Kelionėje dviračiais aplinka nuolat keičiasi: Alpių slėnius su įkalnėse ramiai besiganančiomis karvėmis keitė pievos ir snieguotos viršūnės, šniokščiančios kalnų upės, sodybos, miesteliai.
Būtent šioje kelionėje L.Jančorienė suprato, kad pagaliau prasidėjo atostogos, – įspūdžių gausa lėmė pakilią nuotaiką, atitolinusią kasdienybės rutiną.
Šiais metais pasirinktas istorinis maršrutas „Via Claudia Augusta“ – Romos imperatoriaus Klaudijaus vardu pavadintas dviejų tūkstančių metų istoriją menantis senovės romėnų kelias, besitęsiantis nuo Adrijos jūros iki Bavarijos žemių ir Dunojaus.
Iki šių laikų šis kelias yra vienas svarbiausių turizmo ir prekybos kelių per Alpes, jungiantis skirtingas kultūras ir tradicijas. 740 kilometrų ilgio kelias driekiasi per Vokietiją, Austriją, šiek tiek per Šveicariją ir Italiją.
Besikeičiančias kultūras išdavė ir kulinarinių tradicijų kaita: tolstant nuo Vokietijos ir Austrijos populiarųjį Vienos šnicelį keitė itališka pica, o alų – vynas.
Dalis žygio tęsėsi žvyrkeliais, buvo tokių sudėtingų distancijų, kad stumti dviratį buvo lengviau, nei jį minti.
Staigūs posūkiai, tiltai virš prarajų kaitino adrenaliną, o nugara bėgiodavo šiurpuliai.
Dviratis – ne tiktai gydytojos L.Jančorienės geriausias palydovas per atostogas.
Kartu su įmonės „Somlita“ vadovu Gintaru Gaveliu (54 m.) dviračiais į kelionę šiemet leidosi nemažai medikų.
Žygeiviai mynė pedalus ne pirmą kartą. Anksčiau jie išbandė maršrutus palei Elbės ir Mozelio bei Reino upes, dviračiais apskriejo Bodeno ežerą, važiavo Austrijos ir Italijos takais, o šiemet pasirinko maršrutą per Alpes – „Via Claudia Augusta“.
Per 7 dviračių žygio dienas įveikta 430 kilometrų.
Dalis šios grupės draugų yra L.Jančorienės medicinos studijų draugai su šeimomis.
Verslininkas G.Gavelis taip pat baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau pasuko kitu keliu.
Į šią kelionę jis pasikvietė ir savo žmoną – Vilniaus universiteto docentę Santaros klinikų gydytoją dietologę Editą Gavelienę. Dviratį mynė ir Vilniaus universiteto docentė gydytoja patologė Aušrinė Barakauskienė kartu su savo vyru įmonės „Medicina Practica Laboratorija“ vadovu gydytoju Svajūnu Barakausku.
Ankstesniuose dviračių žygiuose yra dalyvavę Santaros klinikų gydytoja reabilitologė Goda Bazienė, Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų mikrochirurgas Zdislavas Skvarciany.
Vilniečius sujungė tai, kad jų vaikai mokėsi vienoje klasėje. Iš pradžių visi kartu plaukė baidarėmis, vėliau ėjo į kalnus, tada sėdo ant dviračių, kai kas – ant motociklų.
Žygeiviai neabejojo: leisti atostogas galima sode ar Palangos paplūdimyje, bet kur kas smagiau šluostyti prakaitą dviračiais kertant Alpes.
Prieš septynerius metus įvykęs pirmas vilniečių žygis dviračiais buvo kur kas kuklesnis – tuomet medikai iš Būtingės nuvažiavo iki Nidos ir įveikė apie 100 kilometrų. Vėliau buvo pasirinktas ilgesnis atstumas – nuo Liepojos iki Nidos.
Lietuvoje nėra daug pritaikytų dviračiams maršrutų, kur būtų įmanoma keliauti ne vieną ar dvi dienas, o visą savaitę, tad verslininko G.Gavelio akys nukrypo į Europos žemėlapį.
Ten dviračių maršrutai driekiasi tūkstančius kilometrų, jie įtraukti į tarptautinius katalogus. Dviračiais galima skersai išilgai pervažiuoti ne vieną valstybę, pavyzdžiui, Olandiją, Vokietiją, Italiją, Austriją.
Rinkdamasis maršrutą G.Gavelis turėjo atsižvelgti tik į vieną aplinkybę. Kadangi jo suburtoje grupėje keliavo daug moterų ir vaikų, reikėjo vengti serpantinų ir staigių pakilimų.
„Gal paprasčiau būtų išsimiegoti, pasideginti prie jūros ar pasivaikščioti?“ – paklausiau žygio siela tapusio G.Gavelio.
Vyras sutiko, kad pasyvus poilsis taip pat gali būti naudingas, tačiau labiausiai jį vis dėlto vilioja kelionės jausmas ir nežinia, kas bus už posūkio.
Jis įsitikinęs, kad keliavimas dviračiu turi kur kas daugiau privalumų nei važiavimas automobiliu, kur žmogus yra užsidaręs.
„Važiuodamas dviračiu tampi atviras įvairiems pojūčiams. Tarsi sugeri tos vietos kvapus ir spalvas“, – pasakojo G.Gavelis.
Per dieną dviratininkai numindavo apie 70–80 kilometrų. Jei jų laukdavo statūs pakilimai, maršrutą tekdavo šiek tiek trumpinti. Vilniečiams trumpesnė diena būdavo ir tada, kai suplanuodavo užsukti į netoliese esančias lankytinas vietas. Pilys, tarpekliai ir kriokliai taip pat paįvairindavo lietuvių maršrutą.
Bet būdavo ir dienų, kai 10 kilometrų įveikdavo per 4 valandas, nes kelias vingiuodavo aukštyn į kalnus.
Kadangi važiuojant dviračiu nebūna kada leistis į kalbas, reikėdavo neatsilikti, kas 45 minutes būdavo daromos nedidelės pertraukėlės.
„Mūsų tikslas buvo ne vien minti pedalus, bet ir pabūti kartu, todėl kelyje dažnai gerdavome kavą, užkandžiaudavome“, – pasakojo verslininkas.
Ilgainiui dviratininkai įsitikino, kad kelionės išmokė branginti laiką ir neprisirišti prie daiktų, nes jų reikia vis mažiau. Dieną užtenka sportinės aprangos, o vakare galima persirengti patogiu drabužiu.
Kad pasiektų žygio pradžią, vilniečiai dažniausiai skrenda lėktuvu, tada sėda į traukinį, o dviračiai iš Lietuvos atvežami mikroautobusu.
Žygio metu mikroautobusu taip pat gabenamos kuprinės, o dviratininkai pasiima tik gertuvę ir ko nors užkąsti. Mikroautobusas parveža dviračius ir namo.
Didžiausia išlaidų dalis kelionėje tenka lėktuvo bilietams, taip pat nakvynei, nes norint apsistoti didelei grupei kartu reikia rinktis didesnį viešbutį.
Naktis dviviečiame kambaryje gali kainuoti apie 50 eurų.
Nakvynei lietuviai rinkosi viešbučius, nes statyti palapines galima tik kempinguose – ne ten, kur kam norisi.
Dėl maisto vilniečiams niekada nereikėdavo sukti galvos, nes pakeliui būdavo daug miestelių, kavinių, užeigų.
G.Gavelį nustebino tai, kad užsienyje dviračiais per kalnus keliauja gerokai vyresni žmonės nei Lietuvoje: „Kalnų perėjose sutikome ne vieną moterį, kuriai mažiausiai 75-eri. Kai jos pasileidžia dviračiais nuo kalnų, tiek jas ir tematome.“
Garbaus amžiaus užsienietės šypsodavosi net pliaupiant lietui, o vilniečiai įsitikino, kad būdami 50–55-erių atrodė kaip viena jauniausių dviratininkų grupių.
Sugrįžę namo vilniečiai suplanavo, kad kitąmet dviračių žygis bus Prancūzijos šiaurėje esančiame regione Normandijoje.
