Aerodromo karaliene tarp kolegų aviatorių tituluojama Dalia prisipažino: „Esu iš tų, kurie laimės neskirsto į dangišką ir žemišką. O kas apskritai yra nesėkmė ar sėkmė? Ir kaip su jomis sugyventi?
Jei kiekvieną nesėkmę vertinsime kaip gyvenimo pamoką ir būsimos sėkmės pradžią, optimizmo niekada neprarasime. Viską stengiuosi vertinti pozityviai, gal dėl to man ir sekasi.“
Dangaus ir skraidymo liga ji užsikrėtė dar ankstyvoje vaikystėje. Mat kaimynystėje gyvenęs garsus lakūnas Viktoras Ašmenskas (1912–2016) nuolat pasakodavo apie prieškario bei pokario aviaciją, žinomus lakūnus ir skraidymo subtilybes.
Tada Dalia ir sau, ir tėvams kartodavo: „Aš irgi skraidysiu.“ Tos vaikiškos kalbos ir svajonės išsipildė su kaupu.
„Negalvojau, ar skraidyti moteriška, ar ne. Tai – gyvenimo būdas, o ne profesija.
Kai reikia kokius nors sunkumus pakelti ar sklandytuvą išrinkti ir pergabenti iš vienos vietos į kitą, padeda Vilniaus aeroklubo bendruomenės nariai.
Sklandymas ir apskritai visa aviacija – komandinis sportas. Juk vienas nieko nepadarysi – nei paruoši sklandytuvą kilti, nei jį išleisi. Todėl Paluknyje niekada nesijaučiu viena – visada padeda vyrai“, – atviravo Dalia.
– Kaip jūs apibūdintumėte žmones, kurie negali neskraidyti?
– Trauką dangui ir skraidymui, matyt, lemia ir laisvės pojūtis, ir adrenalino poreikis. Ir dar – lakūnai labai geri, draugiški žmonės. Paluknyje gyvename kaip didelė šeima.
Ypač bendruomeniškumą ugdo sklandymas, o skraidantys lėktuvais – labiau individualistai: užsikūrė lėktuvą, išskrido, parskrido ir nuo nieko nepriklausomi.
Sklandyti vienas niekas nepajėgtų. Juk reikia išsistumti sklandytuvą, reikia, kad kas nors jį pakeltų į orą. Yra sklandytojų ir paauglių, ir šešiasdešimtmečių, bet visi bendrauja kaip lygus su lygiais.
Kai aš, būdama trylikos metų, pradėjau stovyklauti sklandytojų stovyklose Paluknyje, palapinėse gyvendavome su suaugusiais žmonėmis, ir niekas mūsų nemenkindavo už tai, kad ko nors dar esame neišmokę.
Visi buvome lygūs, visi nuolatos ką nors veikdavome kartu.
Blogi žmonės tarp sklandytojų neužsibūna.
Kartais gal ir pasitaiko, bet pabandę paskraidyti ir pagyventi su mumis greitai išeina.
Jei nebūtume bendruomeniški, savo klubo tiesiog nepajėgtume išlaikyti, nes visa tai, ką turime, esame susikūrę patys.
Pastatus ir kai kuriuos orlaivius iš valstybės esame gavę pagal panaudos sutartį, bet jų priežiūra, remontu ar ūkiniais reikalais privalome pasirūpinti savarankiškai.
– O kada gi jums pabūti moterimi? Pasipuošti, pasikvepinti ir išeiti pasižmonėti?
– Kad nelabai tam jaučiu poreikio. Ir aš, ir mano kolegos – ne miesto žmonės. Bet turiu ir suknelių, ir papuošalų. Jei jau labai prireikia, išeinu „į žmones“.
Tačiau aviacija atitolina nuo visų viešo gyvenimo peripetijų, apkalbų, konfliktų, intrigų. Pastato žmogų į vietą, kur jis negali būti apsimetėlis.
Netoli aerodromo esančiuose vasarnamiuose lakūnai jau daugelį metų vasaroja. Čia ir jų vaikai užaugo. Daugelis, žinoma, irgi skraido.
Abu mano sūnūs taip pat užsikrėtė skraidymu.
Kai pradėjau juos vežiotis į aerodromą, pamažu ėmė skraidyti, o dabar jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be dangaus.
– O kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su skraidymu?
– Kartą tas garsusis mūsų kaimynas šviesaus atminimo lakūnas V.Ašmenskas mano tėvams pasiūlė mane išsiųsti į vaikų vasaros sklandymo mokyklą Paluknyje, nes tuo metu kaip tik buvo planuojama pradėti gaminti vaikiškus sklandytuvus, vadinamus „kalakutais“.
Stovykloje su bendraamžiais mokiausi sklandymo teorijos dalykų, bet žadėtų sklandytuvų taip ir nesulaukėme, nes jų gamyba kažkodėl tą vasarą Lietuvoje nepajudėjo iš mirties taško.
Gal ir gerai, nes mus, trylikamečius, pradėjo mokyti skraidyti dideliais dviviečiais sklandytuvais. Todėl pirmąja stovykla likau patenkinta – ir toli nuo tėvų, ir kompanija puiki, ir dar sklandymo pradžiamokslį išėjau.
Tėvams šis mano pomėgis tada neatrodė pavojingas, nes mama, pabandžiusi paskraidyti, irgi suprato, kad tai – nuostabi veikla. Kita vertus, juk ir gatvėje pavojinga, ir automobiliu važiuojant gali ištikti avarija.
Kai pirmą kartą įsėdau į sklandytuvą ir pakilau, nejutau nei baimės, nei pavojaus. Matyt, vaikai ir paaugliai baimę suvokia visai kitaip nei suaugusieji, o gal ir visai jos dar nejaučia?
Pirmąkart sklandytuvą savarankiškai vairavau būdama penkiolikos metų.
Po kurio laiko jau persėdau ir į sportinius sklandytuvus.
– Jūsų aerodrome yra įvykusi ne viena tragedija. Ar po jų nesusimąstydavote, kad galbūt reikėtų skraidymo išsižadėti?
– Prieš kelerius metus miške netoli Paluknio žuvo Dalius Aleksandravičius su sūnumi.
Kiek anksčiau dėl nepaaiškinamų priežasčių skrisdamas skraidykle žuvo Rimantas Dudas. Yra mūsų aerodrome kritę ir sklandytuvai, bet be tragiškų pasekmių.
Aviatorių bendruomenė bet kokias kolegų ir draugų nelaimes visada skaudžiai išgyvena.
Tačiau aviacijos nelaimių pasitaiko tikrai ne daugiau nei tragedijų keliuose ar vandenyje.
Pati sklandydama nė karto nesu patyrusi jokių nelaimių – tik teko išgyventi sūnaus Jorio nelaimę per varžybas Slovakijoje, kai jis susidūrė su pilotu iš Lenkijos. Bet abu sėkmingai iš sklandytuvų iššoko su parašiutais.
– Ir šis įvykis neprivertė susimąstyti ar paakinti sūnaus, kad mestų skraidymą?
– Tikrai išgyvenau, kai sužinojau apie šį nelaimingą atsitikimą, tačiau neturėjau nė menkiausio noro atgrasyti sūnaus nuo skraidymo. Taip jau aviacijoje yra – jeigu žmogus nori, nepaisant nesusipratimų ar nelaimių, jis vis tiek skraidys.
– Ar pati dar pakylate su sklandytuvu?
– Ne. Dabar sklando tik mano buvusi bendražygė Edita Skalskienė, šiuo metu vienintelė Lietuvoje moteris, pilotuojanti sklandytuvą.
Kai buvome jaunesnės, čempionatuose užsienyje Lietuvai atstovaudavome kartu. Esu dalyvavusi 3–4 čempionatuose, bet mano rezultatai nebuvo itin aukšti.
– Kas lėmė, kad, baigusi fizikos studijas Vilniaus universitete, ėmėtės vadovauti aerodromui?
– Po studijų fizikos srityje dirbau vos kelerius metus.
Vėliau turėjau savo reklamos bendrovę. Sekėsi neblogai. Tačiau per finansinį sunkmetį reklamą irgi ištiko krizė.
Situacija aerodrome taip pat buvo sudėtinga. Buvau paprašyta bent laikinai patalkinti.
Kaip visi puikiai žinome, nėra nieko pastovesnio už laikinumą. Taigi aš čia dirbu jau daugiau nei dešimt metų.
Per tą laiką susikūrė aktyvi aviatorių bendruomenė. Gerai ir tai, kad aerodromą pažįstu nuo pat paauglystės, todėl jaučiuosi sava. Nesvetima man ir vadyba, kurios išmokau vadovaudama savai įmonei.
Kita vertus, nieko nėra geriau, jei darbas sutampa su viso gyvenimo pomėgiu.
Kai kas nors paklausia, kada atostogauju, sakau, kad man atostogų nereikia, nes atostogos – kasdien darbe.
Nejaučiu jokios įtampos, kai reikia suderinti skrydžius, išleisti lėktuvus ar sklandytuvus, sutikti svečius arba sutvarkyti aeroklubo organizacinius, biurokratinius, sklaidos reikalus. Skraidymo sezono metu mano darbo diena trunka dvidešimt keturias valandas per parą, o darbo savaitė – septynias dienas.
– Aviacijoje vyrų dauguma. Kaip jaučiatės tokioje kompanijoje? Ar nesudėtinga priimti tik vyrams suprantamas gyvenimo taisykles?
– Nuo pat paauglystės būdama vyriškoje kompanijoje nejaučiau jokio nepatogumo. Bendraujame mums visiems suprantama kalba ir apie tai, kas labiausiai domina ar jaudina. Jie į mane irgi žiūri kaip į sau lygią. Jaučiu meilę ir pagarbą.
– Dirbdama Paluknyje neabejotinai jaučiate, kuo ir kaip Lietuvoje gyvena aviatoriai. Ar aviacija išgyvena gerus laikus, ar vis dar juntamas nuosmukis?
– Bet koks skraidymas – brangus malonumas. Juk laikai, kai Paluknyje ar kituose aerodromuose galėdavome skraidyti nemokamai, seniai praeityje.
Nors galinčių skraidyti žmonių prieš keliolika metų sumažėjo ir provincijoje, ir miestuose, aerodromai Lietuvoje neužsidaro.
Pastaruoju metu randasi naujų, lengviau prieinamų skraidymo priemonių, todėl ir norinčių kilti į dangų žmonių daugėja.
Sugrįžta į aviaciją netgi tie, kurie anksčiau yra skraidę, atsinaujina turėtas licencijas.
Pradėjo plėtotis aviacinis turizmas. Sulaukiame kolegų ir iš Lenkijos, ir iš Italijos, ir kitų Europos šalių. Vis dažniau pas mus žmonės atvažiuoja paskraidyti tiesiog savo malonumui. Skrydžiai sklandytuvais arba nedideliais lėktuvėliais netgi dovanojami.
Daug keliaujantys verslininkai neretai įsigyja privačių lėktuvų, kuriais skraido po visą Europą sutaupydami nemažai ir lėšų, ir laiko.
Sklandymas reikalauja daugiau laiko nei lėktuvų pilotavimas. Tie, kurie nori pasklandyti, praleidžia aerodrome visą dieną. Be to, juk sklandytojai be komandos pagalbos į orą pakilti nesugeba.
Tas komandinis darbas ir bendravimas sklandytojams tiesiog įaugęs į kraują.
– Ar nepastebėjote, kad tuos, kuriems sekasi danguje, žemėje sėkmė lydi rečiau?
– Manyčiau, kad jei žmogui sekasi, tai sekasi visur. Jei sklandytuvai nusileidžia nepažeisti, o jų pilotai sveiki, visai nesvarbu, ar jie tampa čempionais, ar ne.
Ne kartą esu pastebėjusi ir tai, kad žmonės ateina mokytis sklandyti siekdami sau ar kitiems įrodyti, jog tai gali. Dažniausiai panašūs eksperimentai baigiasi prastai, nes tokie žmonės nesugeba suvaldyti nestandartinių situacijų ir priimti teisingų sprendimų.
Juk sklandytuvas – ne automobilis ir net ne lėktuvas, kuriais galima vieną ar kitą manevrą pakartoti. Sklandytojai bet kokioje situacijoje privalo sugebėti priimti vienintelį teisingiausią sprendimą.
Dangus kompleksuotų arba nelaimingų žmonių nepriima. Danguje galva ir protas turi būti švarūs, skaidrūs, o kantrybė – geležinė.
