Lietuvė Daniją pažįsta kur kas plačiau nei vien sostinę.
Jai teko gyventi ir Pietų Jutlandijos regione Esbjerge, ir keliuose sostinės priemiesčiuose.
Tapusi Lietuvos jaunimo asociacijos („Lithuanian Youth Society“) Danijoje vicepirmininke U.Ragauskaitė organizuoja kasmet Kopenhagoje vykstančias Lietuvių dienas ir džiaugiasi galinti pabendrauti su ambicingais ir kūrybingais tautiečiais.
Danijoje Ugnė baigė medialogijos (programavimo, animacijos, filmavimo ir vartotojų analizavimo) bakalauro ir inžinerijos magistro studijas.
Tačiau jaunos mamos daugiau klausinėjau apie svetur ištinkančią motinystę, šeiminį gyvenimą, Danijos ir Lietuvos jaunų žmonių gyvenimo skirtumus.
– Regis, Danija save laiko laimingiausia šalimi pasaulyje. Kokie, jūsų manymu, didžiausi Lietuvos ir Danijos skirtumai?
– Danija laiko save laimingiausia šalimi, nors pagal laimės indeksą šiemet pirmauja suomiai. (Juokiasi.) Bet neneigsiu – danai iš tiesų jaučiasi laimingi. Manau, tai – dalis jų kultūros.
Kita priežastis – daugelis Danijos gyventojų turi finansinę laisvę, nepriklausomai nuo to, ką dirba. Čia net valytoja gali sau leisti keliauti, taip pat įsigyti brangesnių pirkinių.
Tad tikriausiai didžiausias skirtumas ir yra, kad Danijoje žmonės retai jaučia nepriteklių. Skirtingai nuo Lietuvos, čia nėra didelių socialinių ir finansinių skirtumų tarp miestų ir kaimų. Lietuvoje dažnas kaimo gyventojas skursta.
– Nors moka didžiulius mokesčius, danai nesiskundžia. Čia stipri socialinė apsauga, geras sveikatos draudimas, didelės pensijos.
Vietos žmonės nesibaimina, kad šia gerove naudojasi ir gausūs imigrantai?
– Iš tiesų danai didžiuojasi socialiai saugia santvarka ir nesureikšmina didelių mokesčių. Jie teikia pirmenybę nemokamam mokslui visiems šalies gyventojams, nemokamai medicinos sistemai, įgyvendintai socialinei šeimos ir silpnesniųjų sistemai.
Pastaraisiais metais Danijos politinis gyvenimas tampa atšiauresnis imigrantų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, panaikinta nemažai studijų programų anglų kalba. Išliko tik inžinerinių krypčių programos, nes tokių specialistų čia trūksta.
Iš dalies suprantu tokį pasikeitusį požiūrį, nes pastaraisiais metais daug žmonių mėgina naudotis itin palankia socialine sistema, o patys vengia būti pilietiški ir atiduodi duoklę visuomenei.
– Ne tik socialinis saugumas, demokratija, geresni atlyginimai ar geresnės darbo sąlygos traukia svetimšalius į Daniją, bet ir tai, kad čia vertinama šeima. Ar tiesa, kad patys danai nedirba ilgų valandų ir savaitgalių, nes nori daugiau laiko praleisti su šeima? O kaip dėl nėštumo, motinystės ir tėvystės atostogų?
– Negalima visų sprausti į vieną rėmą. Jaunoji danų karta daug dėmesio skiria darbui ir yra šiek tiek darboholikai. Tačiau tie, kurie nori turėti šeimą, turi geras socialines sąlygas, kurias suteikia ir valstybė, ir darbdaviai.
Daugelyje darboviečių tėvai turi 1–2 apmokamas dienas vaikui sergant. Dauguma darbdavių leidžia žmonėms dirbti iš namų. Danai, kurie teikia pirmenybę šeimai, tikrai nepersidirba – iš jų nėra reikalaujama pasilikti iki išnaktų ar dirbti savaitgaliais.
Gimus kūdikiui tėvas turi pirmas dvi savaites apmokamų tėvystės atostogų, o motina gali išeiti į motinystės atostogas likus mėnesiui iki gimdymo.
Iš viso mamos turi 12 mėnesių iš dalies apmokamų atostogų.
Aš nėštumo metu turėjau galimybę arba tęsti magistro studijas, arba išeiti akademinių atostogų, už kurias mokama tik 6 mėnesius. Tad rinkausi tolesnes studijas su kūdikiu ant rankų.
Lietuvoje šiuo atžvilgiu situacija palankesnė motinoms.
– Esu girdėjusi, kad būsimos mamos dirba iki paskutinio mėnesio, važinėja dviračiais, jas apžiūri akušerės, o ne gydytojai, pagimdžiusios jau po kelių valandų važiuoja namo. Nėščioji, žinoma, ne ligonė, bet ar nebuvo sunku?
– Nėštumas čia nėra taip sureikšminamas kaip Lietuvoje. Nekomplikuoto nėštumo atveju nėščiosios gauna vos 2 tyrimus ultragarso aparatu, už kuriuos sumoka valstybė: maždaug 12-ą ir 20-ą savaitę.
Visą likusį nėštumo laiką moteris maždaug kas mėnesį turi lankytis pas akušerę ligoninėje, kur kalbasi apie savo būseną, yra apžiūrima ir testuojama dėl įprastų nėščiųjų sutrikimų.
Lemtingąją dieną gimdyvių prašoma palaukti, kol gimdos kaklelis šiek tiek labiau atsivers. Žodžiu, niekas nestresuoja nei dėl nėštumo, nei dėl gimdymo.
Bet niekas gimdyvės neišrašytų iš ligoninės, jei ji nesutiktų.
Pirmą kartą gimdžiusios arba patyrusios komplikacijų mamos skatinamos likti ligoninėje bent kelias dienas.
O jeigu pagimdžiusi moteris išvyksta iš ligoninės po kelių valandų, kitą dieną į namus atvyksta bendruomeninė slaugytoja ir po to kartkartėmis lanko šeimą visus pirmuosius kūdikio gyvenimo metus.
– Ar tikrai Danijoje moterys gimdo daug vėliau?
– Nepasakyčiau, kad danės gimdo vėliau, nei įprasta Vakaruose. Aš sulaukiau daug pagyrų iš gydytojų, kad vaikelio laukiausi biologiškai tinkamiausiu laiku.
Studentai ir dėstytojai mane palaikė, buvo supratingi, neteko jaustis nejaukiai nei žindant, nei migdant sūnų per paskaitas ir grupės susitikimus.
Sužadėtinio šeima taip pat buvo supratinga. Tiesa, anyta nerimavo, kad vis dar esu studentė, bet tai niekam netrukdė džiaugtis laukimu.
– Ar nesijaučiate vieniša dėl to, kad esate užsienietė?
– Vieniša nesijaučiu – čia tiek daug likimo draugų, kad per tuos 8 metus susikūriau lyg antrąją šeimą iš emigrantų. Gaila, kad dėl persikraustymo pirmaisiais sūnaus gyvenimo metais negalėjau dalyvauti savo komunos mamyčių susitikimuose.
Bet netrukus susiradau Kopenhagos lietuvių mamyčių bendruomenę, kur visi vaikučiai buvo gimę tais pačiais metais. O išvengti depresijos po gimdymo padeda ir rūpestingi specialistai.
Per kiekvieną gydytojo ar slaugytojos vizitą daug dėmesio skiriama ne tik kūdikio vystymuisi, bet ir motinos psichologinei būsenai nustatyti.
Įtarus sunkumus motinai skiriama socialinė darbuotoja, nemokamos psichologo paslaugos.
Danai tikrai yra atsipalaidavę tėvai, nes nesijaučia teisiami visuomenės dėl to, kad jų vaikas paklyks ar elgsis šiek tiek kitaip, nei įprasta ar tikimasi.
Mamos gali laisvai žindyti kūdikius bet kurioje vietoje nesibaimindamos kreivų žvilgsnių ar komentarų. Didelis skirtumas tarp lietuvių ir danų tėvų yra tas, kad čia kūdikiai nėra apmuturiuojami šiltais drabužiais.
Danai labiau linkę savo vaikus grūdinti. Dažnas kūdikis miega bent popiečio miego kieme nepriklausomai nuo metų laiko.
– Ar tiesa, kad danai mėgsta skanų, bet ne visada sveiką maistą, kad jų virtuvėje dominuoja mėsa, saldumynai ir kava? Ir kad jie itin daug laiko skiria namų dizainui ir dekoravimui?
– Danai labai mėgsta mėsą. Ne veltui jie yra vieni didžiausių kiaulienos eksportuotojų, o kiaules augina net ir kitose Europos šalyse. Kava ir saldumynai irgi populiarūs, bet nepasakyčiau, kad labiau nei Lietuvoje.
Apskritai jauni danai yra greitojo maisto mėgėjai, o vyresnioji karta dažniau renkasi namų gamybos patiekalus. Savitas dizainas ir dekoras yra būdingi visoms Skandinavijos šalims. Čia žmonės labai puoselėja šiaurietiškas tradicijas, noriai remia vietos dizainerius ir meno kūrėjus.
– Kokių skirtumų pastebite tarp jaunų danų ir lietuvių?
– Lietuviai studentai stengiasi labiau save išreikšti, siekia finansinio stabilumo, nes Lietuvoje jie neturi tokio stabilaus ramsčio, kokį turi danų studentai.
Naujai atvykę lietuviai, norėdami gauti stipendiją, privalo dirbti bent 12 valandų per savaitę, o danai ją gauna automatiškai.
– Tikriausiai neretai lyginate Lietuvą su Danija. Kuo jums patraukli naujoji šalis ir ko pasiilgstate iš Lietuvos?
– Danija stabilesnė ekonominiu požiūriu, vyrauja modernios technologijos, žmonės labiau atsipalaidavę, bendruomeniškesni.
O Lietuva, turinti sudėtingą istoriją, tik dabar vejasi tokias šalis kaip Danija.
Tikiu, kad ilgainiui didelių skirtumų nebeliks. Jau dabar per atostogas Lietuvoje matau, kaip keičiasi visuomenė, tampame visaverte Vakarų Europos dalimi.
Lietuvos visuomet pasiilgsiu kaip savo gimtojo krašto, bet nebėra ilgu gyvenant užsienyje. Čia atradau tarptautinį pasaulį, kuris tapo savas ir įprastas.
