Ligoninėje Vilniuje Arta pastaruoju metu jau praleido 3,5 mėnesio, o namo į Rygą grįžo praėjusią savaitę. Tada jos keturmetis sūnus Viesturs kasdien klausinėjo: „Mama, ar šiandien nesigulsi į ligoninę?“ Moteris turi ir du vyresnius vaikus, 12 m. sūnų Gregorą ir 8 m. dukrą Michaelą Mariją, kurie gyvena su savo tėvu, jos pirmuoju vyru, Suomijoje.
„Labai džiaugiuosi, kad šią vasarą vaikai atvažiavo manęs aplankyti ir juos įleido į skyrių, tik mažylio neleido, nes dėl nusilpusio imuniteto man vaikų pernešamos ligos gali būti labai pavojingos“, – sakė Arta.
Ūmine mieloleukemija, o liaudiškai sakant, kraujo vėžiu, Arta susirgo prieš ketverius metus, kai buvo 7-tą mėnesį nėščia. „Tyrimai parodė, kad mano kraujas visai sugedęs, liūdnai galėjo baigtis ir man, ir vaikui, tad man skubiai buvo atliktas cezario pjūvis. Laimei, sūnus auga sveikas ir stiprus, niekaip neįtarsi, kad gimė neišnešiotas“, – rusiškai pasakojo moteris.
Ji lankėsi pas medikus, kaip priklausė, bet pradžioje sau nepripažino, kad situacija prasta: „Rodės, aš dar nesu sena, turiu mažą vaiką, tad koks dar čia vėžys?! Liga pradžioje atsitraukė, bet paskui vėl grįžo ir aš sau palengva pripažinau, kad esu mirtinga. Aišku, tuo laikotarpiu mano antrajam vyrui teko išklausyti daug mano verksmų ir nepagrįstų priekaištų.“
Moteris pridūrė, kad tik per porą metų jai pavyko susigyventi su liga ir pakeisti požiūrį į gyvenimą. „Dabar suvokiu, kad gali būti visko, ir tuo pačiu tikiuosi, kad viskas bus gerai. Per ketverius metus, kai sergu, kelis kartus buvau netoli nuo mirties, bet labai norėčiau pamatyti savo anūkus. Kaip sakė mano vyras, turiu iš tų kortų, kurios man iškrito, atsirinkti pačią geriausią kombinaciją“, – sakė moteris.
Šiuo metu Artos kraujyje vėžinių ląstelių nėra, tačiau yra kitų sveikatos sutrikimų. Praėjusį rudenį jai atlikta kraujų čiulpų transplantacija. Tarp moters artimųjų donorų neatsirado, tinkamas donoras pagal ES galiojančią tvarką rastas Vokietijoje, o transplantacija atlikta Vilniuje, gydymą apmokėjo Latvijos ligonių kasos.
Pasakodama apie savo ligą moteris nevengė pajuokauti: „Pasirodo, tas mano donoras buvo labai aktyvus, tad po transplantacijos jo ląstelės susigrūmė su manosiomis. Dėl to kilo problemų su kepenų veikla, dėl kurių mėnesį man buvo leidžiama tik gulėti. Buvo bėdų ir su virškinimu, per trumpą laiką numečiau 10 kg svorio. Žinoma, moterys nukritusiu svoriu skųstis neturėtų, bet visgi po trasplantacijos tai nėra gerai. Vartoju imunitetą silpninančius vaistus (imunosupresantus), o dėl to į nugarą įsimetė infekcija. Dėl jos dabar dažnai guliu, o vaikštau tik su vaikštyne.“
Lietuviams labai pasisekė
Arta surimtėja ir susirūpina, kai pradeda šnekėti apie gydymą Latvijoje. „Žinau, kad ir pas jus, kaip ir pas mus, kalbama, kad medikų algos mažos, kad jauni specialistai emigruoja. Tačiau man, besigydžiusiai ir Latvijoje, ir Lietuvoje, jūsų situaciją atrodo daug geresnė. Kai atvykstu gydytis į Lietuvą, jaučiuosi saugi, jaučiu, kad medikai ir sesutės tikrai manimi rūpinasi ir daro viską, kas reikalinga. O Latvijoje medikų labai trūksta, kaip ir vietų ligoninėse. Tie specialistai, kurie dirba, yra pervargę ir tiesiog neturi galimybių pasirūpinti ligoniais tiek, kiek reikia. Laimei, kad yra toks dalykas, kaip S2 forma, leidžianti gauti tam tikras medicinines paslaugas įvairiose ES šalyse, tad galiu gydytis Lietuvoje, o gydymą kompensuoja Latvija“, – sakė Arta.
Pašnekovė papasakojo, kad po Lietuvoje atliktos transplantacijos turėjo tęsti gydymą gimtinėje, tačiau Latvijos medikai tiesiog nerado galimybių laikytis lietuvių pateiktų rekomendacijų.
„Vienu metu, kai mano kraujo tyrimai buvo labai pablogėję, smarkiai sumažėjęs leukocitų ir trombocitų kiekis, mane turėjo guldyti į ligoninę, bet neguldė, nes hematologijos skyriuje yra 20 vietų, ir jos visos užimtos, nieko neišeina padaryti. Na, o kai kilo problemų su nugara, guliausi į kitą skyrių, ir mane gydė chirurgas. Hematologo skyriuje nebuvo, taigi padaręs kraujo tyrimus ir gavęs atsakymą, chirurgas manęs klausė: „Tai ką dabar daryti?“, ir aš jam aiškinau, kaip transplantacija mane veikia ir ką tai reiškia. Nesigiriu, bet per 4 metus daug savo liga domėjausi ir nemažai apie ją žinau, ne veltui vyras mane pravardžiuoja „daktare google“, – liūdnai nusišypsojo Arta.
Lietuvius medikus ji pokalbio metu pagyrė dar ne kartą. „Nesakau, kad Latvijos specialistai blogi, bet jie labai apkrauti darbu. Per kelis metus mūsų šalyje bus paruoštas tik vienas naujas gydytojas hematologas, o gydydamasi Santariškėse matau daug jaunų rezidentų, ir man labai džiugu į juos žiūrėti. Puikus visas Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyviosios chemoterapijos skyriaus personalas: jo vedėjas Igoris Trociukas, mane gydantis gydytojas Artūras Slobinas, kuris sugeba į kiekvieną ligonį žiūrėti kaip į individualų atvejį, kiti medikai, seselės, psichologė Marija – juk, kai užpuola vėžys, svarbu rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine paciento būkle“, – sakė Arta.
Beje, iki ligos televizijos žinių tarnybos žurnaliste dirbusi moteris dalijosi savo pastebėjimais apie sveikatos sistemos bėdas su Latvijos žiniasklaida ir atkreipė į tai visuomenės dėmesį. Ji turi vilties, kad situacija pasikeis. Na, o savo feisbuko profilyje ji latvių kalba pasakoja apie savo išgyvenimus, kovojant su liga, ir sulaukia nemažai žinučių, kad jos pasakojimai kitiems ligoniams naudingi.
Moteris prisipažino, kad latvių medikams ji kartais būdavo nemaloni, skandalus kelianti pacientė, bet jei būtų tylėjusi, gal nė nebūtų gavusi galimybės gauti valstybės kompensuojamo gydymo Lietuvoje.
Optimiste virto, susirgusi vėžiu
Arta įtaria, kad mieloleukemiją jai sukelti galėjo didžiulis skausmas bei depresija, užklupusi po skyrybų su pirmuoju vyru. Prie jos širdgėlos prisidėjo tai, kad du jų bendri vaikai liko gyventi su tėvu – jis moterį įtikino, kad geriau jais susirūpins.
„Aš tuo metu jaučiausi niekam tikusi mama, nesugebanti tinkamai pasirūpinti savo vaikais, ir dėl to jutau kaltę. Taip keistai nutiko – visą gyvenimą buvau pesimistė, nepasitikėjau savimi, maniau, kad man daug kas blogai sekasi ir ateityje bus tik blogiau. Paradoksas, bet susirgusi vėžiu palengva tapau optimiste, išmokau vertinti tai, ką turiu. Kančia ar liga žmogų arba sugniuždo, ar padeda jam išskleisti sparnus ir skristi. Man pavyko iš esmės pakeisti savo pasaulėžiūrą ir išmokti skraidyti“, – sakė Arta.
Dabar ji džiaugiasi kiekviena diena. Net ir dienos ligoninėje nėra vienodos ir turi savyje šį tą gražaus, kai jose įžvelgi malonias smulkmenas. „Taip, būna ir tokių dienų, kai savijauta prasta ir gyvenimu džiaugtis sunku, norisi verkti. Tačiau ir tokia diena, sergant vėžiu, yra dovana. Be to, jei tokią niūrią dieną padalysi į smulkesnes dalis, pamatysi, kad ir joje buvo atkarpų, kai jauteisi visai neblogai ir nutiko šis tas gražaus. Jeigu graušiuos dėl to, kad sergu, viskas blogai ir gali būti dar blogiau, pati save įsprausiu į kampą. Verčiau džiaugiuosi tuo, kad mano vaikai sveiki ir kad yra programėlė „WhatsApp“, kurios dėka nesunku jiems paskambinti. Jau ir tai, kad sėdžiu dabar po medžiu ir galiu su jumis kalbėtis, man yra didelė vertybė – nepatyrę baisios ligos, tokių vertybių dauguma žmonių neįvertina“, – pastebėjo moteris.
Ji pridūrė, kad susigyventi su liga taip pat padeda tikėjimas ir humoro jausmas. „Kai pirmą sykį mano dabartinis vyras, mėgstantis juodąjį humorą, pajuokavo mano mirties tema, aš įsiutau: kaip jis sau leidžia tokius dalykus?! Taip nutiko dar porą sykių, o vieną dieną man pačiai kilo noras pajuokauti apie tai, kaip aš atrodysiu, gulėdama karste. Ir, kai tai padariau, tarsi kažkas viduje atsileido ir mirties baimė atsitraukė“, – sakė moteris.
Ar mama gali mirti?
Susigyventi su liga ir džiaugtis kiekviena diena, kai sergi vėžiu, moteris išmoko palengva. „Atsimenu, pasijutau nejaukiai, kai prieš transplantaciją mano dvylikametis sūnus paklausė: „Mama, ar tu gali mirti?“ Meluoti vaikui negražu, tad prisipažinau, kad taip gali nutikti, bet sakiau, kad medikai labai stengsis, kad viskas būtų gerai. Apskritai transplantacijos šalutinis poveikis grėsmingas, pasirašiau šūsnį popierių, kad su viskuo sutinku. Dėl to pradžioje apie transplantaciją nė minties neprisileidau ir pirmą kartą, kai man ją pasiūlė, nesutikau, bet vėliau suvokiau, kad kitos išeities neturiu. Su sūnumi, kuris yra labai išmintingas vaikas, daug apie tai kalbėjausi, ir tie pokalbiai buvo naudingi man pačiai. Džiaugiuosi ir tuo, kad, nors vyresnieji vaikai gyvena su tėvu Suomijoje, mums pavyko išlaikyti artimą ryšį“, – sakė moteris.
Suprantama, dvylikametis sūnus situaciją suvokia rimčiausiai, aštuonmetė dukra irgi nerimauja dėl mamos sveikatos, na, o keturmetis sūnus tiesiog džiaugiasi, kai mama būna namie. Rytais ji mėgsta pamiegoti ilgiau už kitus, tad sūnus prieina, pabučiuoja ją į kaktą ir sako: „Jau kelkis, mama, aš tave myliu. Pakasyk man nugarytę.“
