Socialinių tinklų komunikacijos specialistė, konsultantė J.Brodskė su vyru Edmundu vasaroja jo gimtojoje Klaipėdoje. Snieglenčių, riedučių ir ilgųjų riedlenčių instruktorius bei interneto puslapių dizaineris E.Brodskis su žmona užsidegę nauju sportu – mokosi valdyti jėgos aitvarus.
Dėl šio pomėgio sutuoktiniai iš Klaipėdos kaskart vyksta į Kintus Šilutės rajone ir jėgos aitvarais skrodžia Kuršių marias.
„Įsivaizdavome, kad tai mums turėtų būti nesunku, juk vis vien yra lenta po kojomis, o rankoje – aitvaras. Į Klaipėdą atvykome keturiems mėnesiams, kad būtume šalia Kintų ir galėtume mokytis“, – apie naują aistrą pasakojo Julija.
Keletą valandų trunkančios lenktynės su bangomis padeda pamiršti rūpesčius, bet grįžę į krantą jie kimba į darbus. Porai nereikia skubėti į biurą, su klientais jie bendrauja internetu, rengia vaizdo konferencijas ir mokymus, tad ir nuotoliniu būdu pavyksta užmegzti artimą ryšį.
Julija ir Edmundas Brodskiai savęs nė nebando sprausti į rėmus, nes jie niekada negyveno pagal kieno nors primestas taisykles.
Todėl juodu ir sieja netradicinis gyvenimo būdas.
Jei nors vienas būtų kitoks, vargu ar ši pora būtų pasukusi prie altoriaus. Tiesa, jų santuokos altoriumi tapo ne bažnyčia, o Kaukazo kalnai Gruzijoje.
Nei Julija, nei Edmundas neturi gruziniškų šakų, tad santuokos įregistravimas kalnuotoje šalyje buvo atsitiktinumas.
„Esame dideli slidinėjimo kalnuose entuziastai, be to, mano vyras buvo gavęs darbą vienoje Sakartvelo slidinėjimo mokyklų Gudaurio kurorte. Būtų gavęs darbą kur nors kitur, būtume visai kitur atsidūrę“, – apie netikėtą vestuvių vietos pasirinkimą užsiminė J.Brodskė.
Edmundas keturiems mėnesiams pasirašė darbo sutartį, ir per tą laiką jiedu susituokė. Vestuvės įvyko šįmet kovo 25-ąją Gruzijoje, ta diena Lietuvoje vadinama Gandrinėmis, kai sugrįžta gandrai.
Jaunavedžiams tai geras ženklas, nes šis paukštis simbolizuoja šeimos pagausėjimą.
„Aiškiai supratome, kad nesame ta pora, kuri norėtų tuoktis Santuokų rūmuose. Taip pat nesame kokios nors religijos atstovai arba išpažįstantys kokį nors konkretų tikėjimą, manėme, kad mums jokie maldos namai netiks – juk būtų netikra.
Todėl išlikome ištikimi sau – žinojome, kad jei atkrinta visi tradiciniai variantai, mums lieka tiktai gamta. Kodėl nesusituokus ten, kur buvo padėtas pagrindas mūsų draugystei ir galiausiai santuokai? Juk sportas mums – vertybė“, – pripažino nuotaka.
Ji vilkėjo ne tradicinę baltą vestuvinę suknelę, o ilgą juodą tiulio sijoną, kuriam pasiūti prireikė 15 metrų audinio, bei juodą megztinį. Jaunikis vietoj tradicinio vestuvinio kostiumo rinkosi juodą sportinį.
Juk vestuvės buvo švenčiamos ant snieglenčių vilkint slidinėjimui tinkamus drabužius. Tik kalnus užklojęs sniegas tapo vestuvių simboliu, nes kone vienintelis šventės akcentas buvo baltas.
Sniegas Kaukazo kalnuose iškrinta lapkritį, o ištirpsta tik balandžio pabaigoje, todėl slidinėjimo ir netradicinių vestuvių sezonas Gruzijoje gali būti ilgas.
Santuokų rūmų darbuotojos jau įpratusios jaunavedžius tuokti kalnuose.
Tik kai aukso žiedus nutarė sumainyti pora iš Lietuvos, oficiali santuokos ceremonija dėl didelio snygio buvo surengta kalno papėdėje – mat Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos nesiryžo keltis keltuvu į viršukalnę.
Sudėję parašus ant dokumentų jaunavedžiai pakilo į 2300 metrų aukštį ištarti meilės priesaikos vienas kitam. Ją girdėjo kalnai ir vestuvių liudininkai, keli slidinėjimo instruktoriai.
Jaunavedžiai apsikeitė aukštos prabos aukso žiedais. Juos pora buvo įsigijusi turguje Tbilisyje iš auksakalių.
„Kai sumanėme šį nuotykį, supratome, kad draugus, gimines ar tėvus kviestis į šventę bus sudėtinga, nes visi gyvena skirtingose šalyse. Svarbu buvo vieta ir pasižadėjimai vienas kitam.
Liudininkais pasirinkome tuo metu buvusius artimus žmones, tai – mūsų buto Tbilisyje nuomotojai. Jie – emigrantai iš Rusijos. Mes su jais susidraugavome ir pamanėme, kad ir jiems bus nuotykis tapti mažai pažįstamos porelės vestuvių liudininkais“, – pasakojo Gudaurio slidinėjimo kurorte ištekėjusi Julija.
Nors nuotaka buvo pasipuošusi juodais drabužiais, rankose laikė baltų gėlių puokštę, o jos galvą puošė rankų darbo diadema iš dirbtinių perlų. Julijai nuotakos batelius atstojo balti slidinėjimo batai, kuriuos buvo patogiau avėti kalnuose.
Kadangi likus dviem savaitėms iki vestuvių nuotaka slidinėdama snieglente patyrė čiurnos traumą, džiaugėsi, kad galėjo apsiauti bent jau tokius batus, kuriuos uždengė ilgas sijonas.
Dėl traumos nuotaka sunkiai galėjo vaikščioti, todėl jaunikis ją nešiojo ant rankų.
Tik kai reikėjo fotografuotis, Julija stovėjo ant vienos kojos, o kitą buvo surietusi ar uždėjusi ant taburetės ir viską paslėpusi po pūstu sijonu.
Tad nė neįtartum, kad vestuvių nuotaiką galėjo gadinti trauma, nors ji Julijai buvo viena rimčiausių kada nors patirtų užsiimant ekstremaliais pomėgiais.
Moteriai nė į galvą nebuvo atėjusi mintis dėl traumos nukelti vestuves. Ji tik apgailestavo, kad per vestuves negalėjo čiuožti snieglente, nors tai darė kiti.
„Esame iš tų žmonių, kurie mano, kad svarbiausias vestuvių akcentas – santykiai ir tai, kas laukia po vestuvių, o ne pati ceremonija, nors į tai daugelis linkę sutelkti dėmesį: pradedant staltiesėmis, bateliais ir baigiant patiekalais.
Dėl to mūsų vestuvės vyko be prabangių vaišių. Tiesa, mūsų laukė staigmena – Edmundo kolegos atčiuožė su dideliu tortu rankose.
Leisdamiesi keltuvu į papėdę valgėme tą šokoladinį tortą su bananais, nereikėjo nei lėkščių, nei įrankių“, – juokdamasi patikino iš Vilniaus kilusi J.Brodskė, aštuonerius metus šliuožianti snieglentėmis.
Būtent aštrūs pojūčiai Edmundą ir Juliją suvedė į porą. Jie susipažino prieš dvejus metus, kai Julija panoro mokytis važinėti ilgąja riedlente.
Tuomet ji tapo riedlenčių instruktoriaus E.Brodskio mokine. Jiedu kiek laiko buvo tik bičiuliai.
Jie dukart per savaitę susitikdavo pasitreniruoti ir po truputį išsikalbėjo, kad slidinėti kalnuose savaitę per metus – labai mažai.
Po pusmečio jiedu pastebėjo, kad pomėgiai ir požiūris į gyvenimą sutampa. Juos sujungė adrenalino troškulys, kurį nelengva numalšinti.
Aštrūs pomėgiai porą įkvėpė dažnai keliauti, nes tenka riedlentes, riedučius keisti į snieglentes, o tėvynėje dėl oro sąlygų to dažnai padaryti neįmanoma.
„Labai bijau spalio ir lapkričio Lietuvoje, kai prasideda lietus ir šalčiai. Tai man nemėgstamiausias laikas, stengiuosi pabėgti ten, kur šilčiau.
Su vyru keliausiu į Kretą – ten gyvena mūsų draugai.
Gruodį prasidės slidinėjimo sezonas, jo labai laukiame abu. Vyras dabar jau derasi dėl kelių darbo pasiūlymų – nežinau, ar tai bus Alpės, ar Kaukazo kalnai. Iki rudens viskas turi paaiškėti“, – tvirtino J.Brodskė.
Jiems sportas – didelė vertybė, todėl pora kasdien, be išskirtinių pomėgių, užsiima joga, mėgsta važinėtis dviračiais ir laikosi sveikos gyvensenos principų – nevartoja alkoholio, nerūko. Be to, jie yra vegetarai.
Net sukūrę šeimą Edmundas su Julija nesvajoja tapti sėslūs. Sutuoktiniai, kai susilauks vaikų, ketina keliauti kartu su jais.
