokioje tradicinėje savo šeimoje.“
Daug laiko praleisdavusi senelių vienkiemyje, kur žemės ūkio darbai pasibaigdavo tik tuomet, kai sniegas užklodavo laukus, eidama ko nors pirkti į atvažiuojantį maisto produktų autobusiuką, ji apsirengdavo, kaip į šventę.
Kitaip atrodyti Jūratei visuomet buvo labai svarbu. Tėvų tiesos, beje puikiai atspindėjusios tarybinę tikrovę – „neišsišok, nesipasakok, būk nematoma„sukeldavo tūžmastingą pasipriešinimo reakciją. Ar galėjo Jūratė būti nematoma? Neryški ir tyli?
Tėvai nuolat taupė, nes statė namą, todėl būtini pirkiniai: plytos, baldai ir visa, kas reikalingiausia namams, buvo visiškai išstūmę mergiškus papuošalus, princesiškus drabužius ir tai, kas gražu atrodė Jūratei. Bet viso to gėrio ji kažkaip prasimanydavo pati. Kartais pasisiūdavo. Gaudavo dovanų.
Susitikimas, pakeitęs gyvenimą
Jis atsitiko ligoninėje. Palatoje sutikta mergaitė iš J. Naujalio menų mokyklos tiesiog papasakojo kaip jėgiška ten mokytis. Jūratė suvokė, kad šita mokykla ir bus jos išsigelbėjimas. „Jaučiausi absoliuti nevykėlė, vieniša ir niekam neįdomi vidurinėje. Naujalynėje visi kvėpavo menu. Buvo kitokie“.
Ji pasirinko grafiką ir atsidūrusi spaustuvėje, suprato, kad tai ir yra jos pašaukimas. Dažais kvepianti stebuklų šalis: „Esu tarsi darbininkė, kuriai labai patinka spausdinti. Ir nelabai – raižyti klišes. O raganavimas prie spausdinimo mašinos, kuomet skirting dažų sluoksniai limpa ir liejasi vienas ant kito sukurdami nesuvokiamai gražias linijas ir kontūrus, suponuodami naują siluetą – nuostabus tapsmas“.
Dar buvo Dailės akademija, darbas televizijoj, ir mokykloje, ir farmacijos muziejuj ir viskas tikriausiai vienu metu ir visko labai daug, kaip ir patinka Jūratei. Dabar ji pati nesupranta, kaip suspėdavo būti ir Vilniuj, ir Kaune, ir darbe, ir studijuoti.
Savarankiška nuo 18 metų, ji kiek su baime laukė tos tėvo pranašystės išsipildymo: „Pajusi, ką reiškia gyvenimas, kai ant savo užpakalio atsisėsi“. Tačiau tas laikas atėjo ir nieko bloga neatsitiko. Jai patiko, kad pranašystė neišsipildė. Kaip kiti tėvų pabauginimai.
Tuo metu vienoje Kauno mokykloje ji dėstė dailę. Vaikai, gyvenantys Aleksote, kurių tėvai sukosi mėsos fabrike arba kitaip sukosi augindami tulpes ir nutrijas, buvo labai kūrybingi.
Gaila, kad jų svajonės buvo tokios trumpos – turėti nuosavą alaus kioską. Kartais jie ginčydavosi, tikriausiai pakartodami namuose girdėtas tiesas: „Kam mums ta dailė, juk mes prekiausim kioske.“
Atsitiktinumai ir sutapimai
Jai atsitinka labai dažnai. Kažkada ji tiesiog gatvėj sutiko A.Rožicką, kuris tuomet rengė „Bentski šou“ LRT Kauno programų direkcijoje ir tiesiog gatvėj pasiūlė prisijungti prie komandos: „Nori daryti laidos scenografiją?“ Nėra tokio dalyko, ko ji nenorėtų. Padavė faneros gabalą ir leido improvizuoti.
Televizijos senbuviai, pamatę jos ištapytą fanerą, tik pečiais pagūščiojo: „Ateis Bolka (anuomet garsus televizijos operatorius Boleslovas Grina, garsėjęs skrupulingu požiūriu į apšvietimo kokybę), tau bus šakės.“
Bolka atėjo, nieko nepasakė, tik sugalvojo, kaip apšviesti ir apšvietė. Laidos kūrėjai važinėjo Jūratės ištapyta „Pobieda“, jie buvo mylimi ir garsūs.
Po televizijos ji ėmė kurti papuošalus. O paskui išsikėlė į Vilnių. Į tą patį namą, į kurį įeiti reikia pro tunelį. Tačiau į Kauną važiuoja dažnai, nes liko labai daug draugų. „Turiu jame daug reikalų: perku odas, švenčiu gimtadienius.
Pasikeitė gyvenimo ritmas
Jos kambary yra didelis langas, pro kurį rytais tekėdama įsliūkina saulė. Todėl ji keliasi anksti, kad ramiai sugalvotų dienos darbus. Palaisto augalus tyliai pasikalbėdama su jais, kai kuriuos palieka, kitus perkelia: „Truputį paraviu, tada papiešiu, tada paspausdinu. Turiu kaitalioti darbus, kad nenusibostų“
O spausdinimas yra bonusas, apsidovanojimas už įvykdytą planą. Dovana gali būti ir susitikimas su draugais: „Jie yra tokie įdomūs ir niekuomet neatsibosta. Myliu savo draugę burbeklę, kuri visada burba, bet nepiktybiškai. Kažkada Kaune, mes skaitydavom žurnalą „Žmonės“. Ji savo, aš savo. Ji skaito ir ko nors iš karto ir nekenčia. Nepažįsta, bet jau nekenčia.“
Klausydama, kaip ji bendrauja su žmonėmis, visam laikui įsiminsiu jos žodžius – nereikia „taisyti“ žmonių, tereikia pasirinkti, kas tau jame patinka, o į kitą, sunkią ar komplikuotą jo charakterio pusę nekreipti dėmesio: „Tarkim, aš turiu draugų, su kuriais smagu gerti kavą, bet dirbti su jais negalėčiau, tai ir nedirbu. Yra draugų, su kuriais smagu keliauti, bet kavą gerti su jais neįdomu, tai aš tik keliauju“.
Apie menus
Jūratei patinka ir konceptualus menas, bet jis turi būti lengvas. Kaip ir daiktai, kurie padaryti tarsi be pastangų, tarsi spragtelėjus pirštais. Kadangi aliejiniai dažai smirda, tai tapyba jai nepatinka. O va spaustuviniai dažai yra geriau nei kvepalai: „Kai nusiperku laikraštį, pirmiausiai jį apuostau.“
Ji garsiai svarsto kodėl dauguma menininkų yra neatidūs savo aprangai? Gal tai tarybinių laikų palikimas: „Tegu darbai kalba už mane“. Bet juk gal būt pasaulis sužinojo apie Salvadorą Dali, Picaso, tik todėl, kad jie buvo ekstravagantiški?
Tokių drabužių, kokius dėvi Jūratė, parduotuvėse nėra. Jai patinka Daivos Urbonavičiūtės kurti rūbai: „Gražiai pasirėdau ir šypsausi. Gal dėl to dar kažkam pakils nuotaika? Jei būsiu laiminga, gal ir kiti taps laimingesni? Mėgstu pagirti, pasakyti gerą žodį, tai ir darau nuolat. Kažką palinksminu. Duodu pinigų, jei neturi. Liūdinčiam padovanoju puodelį… Esu atlaidi, galiu pamiršti net įžeidimus, chamizmą, nuoskaudas, tiesiog numoju ranka, susitaikau.
Lygiai taip susitaikiau ir paleidau mintį, kad būtinai turiu turėti vaikų… man palengvėjo po pokalbio su vienuoliu, vienuolyne Vengrijoj. Jis pasakė tai, ką galvojau visą laiką: „Vienos moterys gimsta būti geromis žmonomis. Kitos – būti verslininkėmis. Treti ateina, kad būtų šventaisiais. O dar kiti tam, kad kolekcionuotų lietų… Svarbiausia, suprasti savo misiją.“
Mes plepam visą dieną, o atrodo, va, kokį pusvalandį. Apie norą gerai atrodyti ir ilgai gyventi. Apie tai, kad ji nebijo senti. Apie tai, kiek kartų reikėjo nusidaužyti kelius, kad išmoktų būti pozityvia, kad surastų savo paskirtį, kuri man labai patinka nes aš irgi norėčiau mokėti linksminti žmones.
O paskui ji man padovanoja šukę su palinkėjimu būti laimingai. Ir jau nerdama atgal pro tą jos namų tunelį aš suprantu, kad jis neužima kvapo, kaip įeinant, nes jį pranerti yra būtina, jei nori patekti į Jūratės pasaulį.
