Kapitonas Arūnas arba kapitonas krišnaistas – šitaip Nidos prieplaukoje A.Bartkevičių vadina čia savo prabangius katerius ir jachtas laikantys buriuotojai.
Jo atsiskyrėliškas gyvenimas ir keisti garsai, kartais sklindantys iš daugiau nei prieš penkiasdešimt metų statytos švediškos medinės jachtos, nieko nebestebina. Neglumina poilsiautojų ir nidiškių, jei pamato Arūną, medituojantį ant denio.
Su keliais buriuotojais Arūnas turi verslo interesų – išplukdo jų jachtas į marias su jose panorusiais apsinakvoti žmonėmis.
Tokie maži viešbučiai ant vandens populiarūs daugelyje užsienio šalių.
Sutikęs pabendrauti Arūnas pasiūlė praplaukti jo jachta pro Didžiąją kopą iki Lietuvos ir Rusijos sienos. Neilgos kelionės metu jis atliko keletą ritualų, kurių išmoko lankydamasis Indijos ir Lietuvos krišnaistų šventyklose bei vienuolynuose.
– Kada jūsų gyvenime atsirado krišnaizmas?
– Kai iš namų išvarė mylima moteris, kurią tiesiog dievinau.
Tada viską viduje užvaldė spengianti tuštuma. Atsidūręs gatvėje sulaukiau tik vieno draugo pasiūlymo pagyventi per žiemą jo bute Palangoje.
O po to atėjo pats sunkiausias mano gyvenime pavasaris. Skaudžios mintys apie buvusią šeimą ir be proto mylėtą moterį sprogdino galvą.
Supratau, kad tas mintis reikėtų kaip nors kontroliuoti, nes priešingu atveju galiu išprotėti.
Nerūkyti, nevartoti kvaišalų išmokau Indijoje. Išmokau neįsitempti. Bet visa ko pradžia buvo dar Lietuvoje, kai visai atsitiktinai nuėjau į paskaitą apie dvasinį žmogaus pasaulį ir ten sutikau moterį, kuri man padėjo suprasti, kad, be materialaus gyvenimo, yra ir kitas, tik daugelis žmonių jo nemato.
Ta sutikta moteris man padėjo susivokti ir neišprotėti.
Sugrįžęs į Kauną po sunkios žiemos Palangoje kartą feisbuke perskaičiau vieno krišnaistų vienuolio mintis ir pakviečiau jį į draugus, o jis mane pasikvietė pabendrauti į šventyklą.
Maždaug po keturių valandų pašnekesio sužinojau, kad Lietuvoje vyks vaišnavų festivalis. Po kelių savaičių nuvykęs į jį atsidūriau apie aštuonių šimtų nerūkančių, negeriančių, nesikeikiančių, draugiškų, paslaugių žmonių draugijoje.
Tada ir susimąsčiau: „Broleli, kur mane Viešpats atvedė? Kodėl aš šiame pasaulyje esu? Ar tik tam, kad valgyčiau, tuštinčiausi ir mėgaučiausi seksu?“
Nuo to viskas ir prasidėjo. Gavęs dovanų malą, kitaip tariant, rožinį, pradėjau melstis dievams kartodamas jų vardus.
– Ar jums nebuvo sunku iš gyvenimo, kuriame buvo verslas, daug pinigų, aistros ir troškimų, pereiti į gyvenimą, kuriame viso to nėra?
– Jaučiausi ne viską praradęs, o gavęs iš Dievo malonę, kad jis iš manęs viską atėmė, bet plačiai atvėrė vartus į pasaulį, kurio dar nebuvau pažinęs.
– Kodėl žmona jus išvarė iš namų?
– Nustojau nešti jai pinigus. O ko gi moterys iš vyrų dažniausiai nori? Pinigų. Tik sako, kad myli. Kai atsidūriau gatvėje, pradėjau galvoti, ką daryti? Verslai nebelipo prie rankų. Kad ir ko ėmiausi, viskas nesisekė, nors anksčiau užtekdavo ranką ištiesti – iš karto aplipdavo verslais.
– Kiek laiko jau gyvenate savo jachtoje Nidoje?
– Pirmą kartą atplaukiau 2013 metais per Žolinę ir supratau, kad Nida – vieta, kurioje norėčiau pasilikti. Laivą įsigijau 2010-aisiais Minijoje (Mingėje), kai dar turėjau šeimą, žmoną.
Kaip tik tų metų vasarą Minijoje žmona pradėjo gimdyti. Ją išvežė į Kauną, o aš sėdau ant motociklo ir per baisią liūtį ir vėtrą važiavau paskui ją.
Audra buvo tokia baisi, kad negalėjau važiuoti greičiau nei 40 kilometrų per valandą. Tą liepos 8-ąją mums gimė dvynukai – sūnus ir dukra.
Dabar mano gyvenimas toks, kad vasaromis Nidoje gyvenu savo laive, o žiemą – Indijoje.
Kažkada Kaune turėti namai – jau praeitis.
– Kokį verslą turėjote?
– Pardavinėjau vandens ir sniego motociklus, keturračius, pakabinamuosius variklius, valtis.
Taip pat valdžiau parduotuvę, servisą, nuomos punktą.
Prasidėjus krizei 2008 metais mane paliko buvęs partneris, su kuriuo turėjome firmos filialą Vilniuje. Atsisveikindamas jis man pasakė, kad vienas kitą jau išsėmėme. Niekada netikėjau, kad taip galėtų atsitikti.
– Negi žmonai buvote tik tas, kuris suteikia galimybę tenkintis materialinėmis gėrybėmis? Juk jau buvo gimę vaikai, reikėjo juos auginti.
– Tikrai buvau viskuo ją aprūpinęs, tačiau kai praradau verslą, mano požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė.
Įtakos tam turėjo JAV lietuvis rašytojas ir sveikos mitybos propaguotojas Viktoras Kulvinskas ir jo knyga „Kaip išlikti XXI amžiuje“. Perskaitęs ją tapau žaliavalgiu.
Be to, supratau, kad, užuot savo gyvenimą kaip žvakę deginęs iš vieno galo, daugybę metų deginau jį iš abiejų galų.
Maniau, kad viskuo sočiai pasitenkinęs būsiu laimingas ilgai. Bet juk mūsų kūnas yra šventovė. Ką į jį įdėsime, tokį rezultatą ir turėsime. Jei krausime įvairias atliekas, greitai apaugsime ligomis ir problemomis.
Nustojęs valgyti mėsą pradėjau skraidyti! Niekada nemaniau, kad galėsiu turėti tiek energijos ir jėgų.
Anksčiau svėriau apie 95 kilogramus, o dabar šiek tiek per šešiasdešimt.
– Kokie jūsų santykiai su buvusia šeima? Bendraujate su sūnumi ir dukra?
– Pasikeitus mano mąstymui ir požiūriui į gyvenimą savo buvusiai moteriai tapau nebepriimtinas. Kai aš buvau išvarytas iš namų, pirmiausia patyriau baisų smūgį, kad nebematysiu savo vaikų, kurių taip ilgai laukiau.
Su pirmąja žmona ilgai vaikų nesusilaukėme ir dėl to išsiskyrėme. Matyt, išsisėmėme, nes juk labiausiai vyrą ir moterį suriša vaikai.
Su savo vaikų motina teko ilgai bylinėtis, kad man būtų suteikta teisė su jais matytis ir bendrauti. Dabar, ačiū Dievui, jau galiu vaikus matyti. Atsirado galimybė ir alimentus jiems mokėti, nes anksčiau, atsidūręs gatvėje, neturėjau iš ko.
– Kodėl jūs, būdamas patyręs verslininkas, nepabandėte kokio nors kito verslo vietoj per krizę prarasto?
– Niekas nelipo prie rankų. Be to, Lietuvoje lengviau pasikarti, nei naują verslą pradėti.
Kita vertus, kas tie pinigai?
– Vis tiek negalite be jų išsiversti. Plukdote poilsiautojus savo jachta iki Didžiosios kopos, padedate kitų jachtų savininkams jose apgyvendinti žmones, išplukdyti į marias.
– Man pinigai reikalingi alimentams mokėti ir bilietams į Indiją nusipirkti.
Ten galima pragyventi už minimalią sumą. Europiečiai apskritai nesupranta, kaip Indija gyvena.
Jeigu Lietuvoje verslininkas uždirba daug pinigų, juos toliau investuoja ir daugina, o Indijos verslininkai dalį uždirbtų pinigų paaukoja arba bažnyčiai, arba atiduoda kokiam nors dvasininkui, kad jis metus maitintų gatvės benamius. Dėl to Indijoje badaujančių žmonių beveik nėra.
– Ar niekada nesusimąstėte, kad gal galėtumėte susirasti darbą ir pagal turimą profesiją?
– Esu įgijęs šaltkalvio montuotojo profesiją, tačiau niekada šio darbo nedirbau. Visą gyvenimą buvau verslininkas, vadovavau įmonėms.
Todėl tikrai nesugebėčiau dirbti valstybinėje įmonėje. Esu apsigimęs verslininkas – kitų verslininkų patariamas pradėjau jachtų, kaip nedidelių viešbučių, nuomą ant vandens.
– Klausantis jūsų atrodo, kad svarbiausia – gyventi taip, kaip norisi. Bet juk jūs dar turite ir tėvo pareigų.
– Savo pareigų neišsižadu ir stengiuosi visomis išgalėmis uždirbti vaikams pinigų. Manote, kad tai paprasta? Juk kiekvieną mėnesį moku po 300 eurų.
– Gal jūsų gyvenime atsirado kita moteris?
– Ne. Jau aštuonerius metus laikausi celibato. Nebuvo lengva pradėti taip gyventi, bet dabar jau galiu, nors bet kokio artimesnio kontakto su moterimis – atsikabinimų, pasibučiavimų – vengiu. Tegu jos glėbesčiuojasi su savo vyrais.
Galiu su moterimis pabendrauti, pasitarti ar joms patarti, bet apsikabinti nenoriu, nes iš karto pajuntu jų kūno artumą ir tuomet jau mintys užsisuka. Bet aš nenoriu užteršti savo minčių moteriška energija, kurią joms davė Dievas.
– Ar vaikai supranta tokį jūsų atsiskyrėlišką gyvenimo būdą?
– Sūnui ir dukrai – dar tik devyneri ir motina jiems yra guru. Kaip ji pasako, taip jie ir gyvena. Su vaikais matausi kol kas tiek, kiek man leidžiama. Daryti įtakos jų auklėjimui neturiu galimybių, todėl mano gyvenimo būdo suprasti jie dar tikrai negali.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po penkiolikos ar dvidešimties metų?
– Dar devynerius metus, kol vaikai sulauks pilnametystės, privalau dirbti, kad sugebėčiau jiems mokėti alimentus.
Jeigu užaugęs sūnus norės ir jam bus įdomu tai, kuo dabar užsiimu, mielai suteiksiu jam žinių ir pamokysiu.
Jei jis turės kitų gyvenimo planų, viską, ką dabar turiu, parduosiu ir išeisiu į krišnaistų vienuolyną Kaune. Anksčiau planavau apsigyventi kur nors atokioje trobelėje, o dabar supratau, kad noriu bendrauti su vienminčiais, būti jų bendruomenės nariu.
– Ar nejaučiate kartais nerimo dėl to, kad užaugę vaikai jus gali tiesiog laikyti keistuoliu ar nenormaliu? Juk jiems teks susidurti su visai kitaip mąstančiais ir gyvenančiais žmonėmis?
– Kiekvienas žmogus yra atskira siela, todėl to visai nesibaiminu. Net neturiu teisės panašių dalykų bijoti.
Ką galėjau, tą jiems atidaviau ir dar atiduosiu, bandydamas leisti suprasti, kad gyvenimas gali būti ir kitoks nei didžiosios dalies žmonių.
– Na, bet jūs ir pats tam, kad galėtumėte išlaikyti nors nedidelį savo verslą ir vaikams sumokėti alimentus ar nusipirkti bilietą į Indiją, bendraujate su žmonėmis iš „tos didžiosios dalies pasaulio“. Ar savęs neprievartaujate?
– Pagal vaišnavų paramparą (mokytojų seką) pirmiausia reikia išmokti askezės.
Kitaip tariant, jeigu žmogus nesirūpins savimi, neprižiūrės savęs, gali nejučia pasiduoti melui, apgavystėms, vagystėms ir atsidurti už grotų.
Mano gyvenimo būdas kitoks nei didžiosios dalies žmonių. Aš laikausi vedų ir visų vediškų tradicijų. Keliuosi labai anksti, mažiausiai valandą prieš saulės patekėjimą.
Atsikėlęs medituoju. Anksčiau medituodavau trumpiau, o dabar vis ilgiau. Ir rytais, ir dieną – po kelias valandas.
Guluosi miegoti vėliausiai dešimtą valandą vakaro.
– Sakote, kad jūs stengiatės vengti kontaktų su moterimis. Bet juk Indijoje seksas – beveik šventas dalykas ir dažnas išpažįsta „Kamasūtros“ mokymus.
– Be abejo. Kita vertus, moterys policininkės ten dėvi specialią uniformą. Tam tikrus rūbus dėvi moterys medikės.
O štai tos, kurios atvažiuoja poilsiauti į Nidą, vakarais vaikšto vilkėdamos drabužius su didžiausiomis iškirptėmis.
Indijoje moterys visą savo grožį parodo tik savo vyrams, nesklaido jo į kairę ir dešinę. Kodėl moterys Lietuvoje dažnai jaučiasi pavargusios? Ogi todėl, kad save išdalija į visas puses, atiduoda energiją bet kam ir tą gerąją jų energiją nepažįstami vyrai gatvėse tiesiog pasiima.
Panašūs dalykai daugeliui žmonių greičiausiai nesuprantami. Bet kai imi gilintis į vedas, viskas stoja į savo vietas.
– O gal vis dėlto yra tokių dalykų, kurių pavydite žmonėms, gyvenantiems anapus jūsų laivo?
– Anksčiau, kai daug ko nesupratau, ne vienam pavydėjau to ar ano. O dabar nieko jiems nepavydžiu. Man jų nuoširdžiai gaila.
Štai eina jauna moteris. Matyti, kad ji be saiko vartoja alkoholį, rūko. Matyt, valgo mėsą, žuvį, taip pat kitą maistą, kuris atsiduoda prievarta.
– Tačiau atrodo, kad ta moteris laiminga.
– O kas ta laimė? Turtas? Bet juk jo norisi vis daugiau, vis naujo. Net šeimos kūrimas dažnai yra dviejų labai skirtingai mąstančių žmonių sąjunga, kuri neretai paremta tik seksu.
Kas, jeigu ir vaikų nėra? Laimingų žmonių labai mažai, o vyrą ir moterį gali tvirtai surišti tik Dievas, bendros mintys ir bendras gyvenimo kelias.
