Andrė Marija Vilniuje studijavo komunikacijos mokslus ir įsivaizdavo, kad norėtų dirbti su mada ar šou verslu susijusį darbą. Tačiau kai pusmetį studijuodama Prancūzijoje pagal „Erasmus“ mainų programą pamatė iš Vilniaus skraidančios avialinijų bendrovės darbo skelbimą, sumanė pamėginti.
Vienas pirmųjų darbdavio klausimų tiems, kurie nori tapti skrydžių palydovais: „Ar mokate plaukti?“. Tą mokėti privaloma – vėliau praktinio egzamino metu giliame baseine reikės pademonstruoti, kaip gelbėtumei keleivius, nutikus nelaimei. Dar vienas labai svarbus klausimas: „Ar turite tatuiruotę?“ Jų šiame darbe negali matytis, juk skrydžių palydovų įvaizdžiui keliami griežti reikalavimai.
Andrė Marija pirmąją atranką praėjo ir buvo pakviesta į mokymus Budapešte. „Tie mokymai truko mėnesį ir buvo labai intensyvūs. Nuo ryto iki vakaro klausėmės paskaitų apie lėktuvų sandarą, pirmosios pagalbos suteikimą ir elgesį gaisro bei kitų nelaimių metu. Po mokymų dar būdavo testas, kad parodytume, ar įsisavinome išgirstas žinias.“ Po mokymų sekė teoriniai ir praktiniai egzaminai, kuriuos išlaikiusi mergina gavo savo pirmąjį darbą.
Ji puikiai atsimena debiutinį skrydį į Kutaisį. Pirmosios kelionės metu jai tereikėjo skristi su įgula, o keleivių aptarnauti nereikėjo. Tačiau ir tai buvo nelengva, mat jai buvo skirtas ankstyvas skrydis, o į juos tenka keltis 3-4 val. nakties. Tąsyk, besijaudindama prieš pirmąją dieną darbe, ji visą naktį neužmigo.
Kol Andrė Marija įsivažiavo į darbą, prireikė pusės metų. Ji gerai prisimena ir po 3 darbo mėnesių, besibaigiant bandomajam laikotarpiui, sekusią patikrą, kai jos darbas buvo atidžiai stebimas ir vertinamas. Tądien jos laukė keturi neilgi skrydžiai, bet darbo buvo daug.
Paskutinis reisas buvo į Vilnių iš Norvegijos, o iš ten skraidanti emigrantų publika būna specifinė. „Jau jutau palengvėjimą, kad tuoj leisimės ir darbo diena baigsis, kai vienas išgėręs tautietis sumanė pajuokauti ir sušuko: „Bomba, bomba“. O juk oro uostuose ir lėktuvuose žodis „bomba“, galima sakyti, draudžaimas. Supratome, kad tas žmogus norėjo pakvailioti, bet turėjome reaguoti pagal nustatytą tvarką – oro uoste mūsų laukė policija ir operatyvininkai, lėktuvas buvo tikrinimas, visi keleiviai užlaikyti, o mes, darbuotojai, paskui dar biure pildėme ataskaitas“, – pasakojo Andrė Marija apie smarkiai užsitęsusią darbo dieną.
Bėdos dėl alkoholio ir prabangių rankinių
Nesusipratimų su išgėrusiais emigrantais (dažnai keliaujančiais į Angliją, Norvegiją ar Islandiją) lėktuvuose kyla nuolatos. „Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad ore alkoholio poveikis sustiprėja – dėl to lėktuvuose gėrimai ir pardavinėjami mažuose buteliukuose. Būna, koks žmogus juos gurkšnoja, viskas atrodo normaliai, ir staiga pamatai, kad jis jau visiškai girtas“, – sakė skrydžių palydovė.
Didesnių nesklandumų Andrei Marijai per ketverius tokio darbo metus pavyko išvengti, mat orlaivių personalas apmokytas, kaip bendrauti su agresyviais keleiviais ir kaip nugesinti bekylančius konfliktus.
Keleiviai dažnai prašydavo simpatiškos merginos telefono numerio, tačiau jai pavykdavo jų mandagiai nusikratyti, nesileidžiant į ilgas diskusijas. Tik kartą išgėręs keleivis, vis burbėjęs, kad nori gauti jos numerį, ją smarkiai sugriebė už rankos. Tada turėjo teisę kviesti policiją, bet jam atsiprašius nusprendė to nedaryti.
Kartais policijos įsikišimo prireikia. Pavyzdžiui, vieno reiso į Barseloną metu vienas lietuvis demonstratyviai rūkė elektroninę cigaretę ir nekreipė dėmesio į personalo įspėjimus, kad tai draudžiama. Užtai oro uoste vyro laukė ispanų policininkai, kurie su juo nesiceremonijo – užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir išsivedė. Tas vyras skrido atostogų su žmona ir mažu vaiku – moteriai teliko jį nulydėti graudžiu žvilgsniu.
„Tokių atvejų, kai vyrai tarsi nori kažką įrodyti ir elgiasi kaip ereliai, o su jais keliaujančios moterys tik sėdi išsigandusios ir nieko negali padaryti, pasitaikydavo ir dažniau. Tų moterų man būdavo labai gaila“, – sakė skrydžių palydovė.
Tiesa, lėktuvuose sumaištį kelia ne tik vyrai, bet ir moterys. Štai būna, kad Nicos ar Milano kryptimi skrendančios damos įširsta, kai jų paprašoma tinkamai susidėti daiktus – jos pyksta, kad bendros taisyklės galioja ir jų prabangiems kailiniams ar rankinėms.
Visko būna ir su vaikais (ypač, kai vienu lėktuvo reisu skrenda kokie 12 mažylių). Andrei Marijai ne kartą teko įspėti tėvus, kad nedera keisti vaikui sauskelnių lėktuvo salone ar leisti jam bėgioti naktinio reiso, kai kiti miega, metu.
Trys nualpę keleiviai vieno reiso metu
Kartais oro uostuose besileidžiančių lėktuvų laukia ne policija, o greitoji pagalba. Dažniausiai lėktuvuose pasitaikančios keleivių sveikatos bėdos – alpimai, apsinuodijimas ir širdies veiklos sutrikimai. Pašnekovė pasidžiaugė, kad jos skrydžių metų bent jau niekas nemirė, o juk tokių atvejų pasitaiko (dažniausiai – dėl sutrikusios širdies veiklos).
Kartą vieno reiso iš Izraelio metu (iš ten į Lietuvos sanatorijas dažnai skrenda vyresni, 80 m. perkopę žmonės) nualpo ne trys keleiviai – personalui tik ir reikėjo lakstyti nuo vieno prie kito.
Kitą sykį, kai lėktuve nualpo išvakarėse daug gėręs stambus baltarusis, personalo pagalbos neprireikė: jo žmona užpylė jam ant veido vandens, kelis kartus tėškė per veidą, ir jis atsipeikėjo.
Pašnekovė atsiminė ir vieną maždaug keturiasdešimties keleivę, kuriai skrydžio metu ėmė skaudėti širdį ir vaistai nepadėjo. Stiuardesė didelę kelionės dalį praleido su ta moterimi – kai žmogus keliauja vienas, pablogėjus būklei jam svarbu su kažkuo užmegzti emocinį ryšį ir jausti rūpestį. Tą keleivę oro uoste perdavusi medikams, Andrė Marija taip ir nesužinojo, kaip viskas klostėsi toliau, bet vis ją atsimena ir tikisi, kad viskas buvo gerai.
Ar tinkami plaukai ir nagai?
Dvejus metus pradirbusi pigių skrydžių avialinijose, Andrė Marija perėjo dirbti į kitą bendrovę, kur tapo vyresniąja skrydžių palydove. Tuomet ji buvo atsakinga už palydovų komandos darbą ir prieš skrydį tikrindavo, ar visi jie tinkamai pasiruošę skrydžiui – juk lėktuvo personalo išvaizdai ir higienai keliami dideli reikalavimai.
Kartą pašnekovei teko vieną kolegą nušalinti nuo reiso, nes jis neturėjo atsarginių akinių (jei darbuotojas nešioja akinius ar kontaktinius lęšius, privalo turėti ir atsarginę jų porą). O kartais, nors ir būdavo nesmagu, turėdavo perspėti darbuotojus, paprastai pietiečius, dėl negero kūno kvapo.
Ar lėktuvas nenukris?
Klausimą, ar toks darbas nebaisus, Andrė Marija girdi nuolatos. „Aš nesuprantu, kas čia gali būti baisaus? Būdavau visiškai rami, juk lėktuvu skristi saugiau, nei važiuoti automobiliu. Yra buvęs atvejis, kai į variklį pateko paukštis ir teko leistis kitame nei planuota oro uoste, pasitaiko oro duobių, bet keleivių gyvybėms dėl to pavojus negresia“, – ramino pašnekovė.
Jai teko ne kartą girdėti ir klausimą: „Ar nebijai, kad negalėsi turėti vaikų?“, nes yra gajus mitas, kad dėl padidėjusios radiacijos lėktuve gresia nevaisingumas. Andrė Marija vaikų dar neturi, bet yra rami: daug jos kolegių atžalų sėkmingai susilaukė. Beje, nemažai atvejų, kai stiuardesės išteka už lėktuvų pilotų, o retsykiais – ir už keleivių.
Padebesių grožis ir romantika
Antroje savo darbovietėje Andrė Marija dirbo savotišku ritmu: tris savaites skraidydavo ir gyvendavo viešbučiuose, o tada savaitei grįždavo namo į Vilnių.
„Gyvenimas viešbučiuose turi privalumų, juk visai nelieka buities: personalas ne tik viską sutvarko, bet ir drabužius išskalbia, ir valgyti patiekia. Tų viešbučių mačiau tiek, kad nejučia pradėjau lygint, kur rankšluosčiai ir patalynė minkštesni, kur daugiau televizijos kanalų ir kur stipresnė dušo srovė. Bet vieną dieną, kai grįžau namo, apėmė labai keistas jausmas: įeinu į savo kambarį, o jame pagrindinis dalykas – keturi lagaminai (vienas iš praėjusios kelionės, kitas paruoštas būsimai, dar du užsilikę iš anksčiau), ir man pasirodė, kad visas mano gyvenimas ir yra tie keturi lagaminai“, – sakė mergina.
Netrukus po to ji nusprendė išeiti iš darbo, padaryti pertrauką ir pailsėti namuose. Tačiau ketveriais skrydžiuose praleistais metais ji labai patenkinta. „Manau, toks darbas labai tinka jauniems žmonėms. Jis padeda praplėsti akiratį, suprasti, kokių įvairių žmonių esama, ir geriau suvokti, ko nori iš gyvenimo. Aš pati, nuėjusi į darbą, dažnai net užmiršdavau, kad dirbu, ir laikas skrydžių metu pralėkdavo nepastebimai“, – sakė Andrė Marija.
Interviu metu daugiau kalbėjomės apie netinkamai besielgiančius keleivius, bet daug daugiau jos praktikoje būdavo gerų kultūringų žmonių. Ypač pašnekovei patikdavo inteligentiški, atostogauti skrendantys, pajuokauti mėgstantys keleiviai, su kuriais būdavo labai malonu pasišnekučiuoti. Su viena tokia šeima, nors jie gerokai vyresni už ją, nuolat bendrauja ir dabar, nes kažkodėl su jais pasijuto labai artima.
Taigi darbas avialinijose pašnekovei atrodo labai įdomus, romantiškas ir kupinas nuotykių. Ji atsiminė: „Turbūt pats gražiausias vaizdas, kurį man teko matyti per visą gyvenimą – žalsvai melsva šiaurės pašvaistė, nušvietusi visą dangų, kai skridome iš Londono į Vilnių. Tąsyk prigesinome lėktuve šviesas, kad ir keleiviai geriau matytų tą nerealų vaizdą.“
