Žolė ne nupjauta, o kone nuskusta iki centimetro aukščio. Kiekvienoje įmanomoje vietoje – jaukus poilsio kampelis, nutupdytas ryškiaspalvėmis pagalvėlėmis. Malkos pašiūrėje sukrautos ornamentais. Namuose – ideali tvarka ir švara. Ir visa tai, atrodytų, trapios ir pažeidžiamos moters rankų darbas.
Tačiau J.Talaikytė tikino, kad į tėvų daugiau nei prieš 30 metų Eitminų kaime Vilniaus rajone įsigytą sodybą atvažiuoja ilsėtis. O geriausiai ji pailsi pjaudama žolę arba pjaustydama medieną.
„Aš nuo mažens – berniukiška ir savarankiška, daug moku ir pagalbos nelaukiu: žoliapjove nušienauju visus savo laukus, o kai reikia – ir medžius nusipjaunu“, – atviravo Jolanta.
Tačiau ji pasidžiaugė, kad vyras, patyręs architektas Vytautas Naudžiūnas (64 m.), padeda jai įgyvendinti visus didžiuosius sumanymus, nors retai būna sodyboje.
Vienas sudėtingiausių Jolantos projektų buvo tvartą pertvarkyti ir paversti gyvenamuoju namu.
Prie idėjų puoselėjimo ir darbų neretai prisideda ir šeimos draugai. Sodyba turi būti nuolat gyva, tuomet būna smagiausia. Dėl tų smagiųjų savaitgalių ir vyksta visas bruzdesys.
Neįtikėtina, kad dabar sodrių spalvų romantiška svetainė kadaise buvo pilnas mėšlo tvartas.
Visa tai Jolantos sumanymu buvo iškuopta ir išvežta.
Po to ilgai nedelsdama ji nuvyko į netoliese esantį žvyro karjerą, užsisakė sunkvežimį žvyro, nupirko cemento ir susirado meistrus, kurie sutiko išbetonuoti visą tvarto plotą.
Tuomet jau darbo ėmėsi dizainerės vyras. Iš medžio masyvo sudėjo grindis, suskirstė visą plotą į kambarius, įrengė krosnelę. Pusbrolis nušveitė visus sienų rąstus.
„Tiesiog vintažinė svetainė su nuostabia ramybės aura, ir niekas neįtaria, kad čia kadaise buvo laikomi gyvuliai“, – juokėsi Jolanta, mėgstanti ką nors sukurti, atrodytų, iš nieko.
Nors tuo metu, kai svečiavomės, visą Lietuvą alino sausra, Jolantos šeimos sodyboje daržas žaliavo lyg rūtos – ir svogūnai, ir cukinijos, ir moliūgai, ir kitos daržovės. Yra net linų ir žemuogių lysvelės.
„Bet į tą pusę, kurioje daržas, net neinu ir rankų į jį nekišu. Nueinu tik derliaus nusiskinti. Čia – mano šeimos moterų karalystė.
Jos viską susodina, ravi, o rudenį dar ir daržoves konservuoja“, – linksmai pasakojo Jolanta.
Įvairios detalės trobos ir gyvenamuoju namu virtusio tvarto išorėje byloja, kad Jolanta namus kuria nuolatos. Ir ne bet kokius – būtinai jaukius, stebinančius stilingumu ir netikėtomis detalėmis.
„Šeimos moterys šeimininkauja darže, o mano pareiga ir kūrybos laukas – visa sodybos aplinka.
Kuriu visokius jaukumo kampelius, tik ne visada yra kam juose pasėdėti.
Jaukumą kuriu tarsi iš nieko, specialiai nieko neperku ir nepretenduoju į interjero specialistės titulą. Viskas padaryta iš to, ką turėjau po ranka, kas buvo išmesta ar ko buvo atsisakyta mieste“, – šyptelėjo šeimininkė.
Nuolatos organizuodama kokius nors pertvarkymus arba keisdama, kas jau sodyboje sukurta, Jolanta pailsi nuo Vilniaus darbų ir rutinos: „Kad atsipalaiduočiau nuo įtampos, imu žoliapjovę ir apie nieką negalvodama einu pjauti žolės. Apšiurę batai ir sportiniai drabužiai, kepurė, akiniai – ir keliauju laiminga per pievas.“
Džiaugiasi Jolanta ir netoliese esančiu mišku, su kuriuo ribojasi sodybos sklypas. Turi ten ir savo grybavimo vietų, iš kur, jei tik dygsta grybai, niekada negrįžta tuščiomis.
Tiktai labai bijo pasiklysti, nes yra azartiška, nori nerti vis gilyn, o galva greitai susisuka: „Bet prieš keliolika metų per audrą pasiklydusi Anykščių šile kaip katė kelią iš miško vis tiek radau.
Kai grįžau, pasirodė, kad buvau nuklydusi visai netoli. Taip jau būna su tais grybais, pametu nuovoką ir laike, ir erdvėje.“
Kūryboje, ypač pastarųjų metų, kai nebereikia įgyvendinti įvairių firmų užsakymų, Jolanta labiau pasikliauna tuo, kur ją veda emocijos: „Jei pagaunu kokį nors impulsą, tuomet jau viskas vyksta savaime.
Mane turi užvaldyti emocijos, tuomet atsiveria kūrybos erdvės. Jei ne – savęs neprievartauju, geriau nieko nedarau. Aišku, tai negalioja nuolatinėms komercinėms kolekcijoms, čia pasikliauju profesine nuovoka ir ilgamete patirtimi.“
Širdies simbolių prieš kelerius metus Jolantos kūryboje atsirado visai neplanuotai. Anksčiau jai širdies ženklai atrodė banalūs ir naivoki.
„Prieš kurį laiką svarstydama, kaip reikėtų paminėti savo penkiasdešimtmetį, kažkodėl sugrįžau prie piešimo, galvojau, sukursiu piešinių parodėlę. Piešiau ir galvojau, ar noriu gimtadienio šventės, o jei taip, tai kokios?
Piešiau su didžiausiu užsidegimu. Nežinau, kodėl, bet kartą nupiešiau moterį, panašią į vienuolę. Ir vieną dieną sulaukiau skambučio iš Pažaislio vienuolyno, kuriame, savo gėdai, dar nė karto nebuvau buvusi.
Reorganizuojant vienuolyno patalpas dalyvavę verslininkai pasiūlė jų kultūrinės ir pramoginės veiklos atidarymui sukurti kolekciją“, – prisiminė dabar jau pagarsėjusios Širdžių kolekcijos atsiradimo aplinkybes Jolanta.
Pirmas žmogus, kurį ji sutiko nuvažiavusi Pažaislį, buvo vienuolė, kuri dėl nepaaiškinamų priežasčių dizainerę visą dieną vedžiojo po vienuolyną, aprodydama pačius slapčiausius jo kampelius.
„Mane ta pažintis taip sujaudino, kad aš prisiminiau, kaip daugybę metų, dirbdama tuomečiuose Vilniaus modelių namuose, per savo kabineto langus žiūrėdavau į Šv.Kazimiero bažnyčios auksu švytinčią vytautinę karūną.
Gal dėl to netrukus mano piešiniuose atsirado ir karūnų, ir angelų sparnų, ir kryžių, simbolizuojančių keturias pasaulio puses, ir karališkųjų lelijų, ir širdžių votų.
Širdys pradėjo tiesiog vaidentis už kiekvieno kampo. Galbūt ir keistai atrodys, bet naktimis siuvinėdama širdis išsigydžiau dėl nuolatinio žolės pjovimo kankinusį alkūnės uždegimą.
Man gydytojai jau kėsinosi leisti kažkokius vaistus, bet širdys viską užglostė“, – savo kūrybos vingiais dar kartą perėjo Jolanta.
Širdžių kolekciją ji sukūrė per mėnesį. Iki šiol net pati sau negali paaiškinti, kaip tai pavyko. Antrą kartą to tikrai nebepakartotų. Dabar, kai pagalvoja, kad gal reikėtų ką nors nauja išsiuvinėti, rankos nekyla imtis adatos šiaip sau.
Na, nebent dalijantis kūrybos įkvėpimu su moterimis, norinčiomis įminti siuvinėtų širdžių paslaptį. Taip kilo „Semper Femina Concept“ kūrybinių dirbtuvių idėja, sėkmingai keliaujanti per Lietuvą ir svetur.
Paklausta, kokia kolekcija paminės nenumaldomai artėjantį kitą jubiliejų, Jolanta šelmiškai šyptelėjo ir prisipažino jau turinti įdomią idėją.
Daugiau nei 30 metų dirbdama Modelių namuose, įmonėje „Rožė“ J.Talaikytė kūrė tai, kas būdavo užsakoma, – drabužius veikliai, energingai miesto moteriai.
„Bet mane ilgus metus žavėjo kaimo moterytės, tetulytės, trapios porceliano figūrėlės, senovinės nuotraukos. Kūryboje ir gyvenime esu tarsi susidvejinusi – sykiu ir skandinaviško tipo minimalistė, ir romantikė.
Sodyboje sau labiau leidžiu būti romantike ir vis dar svajoju apie rožytėmis siuvinėtas pagalvėles, nors jų iki šiol neturiu“, – atviravo Jolanta.
Tačiau pastarųjų metų veikla, kūryba ir bendradarbiavimas su gyvenime nuolat naujo ieškančiomis asmenybėmis parodė kryptį link brandžios, žinančios, ko nori ir gali, kaip nori ir gali atrodyti, moters.
„Kuriu kaip sau. Brandžiai moteriai, kuri jau neišgyvena dėl vienos ar kitos raukšlės veide ar dėl atsirandančių figūros pokyčių, kuri žino savo vertę ir siekia išpildyti savo norus“, – kalbėjo žinoma dizainerė.
Nuo ankstyvos jaunystės kurianti drabužius Vilniaus dailės akademijos profesorė, atrodytų, galėtų turėti vilą ant jūros kranto ar ežero pakrantėje. Bet jos sodyba maždaug dvidešimt kilometrų nuo Vilniaus esančiame Eitminų kaime labiau panaši į vietos žmonių senojo kaimo namus.
„Dažnai nutyliu, kiek uždirba mūsų dėstytojai, bet didžiuojuosi, kad nuo dvidešimt penkerių metų dėstytojauju. Studentams atiduodu visą širdį ir tikrai galvoju apie Lietuvos mados ateitį, turiu jos viziją.
Stengiuosi, kad būtų išlaikytos ir mūsų mados tradicijos, ir atsirastų naujovių, šiuolaikinių technologijų“, – sakė dizainerė.
Buvo vilionių išvažiuoti dirbti į užsienį, bet Jolanta – labai prieraiši. Jai svarbu šeima, draugai.
„Kur dar galėčiau turėti tokius namus, kokius turiu Vilniuje, kur dar turėčiau savo hektarą žemės, savo tvenkinį, savo mišką? Laimę radau čia, Lietuvoje, todėl kitur jos ieškoti nematau prasmės“, – prisipažino Jolanta.
