Algimantas ir Janina gyvena naujo vaidybinio filmo laukimu. Jo premjera numatyta rugsėjį.
Besivaišinant ką tik vietinio bitininko išsuktu medumi režisierius lyg tarp kito pasiteiravo: „Jūs man pasakykit, ar kamanės neša medų? Žinot ką nors apie tai?“ Mat naujasis Algimanto filmas turėjo vadintis „Kamanių medus“. Bet šį paslaptingą pavadinimą teko pakeisti.
„Deja, kamanės medaus nerenka, tik žiedadulkes. Joms, matyt, reikia išmaitinti palikuonius. Pakeičiau filmo pavadinimą, nes siužete nebeliko medaus temos, teko sugalvoti naują – „Kita tylos pusė“, – pasakojo režisierius.
Paprašytas papasakoti apie naująjį savo filmą Algimantas pasitikslino: „Apie kurį?“
Mat prieš kelerius metus, kai vyko jo filmo „Edeno sodas“ premjera, dievagojosi, kad pristatė jau paskutinį savo kūrinį.
Bet greičiausiai jau tada mintys sukosi apie švedų rašytojo Torgny Lindgreno romaną „Kamanių medus“: „Visą gyvenimą pavydėdavau skandinavų kino kūrėjams, nes maniau, kad tose šalyse blogų filmų nėra. Kai anksčiau ruošdavausi kokiam nors filmui, su kūrybine grupe visada žiūrėdavau skandinaviškus filmus, nes norėdavosi atsitraukti nuo tos mūsų etnografiškos buities. O „Kamanių medus“ turėjo būti netgi bendras projektas su švedais.
Bet lietuviai nedavė jam pinigų, ir tas scenarijus dūlėjo daug metų. Jį buvo nusipirkę net norvegai, tačiau nesugebėjo sukurti filmo.
Vienas kolega švedas net bandė mane įtikinti, kad šio kūrinio ekranizuoti neįmanoma. Bet kai pamatė mano „Vilko dantų karolius“, pasakė, kad sugebėčiau susidoroti ir su „Kamanių medumi“.“
Šįkart šiam filmui buvo skirtas finansavimas.
Rugpjūčio 9-ąją IV tarptautiniame Skandinavijos kino festivalyje Helsinkyje A.Puipos filmas „Kita tylos pusė“ pelnė du pagrindinius apdovanojimus – tarptautinė žiuri jį pripažino geriausiu ilgametražio vaidybinio filmo kategorijoje, o pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Juozas Budraitis pelnė prizą už geriausią vyro vaidmenį.
Daugiau kaip prieš 30 metų Janinai ir Algimantui sodybą Labanoro girios glūdumoje padėjo susirasti šviesaus atminimo kompozitorius ir pianistas Julius Andrejevas.
„Tuo metu jis buvo nusipirkęs sodybą netoliese, šias vietas puikiai pažinojo. Be to, išmanė to meto įstatymus, kurių reikėdavo paisyti įsigyjant provincijoje namus“, – pasakojo Algimantas.
Susipažinę su vietinės valdžios šulais, po ilgų paieškų ir žvalgytuvių režisieriai įsigijo nedidelę pirtelę ant Žeimenos kranto.
Ji, žinoma, negalėjo atstoti sodybos, todėl teko patirti, ką sovietmečiu reiškė namo statyba.
„Dabar tik pinigų turėk, o anais laikais reikėdavo prasimanyti, kur ir kokiais keliais gauti statybinių medžiagų. Netoli buvo plytų fabrikas, bet visos plytos būdavo išvežamos į plačiąją buvusią SSRS. Buvau jauna ir graži.
Nuėjusi į lentpjūvę arba plytinę sakydavau, kad vyras pametė, liko nebaigtas statyti namas.
Graudžios kalbos padėdavo – gaudavau statybinių medžiagų. Algimantas stovėdavo su automobiliu atokiau ir, kai tik darbininkai pradėdavo krauti mums plytas arba lentas, privažiuodavo“, – sodybos statybos nuotykius prisiminė Janina.
Cementą abu su Algimantu kastuvais semdavo tiesiai iš vagono – anuomet jis nebuvo pakuojamas į maišus.
Dėl tokių ir panašių anuomečio gyvenimo realijų sodybos statyba buvo ir sunki, ir užtruko, tačiau vis dėlto pavyko pasistatyti tokią, kokios norėjo.
„Visi langai kur kas didesni, nei tada regioniniame parke būdavo leidžiama, ir visi – į saulės pusę. Teko su Švenčionių valdžia pasiginčyti ir dėl gėlynų, ir dėl akmenų“, – prisiminė Algimantas.
Tuometei valdžiai buvo nė motais, kad A.Puipos ir J.Lapinskaitės vardai kultūros pasaulyje jau buvo žinomi.
Pirties įteisinimą teko vilkinti net dvidešimt metų, mat pagal reikalavimus ji turėjo būti vietoje, kuri iš oro būtų matoma praskrendantiems sovietiniams kariniams lėktuvams.
Likimo ironija ir paradoksai – sovietmečiu buvo reikalaujama, kad kūrėjų sodyba būtų matoma iš oro, o šiais laikais, kai technika šimteriopai tobulesnė, jokia navigacijos sistema neparodo, kaip ją pasiekti.
Be išsamių šeimininkų paaiškinimų kelio nesuranda ir vietos meistrai, ir Algimanto pagalbininkai iš Vilniaus.
Tiesa, jei žiemą būna daug sniego, Algimantas su Janina sodybos pasiekti neturi galimybių – miško keliukų niekas nevalo. Tenka laukti, kol nutirpsta sniegas.
„Betgi tų žiemų kartais dar ir sausį nebūna. Todėl ne kartą su Algimantu sodyboje ir Naujuosius metus sutikome“, – prisiminė Janina.
Šiais laikais beveik visi, kurie turi galimybių ir noro, stengiasi turėti užmiesčio namus arba sodybas.
Prieš trisdešimt ir daugiau metų tuo galėjo pasidžiaugti nedaugelis. Sodybas turėjo dažniausiai iš kaimo kilę, tėvų ir senelių namus paveldėję žmonės.
„Mus aistra sodybai pirmiausia užkrėtė Julius ir Nijolė Andrejevai. Be to, mes su Algimantu nusprendėme, kad reikia vaikams nupirkti ir sukurti tėviškę, – argi ant miesto asfalto ir tuose blokiniuose daugiaaukščiuose įmanoma susikurti tikrus namus?“ – atviravo Janina.
Planai pasiteisino su kaupu – sodyboje abu sūnūs vasarodavo su didžiausiu malonumu. Čia prabėgo jų vaikystė, čia jie patyrė visus įmanomus nuotykius.
Iki šiol jie prisimena ir pasakoja, kada koks medis buvo pasodintas ar iš kokio medžio iškrito.
Jau daug metų režisieriai neįsivaizduoja gyvenimo sodyboje be pirties – ypač ją mėgsta Janina. Gerai išsivanojusi dažnai neria į ledinį Žeimenos, kuri nuo pirties vos už keliolikos metrų, vandenį. Šiemet maudytis ji pradėjo kovo 27-ąją.
O virš pirties – Algimanto valdos.
Kaip Janina sako, špokinyčia, kurioje vyras užsidaręs prie lango stebi, kas darosi kieme, ir dažniausiai ką nors rašo. Čia sukurtas ne vieno filmo scenarijus.
Kai Algimantas dirbo LRT, savo sodyboje net bandė filmuoti kai kuriuos filmo „Žaibo nušviesti“ epizodus. Abu su Janina norėjo nufilmuoti netoliese gyvenančią moterį, kuri gyvenime atrodė nepaprastai įdomi, laisva, bet prieš kino kameras kažkodėl susikaustydavo, sutrikdavo, todėl įgyvendinti sumanymo nepavyko.
„Pagrindinį vaidmenį tame filme atliko Vytautas Paukštė, o mūsų kaimynės pavardė buvo Paukštienė. Jai norėjosi patikėti Vytauto motinos vaidmenį – juk net pavardės vienodos. Bet teko ieškoti kitos aktorės“, – prisiminė Algimantas.
Be vadinamosios špokinyčios, Algimantas sodyboje turi susikūręs ir nedidelę dailės studiją. Dailė jį ėmė traukti gal prieš dvidešimt metų. Tada, pasak režisieriaus, norėjosi suteikti jaukumo sodybai jos sienas išpuošus paveikslais.
Dabar jo kolekcijoje tiek paveikslų, kad būtų galima surengti ne vieną parodą.
Šią vasarą jam buvo pažadėtos patalpos viename Vilniaus muziejų, bet, pasikeitus jo vadovybei, teks laukti geresnių laikų.
„Anksčiau esu tapęs ir portretus, ir peizažus, ir abstraktybes. Dabar man kažkodėl patinka peizažai su avimis“, – prisipažino Algimantas, rodydamas kolekciją, kuri sunkiai telpa ant sienų.
Režisierių sodyboje gėlynai, nedidelis daržas ir veja – pavydėtinai išpuoselėti. Nemenkus žolės plotus Algimantas sutvarko nedideliu traktoriumi, kurį jam nupirko sūnūs, nors automobilio jis nevairuoja. Vairuotoja jau beveik keturiasdešimt metų šeimoje – Janina. Prie vairo ji sėdo, kai pirmagimį sūnų reikėjo iš užmiesčio vežioti į vaikų darželį Vilniuje.
„Man tiesiog sunku patikėti – Algimantas, nemokėdamas vairuoti automobilio, taip meistriškai po sodybą zuja traktoriumi“, – šyptelėjo Janina.
O Algimantas prisipažino, kad, matyt, nėra automobilių, kuriuos išmoktų vairuoti: „Kadaise turėjau „Žiguli“, bet man nesisekė – vieną kartą įvažiavau į tėvo namo pamatus, kitą kartą Ukmergės plente buvau sustabdęs visą eismą, nes nesugebėjau įjungti atbulinės pavaros.
Tiesa, teises išlaikiau, bet vis tiek neskyriau dešiniojo posūkio nuo kairiojo. Tuo mano vairuotojo darbo stažas ir baigėsi.“
Jei Janina lieka sodyboje, į Vilnių Algimantas iš Švenčionėlių grįžta traukiniu. Iki stoties jį, žinoma, nuveža žmona.
„Man atrodo, kad Algimantas ilgainiui tiesiog įprato turėti savo vairuotoją. Visada sėdi šalia manęs, bet nenurodinėja, kur važiuoti“, – kaip apie tikrą kino metrą, visada turintį savo vairuotoją, apie savo vyrą kalbėjo Janina.
Neretai kino pasaulio atstovų ar kitų menininkų sodybos pavirsta jų kolegų susibūrimo vieta, neapsieinama ir be triukšmingų pasibuvimų ar vakarėlių.
Algimanto ir Janinos sodyba – kitokia. Ne tik atoki, bet ir beveik nemačiusi bohemos linksmybių. Kiek triukšmingiau būna, kai su draugais suvažiuoja sūnūs.
„Prisiūžiame filmuodami, bendraudami kino aikštelėje. Čia – ta vieta, kur norisi visiškos ramybės, susikaupimo. Išvalyti iš galvos tai, kas susikaupia gyvenant mieste. Jei būtume trisdešimtmečiai, gal ir ūžtume“, – atviravo Janina.
Jų su vyru sodyboje yra lankęsi tik keli kolegos režisieriai ir, plaukdami Žeimena baidarėmis, apsinakvodavo Muzikos ir teatro akademijos studentai.
„Nors Vilnius, palyginti su kitais pasaulio didmiesčiais, nėra didelis, grįžtant iš sodybos ir artėjant prie jo pasigirsta miesto gausmas ir triukšmas.
Būnant Vilniuje jo lyg ir negirdėti, bet ilgiau pagyvenus ramybėje vėl tenka lyg kokia mašina įsirėžti į tą triukšmą“, – kalbėjo Janina, sodyboje besijaučianti lyg negyvenamoje saloje.
„Janina čia labai daug vaikšto po mišką su šunimis arba viena. Jau nebepasiklysta, nors anksčiau visko yra buvę. Tada turėjome labai protingą šunį, kuris parvesdavo ją namo. Dabar mums sodyba bei miškas yra ir bažnyčia, kur galime atlikti išpažintį, ir vieta spektakliui „Biografija“, kurio metu galėtume suvaidinti savo gyvenimą, per kurį buvo duota visko“, – filosofiškai apibendrino Algimantas.
Jam antrindama Janina prisipažino, kad sodyboje niekada nebijojo pasilikti viena. Net žiemą. Juk čia, skirtingai nei mieste, neteko patirti jokios agresijos.
