Tačiau buvo laikotarpis, kai jis jautėsi beviltiškas, o ir aplinkiniai jį buvo nurašę – juk jis aštuoniolika metų kasdien vartojo narkotikus.
Artūras pasakojo narkotikais nejučia susidomėjęs maždaug 1980 m., kai jam kilo noras maištauti ir protestuoti prieš visą pasaulį. Pašnekovas prisiminė: „Paauglystėje man kilo klausimų, kas iš to, kad tėvai stengiasi, dirba, pluša, bet nieko neuždirba.
Rodės, jie turi ir vaikų, ir darbą, ir kur gyventi, bet jaučiasi nelaimingi. O mano keliais metais vyresnė sesuo susidraugavo su hipiais, kurie atrodė tokie laisvi, įdomūs žmonės, grojantys gitaromis ar tapantys paveikslus. Man jų judėjimas atrodė kaip atsakymas, ką daryti, kad gyvenimas nebūtų toks nykus, kaip tėvų.“
Ir dar tie nauji pažįstami hipiai vartojo narkotikus, kuriuos vartoti pradėjo ir Artūro sesuo bei jis pats.
Poveikis šešiolikmečiui vaikinui iš pradžių labai patiko: „Pajutau euforiją, atrodė, aš nesimokau, nedirbu, bet esu ypatingas ir viskas gražu.“
Tačiau po kelerių metų situcija pasikeitė. „Pradžioje man rodėsi, kad sėdžiu velniui ant sprando ir joju, kur panorėjęs. Bet vėliau supratau, kad tai jis neša mane, kur jis nori. Mano laisvės troškimas atvedė į visišką nelaisvę“, – sakė vyras.
Iš kur jaunimas prieš beveik keturias dešimtis metų gaudavo narkotikų? „Interneto nebuvo, bet kažkaip sužinojom, kaip kvaišalų pasigaminti iš aguonų. Iš pradžių jų net gaudavome nemokamai. Važiuodavome į kaimus, sakydavome močiutėms, kad aguonų mums reikia tapybos dažų gamybai, ir jos pasidalydavo. Juk SSRS narkotikų, kaip ir sekso, nebuvo, niekas apie juos nežinojo. Vėliau, kai žmonės pradėjo susivokti situacijoje, aguonų nebegaudavom nemokamai, reikėjo pirkti“, – pasakojo Artūras.
Vaikinas su draugais paprastai rinkdavosi Laisvės alėjoje prie „Laumės“ kavinės. Kai maždaug po metų nepavartojęs narkotikų pradėjo jausti abstinenciją, jo galvoje ėmė kirbėti mintis, kad vertėtų pagyventi be kvaišalų. Su keliais bičiuliais sutarė savaitei išsiskirti ir namie ištverti abstinenciją, o po savaitės susitikti.
Susitikę pasidžiaugė, kad nebuvo taip jau baisu, kad jie gali gyventi ir be narkotikų. Tačiau dar po kelių dienų pradėjo jausti didžiulę vidinę tuštumą, trūko gyvenimo džiaugsmo, taigi ir vėl pradėjo vartoti.
„Dar po kurio laiko supratau, kad vartojimas mane vargina – ryte atsibundi, žinai, kad per valandą turi gauti dozę, nes vėliau savijauta pablogės, taigi galvoji, kaip čia greičiau susisukti, iš kur gauti pinigų. Gavęs vieną dozę, turi rūpintis, iš kur gausi kitą, tam atiduodi visą savo laiką ir energiją. Ir taip kiekvieną dieną, metus, dvejus, trejus...“ – atsiminė Artūras.
Kad galėtų išgyventi, jis ir pats pradėjo prekiauti narkotikais. Pridūrė, kad kai dabar koks prasigėręs vyras jo prašo pinigų, sakydamas, kad jų reikia duonai, jis jį supranta – alkoholis ir yra jo duona. Priklausomiems žmonėms gauti kvaišalų yra svarbiau, nei gauti maisto.
„Po kelių metų supratau, kad tai rimta bėda, ir, kadangi narkologinių skyrių tais laikais nebuvo, atsiguliau į psichiatrijos ligoninę. Tačiau po mėnesio iš jos išėjęs vėl jaučiau tokią vidinę tuštumą, kad ir vėl pradėjau vartoti. Kaip jau sakiau, būdamas šešiolikos galvojau, kokie visi kvailiai, tik aš protingas, nes gyvenu, kaip noriu. O vėliau jau pavydėjau visiems žmonėms, kurie kasdien eina į paprastus darbus, ir svajojau būti toks, kaip jie, bet nepajėgiau išsivaduoti nuo priklausomybės“, – sakė Artūras.
Krauju aptaškytos sienos
Artūro sesers likimas buvo tragiškas. Mokykloje puikiai besimokiusi mergina pradėjo mokslu nesidomėti ir po mokyklos baigimo nieko nestudijavo. Ji vis norėjo mesti narkotikus, bet nepajėgė to padaryti. Per vieną iš tokių bandymų susipažino su vienu nusikalstamo pasaulio atstovu ir abu vienas kitą labai įsimylėjo.
Tas vyras buvo sėdėjęs kalėjime ir į narkomanus žiūrėjo su panieka. Tačiau moterį jis labai mylėjo ir buvo nusiteikęs jai padėti išbristi iš liūno. Jie susituokė, susilaukė dviejų vaikų, turėjo namą, automobilį, bet ir tai nepadėjo – žmona vis atkrisdavo.
„Sykį užėjau pas juos į svečius ir pamačiau, kad ir mano svainis susileidęs dozę. Sakė, kad norėjo pažiūrėti, kas tai per dalykas, kodėl jo žmona vis neatsilaiko. Teigė supratęs, kad karts nuo karto dozę gauti gali būti visai smagu, bet narkomanai – silpnavaliai, nes negali šio proceso kontroliuoti. Supratau, kad ir jis papuolė“, – konstatavo Artūras.
Taip ir nutiko. Gal po penkerių vartojimo metų Artūro svainiui, vis tebekartojančiam, kad nekenčia narkomanų, pradėjo vaidentis, kad už narkotikų vartojimą ar kitus tamsius darbelius jį suims policija. Dėl to jis visas apsikarstė trotilu ir kitokiais sprogmenimis, nešiojo neperšaunamą liemenę ir kartojo, kad taip paprastai nepasiduos – kai jį bandys suimti, sujungs laidelius ir viską susprogdins, o pats mirs kaip didvyris.
Visą laiką vaikščiojo, apsikarstęs tais sprogmenimis, su jais net ir miegodavo – nusiimdavo, tik eidamas maudytis.
Ir vieną dieną susprogo, tik ne su policininkais, o su savo bičiuliais narkomanais viename Kauno daugiabutyje netoli Dainavos turgaus. Tai buvo 1993 metais. Kai nugriaudėjo sprogimas, net blokinio daugiaaukščio siūlės sueižėjo, langai išbyrėjo. Į įvykio vietą nuvykęs Artūras išvydo krauju aptaškytas sienas, o vienas policininkas jam parodė nutrauktą ranką su svainio žiedu ir paklausė, ar atpažįsta, kieno tai.
Tiesa, daugiau žuvusiųjų nebuvo – dėl neperšaunamos liemenės didžiausia smūgio jėga atiteko jos savininkui – o kiti narkomanai buvo sužaloti.
Artūras taip ir nežino, ir jo svainis tyčia sukėlė sprogimą, ar ne. „Tik po kelerių metų sutikau vieną to įvykio liudininką, jo metu netekusį akies ir pirštų. Jis pasakojo, kad tiesiog leido mano svainiui dozę, kai nugriaudėjo sprogimas – gali būti, kad laideliai susilietė netyčia“, – sakė pašnekovas.
Jo sesuo po vyro netekties liko be jokios atramos ir dvasiškai, ir finansiškai, ir po poros metų nusižudė.
Gydytojo diagnozė: beviltiškas
Tuo metu mirtis jau buvo Artūro gyvenimo kasdienybė – buvo mirę ir daug kitų jo draugų. „Pradžioje jie mirdavo nuo perdozavimo, vėliau – dėl su vartojimu susijusių ligų, išsekimo, taigi mirtis buvo įprasta, tik tas sprogimas atrodė išskirtinis“, – konstatavo vyras.
Bet ir po jo vartojo toliau. Pagalvodavo, kad ir jo laukia mirtis, viskas atrodė beviltiška. „Narkomanas yra egoistas – aš savęs dėl to, kas vyko, nekaltinau, o kaltinau tėvus, kad netinkamai auklėjo, ir visus aplinkinius, kad jie kažką daro blogai“, – prisipažino Artūras.
Tuo metu jis gyveno su moterimi, vardu Dalė, kuri irgi vartojo narkotikus. „Meilės tarp mūsų nebuvo, tiesiog jai reikėjo manęs, kad gautų dozę – juk aš prekiavau narkotikais. O man jos reikėjo, nes buvo graži, ne tokia, kaip kitos narkomanės“, – prisipažino Artūras.
Apie tai, kokia jo situacija visai beviltiška, jis dar kartą susimąstė tuomet, kai gydytojas narkologas, pas kurį kartu su bičiuliais bandė gydytis priklausomybę, jo likimo draugams pasakė: „Jūs dar jauni, dar galite savo gyvenimą pakeisti. O Artūras jau beviltiškas, venkite jo.“
Išsilaisvino Dievas
Netrukus po to vieną vakarą po vakarinės narkotikų dozės (per dieną jų reikėdavo 3-4) jis savo gyvenimo draugei pasiūlė pasimelsti. Abu atsiklaupė prie lovos ir savais žodžiais prašė Dievo, kad, jei jis yra, ateitų ir paimtų tą norą „kaifuoti“, leistų gyventi ramiai ir be priklausomybės.
„Tėve mūsų“ žodžius buvo primiršęs, tad Dalės paprašė, kad ji melstųsi, ir kartojo iš paskos.
„Tuo metu, kai meldėmės, pajutau, kad mane tikrai girdi, viduje tapo gera ir ramu. Tai buvo tikrai gera būsena, kuri skyrėsi nuo tos, kurią suteikdavo narkotikai“, – sakė Artūras.
Tiesa, kitą rytą atsibudę abu vėl susileido po dozę, na, o vakare vėl meldėsi. „Tokia būsena tęsėsi gal metus – vartodavom, kaifuodavom, o vakare melsdavomės, ir pajusdavau ramybę. Kadangi tuo metu dar prekiavau narkotikais, prašydavau Dievo ir to, kad policija manęs nesugautų“, – atsiminė Artūras.
Maždaug po metų vieni klientai narkomanai juos apvogė – išnešė visas kvaišalų atsargas. Naujų žaliavų ieškoti jis nenorėjo, nes policija į narkomanus žiūrėjo vis griežčiau, taigi abu su Dale sutarė gultis į psichiatrijos ligoninę ir gydytis pagal neseniai atsiradusią metadono programą.
„Gydymės atskirai, vėl susitikome po trijų savaičių. Man tuo metu galvoje buvo prašviesėję. Galvojau – ji tikrai mane mes, juk jai narkotikų iš manęs nebereikia. Na, o ji eidama kažkodėl pradėjo verkti. Atsimenu, tąsyk ėjome Laisvės alėja, buvo pavasaris, švietė saulė, žmonės daug šypsojosi“, – prisiminė Artūras.
Po to jie su Dale kurį laiką vartojo metadoną, vaikščiojo į bažnyčią ir meldėsi. „Vieną dieną priėjęs prie veidrodžio norėjau nusišypsoti taip, kaip tie žmonės Laisvės alėjoje, bet išėjo tik kažkokia keista grimasa su keliais pajuodusiais dantimis – per aštuoniolika gyvenimo purve metų buvau užmiršęs, kaip reikia šypsotis. Tada suvokiau, kad ilgą laiką grioviau savo ir kitų gyvenimus. Po to daug verkiau, atgailavau, ėjau į bažnyčią ir prašiau Dievo atleidimo“, – sakė Artūras.
Galiausiai jie su drauge metė ir metadoną ir pasijuto visiškai laisvi. Na, o vidinę tuštumą, kurią seniau jausdavo, kai mėgindavo gyventi be narkotikų, dabar užpildė Dievas.
Dirbo už minimumą ir džiūgavo
Artūras narkotikus vartoti metė, būdamas maždaug 36-erių metų, iki tol jis niekur nė nebuvo dirbęs. Ir štai galiausiai susirado pirmąjį darbą – tapo darbininku vaistų sandėlyje. Savo darbu jautėsi labai patenkintas, nors darbas buvo nelengvas ir už minimalią algą. Jį džiugino tai, kad tai buvo pirmieji sąžiningai uždirbti jo pinigai, jis laisvas nuo narkotikų, o Dievas jį myli – dėl to į darbą net nešdavosi bibliją.
Toliau gyventi jį labai įkvėpė biblijos eilutės, kur sakoma: „Visi, kas vogė, tegul nevagia, tegul eina dirbti ir padeda stokojančiam.“ Taip jis ir stengėsi daryti.
Ir dar tuo metu jam labai daug vilties suteikė Mato evangelijos 11 skyriaus 28 eilutė, kur Jėzus sako: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“.
„Tai tikra tiesa, Viešpats mane tikrai atgaivino, padėjo rasti džiaugsmą, ramybę. Matau, kaip nemažai šiuolaikinių žmonių ieško tos ramybės, medituoja ar dar kažko imasi, o aš jaučiuosi tai radęs, kaip ir atsakymus į paauglystėje nedavusius ramybės klausimus, dėl ko gyvena žmogus“, – pasakojo Artūras.
Sveikata ir gyvenimo džiaugsmas grįžo
Apie tai, kaip jam priklausomybės nuo narkotikų padėjo atsisakyti tikėjimas, jis užsiminė psichologei, kai šeimos gydytoja pas ją nusiuntė. Psichologė pasakė, kad čia padėjo jo paties valios pastangos, o ne Jėzus. „Tačiau aš 18 metų gyvenau tamsoje ir žinau, kad savo jėgomis narkotikų atsikratyti nepajėgiau“, – įsitikinęs pašnekovas.
Beje, apie gydytojus. Kai metęs narkotikus Artūras po daugelio metų pertraukos nuėjo į polikliniką, gydytoja nusistebėjo: „Iš kur tu toks išlindai, susigaudęs krūvą ligų ir vis tiek laimingas.“
Dabar Artūro sveikata atsistatė ir yra nebloga: „Smulkių problemų yra, bet galiu važinėti riedučiais, o seniau laiptais į trečią aukštą vos užlipdavau.“
Pradėjęs dirbti sandėlyje, po kelių metų darbštus vyras tapo padalinio vadovu. Tiesa, neseniai, vienam bičiuliui pasiūlius, po keliolikos metų darbo vietą pakeitė – tapo žūklės prekių pardavėju konsultantu. Ir jo draugė Dalė, grįžusi į blaivų gyvenimą, ėmėsi darbo, tapo pardavėja.
Beje, kaip jau minėta, jie pradėjo kartu gyventi be meilės, tačiau, kartu įveikę sunkumus, abipusę meilę pajuto ir 2007 m. Vytauto bažnyčioje susituokė.
Pradžioje abu lankėsi religinėje „Gyvų akmenų“ bendruomenėje, o dabar jau dešimtį metų lanko Veikliųjų žmonių bendriją. „Čia renkasi įvairiausi žmonės, pradedant buvusiais alkoholikais ar narkomanais, baigiant verslininkais ir teisininkais. Gal ir keista, bet greta sustoję Viešpatį šlovina ir 15 metų kalėjime atsėdėjęs vyras, ir teisėjas. Juk Dievo reikia ne tik tokiems dugną pasiekusiems žmonėms, koks buvau aš – yra ir daug dirbančių, aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, kuriems yra poreikis užpildyti savo vidinę tuštumą“, – sakė Artūras.
