Prieš mane sėdi vyras, kuris prieš savaitę vėl tapo studentu. Įstojo į Vilniaus kolegiją mokytis kraštovaizdžio dizaino. Nors jau turi geriausios pasaulyje kulinarijos mokyklos „Le Cordon Bleu“ diplomą ir yra dirbęs ne viename „Michelin“ žvaigždutę turinčiame restorane.
Prieš tai metų metus dirbo statybose ir puikiai išmano šią sritį. Pasistatė ir sau namą Kanarų salynui priklausančioje Lansarotės saloje, užtat gavo nugaros išvaržą. Todėl ir turėjo keisti profesiją į kulinaro. Tačiau darbo virtuvėje irgi išsižadėjo ir išvyko į Indiją ieškoti stebuklo. Pagaliau po 8000 įveiktų kilometrų jį rado savyje.
Jei būtumėme su juo kalbėję kad ir prieš šešetą metų, jis dar būtų mušęsis į krūtinę – į tėvynę net nesiruošia grįžti. Tačiau pragyvenęs gimtinėje jau penkerius metus jis sėdi sau ramus.
Prisipažįsta, kad dar nėra taip gerai jautęsis Lietuvoje. Čia gyvena jo vyresnis brolis kino ir teatro režisierius Ignas Jonynas (48 m.), turintis tris jau suaugusius vaikus.
O Balys šį rudenį su žmona sulauks savo šeimos pagausėjimo.
Indėniško kraujo turinčiai meksikietei Alejandrai lietuvis pasipiršo po 2 kartu praleistų savaičių, trečią dieną po to, kai moteris atvyko į Lietuvą.
„Jaučiu, kad vėl grįžta įkvėpimas kulinarijai. Gal dėl to, kad atsiranda nauja šeima. Prieš mirtį slaugiau tėtį.
Kai jį palaidojau, iš ligoninės pasiėmiau mamą. Ji labai sunkiai serga ir ją reikia slaugyti.
Atrodo, kad gamta iš manęs vieną šeimą atima, bet užtat duoda kitą“, – ištarė Balys.
Su juo kalbant atrodo, lyg skaitytum įdomią nuotykių, dramų, neįtikėtinų istorijų, išbandymų, savęs paieškų kupiną knygą. Atrodo, kad ji be galo. Bet bent kai kuriuos skyrius papasakosiu pašnekovo lūpomis.
Apie auksinio gyvenimo paieškas
„Tėtis į Ispanijos Vigo miestą išvyko 1990 metais su pirmąja lietuvių emigracijos banga. Po poros metų paskui jį ir mes su mama. Buvau labai problemiškas paauglys, ūžavau su draugais.
Tėvams sunkiai sekėsi mane suvaldyti. Ir būdamas 19 metų gavau progą: likti pilkoje iš sovietizmo besivaduojančioje Lietuvoje ar vykti į Ispaniją.
Ilgai negalvojau – žinoma, Ispanija. Kaip tik buvau baigęs mokyklą ir dirbau bibliotekoje. Reikėjo atiduoti mamai skolą už neseniai sudaužytą tėčio mašiną. O brolis liko Lietuvoje, nes mokėsi režisūros.
Man atvykus į Ispaniją planas buvo toks: įsidarbinti laivuose, krauti bananus ir po poros metų Lietuvoje nusipirkti butą.
Tačiau atsitiko taip, kad pirmą kartą sugrįžau tik po 7 metų.
Auksiniu gyvenimu ten nė nekvepėjo. Iš pradžių trūko darbo, po to jo pasidarė per daug.
Kol nemokėjau kalbos, dirbau uoste – nuo 6 val. ryto mėsinėdavau ką tik iš laivų iškrautus ryklius ir kardžuves.
Pamenu: apsimauni gumines pirštines, iš plastiko maišų pasidarai rankoves, imi du peilius ir skrodi. Ištrauki plėvę, kraujo gyslą, išvalai vidų, išplauni ir – į maišą. Po to prisikrauni į karutį pusę tonos žuvies ir kuo greičiau, vos ne skrisdamas veži į kitą angaro pusę, į sunkvežimį.
Šitaip vargdamas po pusės metų taip pasitempiau raumenis, kad net negalėjau atsikelti iš lovos. Daktarai tada perspėjo: jeigu toliau taip, bus tiktai dar blogiau. Teko keisti darbą.
O aš žinojau, kad be ispanų kalbos darbo neturėsiu, vadinasi, neturėsiu nieko – nei draugės, nei bičiulių. Buvau jaunas, ambicingas, tad greitai ją išmokau. Netrukus įsidarbinau vertėju privačioje konservatorijoje, kurioje dirbo tėtis, vėliau vairuotoju, privačiai mokiau rusų kalbos.
Kitas darbas buvo baldų restauratoriaus. Tik kad pinigų už jį nemokėjo, apgaudinėdavo – esą aš mokausi, bet iš tikrųjų dirbau visu pajėgumu.
Po to atsidūręs kitame mieste dirbau naktinio klubo durininku. Paaiškėjo, kad esu pernelyg taikus žmogus tokiam darbui, todėl turėjau nuolat įveikti save.
Kažkiek pakentėjęs toje pačioje diskotekoje įsidarbinau barmenu.
Pagaliau po metų, pirmąkart per penkerius metus, atsirado puikus darbas dujotiekio kompanijoje, kuri tiekė dujas iš Alžyro.
Važinėjau džipu, nusipirkau butą, atrodė, gyvenimas pagaliau puikus.
Tačiau aukso amžius netrukus baigėsi, o bedarbio pašalpa manęs tikrai netenkino. Neturėdami ko prarasti su draugu nusprendėme vykti ten, kur tuo metu važiavo visi Galisijos regiono ispanai, – į Kanarų salyną.
Pasirinkome Lansarotės salą. Ten tada nieko nebuvo, jokios infrastruktūros, tik tiesiami keliai. Įsidarbinome statybose.
Žinoma, atvažiavę neturėjome daug pinigų, todėl apsigyvenome hostelyje su tarakonais, kasdien skalbdavome drabužius vonioje ir valgėme sardines su batonu.
Užtat dirbti sekėsi puikiai, greitai prakutome. Netrukus išsinuomojome didelį butą.
Greitai mokiausi naujų amatų – kloti blokelius, plyteles, kitokių darbų. Va, tada jau prasidėjo geras gyvenimas! Nusipirkau namą ant jūros kranto manydamas, kad į Lietuvą tikrai negrįšiu.
Jį įsirengiau, paruošiau erdvę naujam gyvenimui, galvojau – kursiu šeimą.
Tačiau visi planai sudužo. Užklupo 2008 metų ekonominė krizė, o kartu su ja – ir mano krizė: mane surietė nugaros išvarža.“
Apie tai, kaip atrado kulinariją
„Žodžiu, gyvenimas parodė špygą. Man 35-eri, esu be profesijos, ir atėjo minutė, kai savęs paklausiau: na, Baly, tai kuo tu nori būti? Pagalvojau, kad visos mano draugės mane girdavo, kai norėdamas įtikti gamindavau joms maistą. O juk čia daugybė viešbučių „viskas įskaičiuota“, darbo turėsiu sočiai. Grįžęs į Lietuvą per Darbo biržą greitai baigiau virėjo-konditerininko kursus ir – atgal į Lansarotę.
Iškart gavau darbą didžiausiame viešbutyje, kuriame pavalgydinti reikėdavo 1800 žmonių. Po poros savaičių 50 kg pomidorų ir 70 kg svogūnų peiliu supjaustydavau mašinos greičiu.
Bet kas iš to?! Mane labiau traukė kūryba, kokybė.
Net būnant daug talentingesniam už kitus virtuvės darbuotojus tapti aukštesniam pagal hierarchiją virtuvėje buvo galima nebent su diplomu.
Pradėjau žvalgytis mokyklos ir suradau Madride, Londone ir Meksikoje esančią garsiausią pasaulyje kulinarijos mokyklą „Le Cordon Bleu“.
Bet pamačiau, kad Europoje jos neįkąsiu – ji man per brangi. Nes reikia ne tik už mokslus mokėti, bet ir už gyvenimą – o mokslai trunka 10–11 mėnesių.
Užtikau, kad Meksikoje kaina perpus mažesnė. Atsirado dar vienas planas: susitaupyti pinigų ir vykti ten. Taip ir padariau.
Kurį laiką dirbau turėdamas vieną laisvą dieną per mėnesį ir galiausiai išvykau į Meksiką.
Ten praleidau beveik metus, dirbau restorane ir mokiausi, nes mačiau, kad man vėl trūksta pinigų. Tuo pat metu ėmiau mokytis prancūzų kalbos. Nes jau buvau įsitikinęs, jog kita mano stotelė bus Prancūzija. Juk mano diplome parašyta – klasikinė prancūzų virtuvė.“
Apie darbą „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintuose restoranuose
„Baigęs kulinarijos mokyklą likau be pinigų ir neturėjau, kur važiuoti. Teko grįžti į Lietuvą. Pusmetį padirbėjau įvairiuose banketuose, kol vėl susitaupiau ir pradėjau siųsti CV į Prancūzijos restoranus. Pasisekė. Man atsakė vieną „Michelin“ žvaigždutę turinčio restorano atstovai. Sako: atvažiuokite, pasikalbėsime. Taigi po poros dienų – aš jau Paryžiuje.
Nuėjau pas savininkus, papasakojau, kur mokiausi, kur dirbau, jie mane pakvietė atvykti po Naujųjų metų.
Apsidžiaugiau ir atšventęs Kalėdas išvykau, apsistojau viešbutyje. Į restorano duris beldžiausi už jų stovėdamas su savo peiliais. O jie: pone, mes jums paskambinsime. Tą akimirką supratau, kad esu atstumiamas. O aš vienas Paryžiuje.
Žinojau, kad į Lietuvą tikrai negrįšiu. Nes juk jau išvažiavau dirbti! Gerai, kad turėjau draugą Tjonvilio mieste prie Vokietijos ir Prancūzijos sienos. Su juo anksčiau kartu dirbome saloje, o vėliau jis vedė ir išvyko į Prancūziją. Atlėkiau pas jį, bet darbo vis tiek negavau.
Tada sėdau prie stalo, atsiverčiau „Michelin“ žemėlapį ir išsirinkęs geriausius Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos ir Liuksemburgo restoranus ėmiau siuntinėti savo CV. Išsiunčiau per 800 laiškų ir ėmiau laukti.
Pirmas dvi savaites buvo tylu, tada pradėjo ateiti neigiami atsakymai ir galiausiai buvo keturi teigiami. Vienas buvo iš restorano, esančio 60 kilometrų nuo vietos, kur aš buvau.
Sėdau į automobilį, nuvažiavau ir po poros dienų pradėjau dirbti vieną „Michelin“ žvaigždutę turinčiame restorane mažame miestelyje.
Restoranas buvo Prancūzijos vyno kelyje. Apsigyvenau virš restorano esančiame kambarėlyje, kuriuo turėjau dalytis su kitu virėju.
Tačiau tai toli gražu nepriminė svajonės išsipildymo. Restorane aplinka buvo labai nuožmi, nuolat persunkta streso – triukšmas, panika ir lėkščių daužymas. Tikras uraganas!
Iš šalies pagalbos nesulaukiau, nes visi buvo tiesiog paskendę strese. Reikėjo nuo pradžių kapstytis pačiam. Pagaliau pasiekiau tokį tašką, kai pagalvojau: kam man to reikia? Tikėdamas, kad yra ramesnių vietų, to darbo atsisakiau.
Sugrįžęs pas draugą vėl pasiėmiau tą sąrašėlį su teigiamais atsakymais.
Kita stotelė tapo Liuksemburgas. Ten iš karto kilo problemų dėl gyvenamosios vietos. Nes toje šalyje, jei nesi Europos Parlamento ar banko darbuotojas, tau niekas nenuomoja vietos. O aš juk virėjas!
Apsigyvenau hostelyje. Iš jo mane kas mėnesį išmesdavo. Tiesiog už nieką.
Man ruošiantis į darbą galvoje sukdavosi užkandėlių, padažų receptai, o atėjęs šeimininkas pasakydavo, kad aš čia šiandien jau nenakvosiu. Ieškodavausi, kur pernakvoti, bet po kelių dienų vėl priimdavo hostelis.
Tai išvargino, tad persikrausčiau į kitą miestelį už 37 kilometrų. Kasdien noriai važinėdavau, nes darbo sąlygos daug geresnės. Bet kai ir tos gyvenamosios vietos netekau, turėjau važinėti dar toliau, ir dar naktį eiti 5 kilometrus neapšviestu keliu be šalikelės, galiausiai susimąsčiau: kodėl aš tai darau, kodėl kenčiu? Ar aš noriu medalio? Juk pasimaišiau „Michelin“ virtuvėse, gal užteks. Aš tiesiog perdegiau.“
Apie stebuklo paieškas
„Taip 2015 metais grįžau į Lietuvą. Kadangi Liuksemburge nebuvo kur išleisti pinigų, parsivežiau susitaupęs. Jaučiau, kad nenoriu nieko daryti. Atradau jogą ir pradėjau daug keliauti.
Iš pradžių po Europą, o galiausiai pustrečio mėnesio praleidau Indijoje. Ten sukoriau daugiau nei 8000 kilometrų pagal maršrutą, kurį buvau pats susibraižęs. 10 dienų gyvenau vienuolyne, mokiausi meditacijos. Tai buvo mano dvasinė kelionė, kurioje labai nusiraminau. Vykdamas į ją tikėjausi rasti stebuklą. O ar radau? Taip. Paaiškėjo, kad aš esu stebuklas.
Išsiaiškinau, kad mane labiausiai vargina mano planai. Tiesiog aš jų per daug prisikuriu, pernelyg stipriai siekiu, o kai lūkesčiai neišsipildo, aš kenčiu. Tad ėmiau mokytis gyventi šia diena.
Grįžęs susiradau paprastą virtuvės vadovo pavaduotojo darbelį „Kempinski“ viešbutyje. Po to dirbau šefu Prancūzijos ambasadoje, vėliau kūriau blyninės „Pirmas blynas“ virtuvės koncepciją. Kai misija buvo atlikta, išmokęs kelis žmones išėjau.
Šiuo metu nedirbu. Bet tariuosi dėl virtuvės šefo darbo. Regis, įkvėpimas vėl grįžta. Svarstau, gal tai dėl nusistovėjusio gyvenimo, atsiradusios šeimos.
Jaučiu, kad mano pašaukimas – ką nors kurti savo rankomis. Kiek virtuvėje esu dirbęs, to streso daugiau nesinori. Bet kaip sako mano draugas Vytas, už darbą be streso niekas pinigų nemoka. Tik nenoriu aš tuo tikėti. O gal atėjo vidinė branda, kai norisi harmonijos.
Norint kulinariją galima pritempti prie meno, bet tikrovėje iš 12 valandų virtuvėje per dieną lieka vos 15 minučių kūrybos. Visa kita – juodas arimas. Per praktiką pažinau daugybę virtuvės šefų, kurie tame strese gyvena. Ir supratau, kad jie įtampą turi kažkur nuleisti.
Vienas lankėsi pas prostitutes, kitas vartojo kokainą, trečias piktnaudžiavo alkoholiu, taškėsi pinigais. Ar tokį žmogų galima vadinti laimingu? Ar jis gyvena harmonijoje? Tikrai ne. Ir aš sau daviau pažadą, kad toks nebūsiu.
Geriau tada imsiuosi ko nors kito. Taip ir atsitiko. Pasakiau sau, kad taip gyventi nenoriu.“
Apie tai, kaip sutiko būsimą žmoną
„Alejandrą pažįstu jau nuo 2013 metų. Susipažinome restorane, kuriame mokydamasis kulinarijos mokykloje Meksikoje atlikau praktiką. Ji ten dirbo padavėja. Negaliu pasakyti, kad ji iškart krito į akį kaip moteris. Ir taip, ir ne.
Po penkerių metų ji mane užkalbino feisbuke. Sako: labas. Pradėjome kalbėti, ir taip – pusę metų. Kol galiausiai sutarėme kartu praleisti atostogas Ispanijoje.
Per dvi savaites supratome, kad norime gyventi kartu. Taigi grįžome kas sau ir po keturių mėnesių ji atskrido į Lietuvą. Dar šiek tiek dvejodama. O man laukti nėra ko! Reikia griebti jautį už ragų. Trečią jos viešnagės Vilniuje dieną savo draugo Vyto aš paprašiau Vingio parke paleisti fejerverkus.
Buvo gruodžio 30 dienos vakaras, išsivedžiau Alejandrą pasivaikščioti.
Prieš tai perspėjau draugą, kad kai sustosime tam tikrame taške, tegul leidžia. Tą akimirką aš jai pasipiršau. Ji susigraudino. Sutiko iš karto! Ir po mėnesio mes susituokėme.
Vestuvės buvo labai paprastos. Dalyvavo tik pora artimiausių žmonių. Aš neturiu čia daug draugų, juk mano gyvenimas buvo išbarstytas po visą pasaulį.
Tad keturiese, tik su liudytojų pora, nuėjome į restoraną, pavakarieniavome, ir viskas. Bet kai vėliau išsipasakojome, pasirodė, kad nei ji, nei aš, nei mano šeima, nei jos tėvai vestuvių niekada nesureikšminome. Svarbiausia – artimiausi žmonės.
Dabar laukiame šeimos pagausėjimo. Specialiai nenorime žinoti, kas gims – berniukas ar mergaitė. Svarbiausia – sveikas. Skaitau straipsnius apie tėvystę, kurie anksčiau neužkliūdavo. Norisi, kad vaikas greičiau brandą pasiektų, išaugtų geras žmogus.
Šiuo metu Alejandra dirba Booking.com, bet nusprendė dvejiems metams atsiduoti motinystei. Juk mūsų vaikui niekur nebus geriau nei mamos rankose.
O ir šiaip Alejandra Lietuvoje jaučiasi tarsi nuolat atostogaudama. Ji atsimena, kai su tėvais vaikystėje važiuodavo prie jūros atostogų. Atsimena tą ramybę. Ji tai jaučia ir dabar Lietuvoje.
Mat meksikiečiai savo šalyje atostogauja vos 6 dienas per metus. Be to, Alejandra gyveno mieste, kuriame – 27 milijonai gyventojų. Ten važiuoti į darbą reikia dvi valandas ir visur esi stumdomas. Maisto pirkti ji eidavo 7 valandą ryto, nes vėliau parduotuves apguldavo neįsivaizduojamos minios žmonių.
Tad kai atvyko į Vilnių, ėmė fotografuoti, kaip mes stovime prie kasos pirmieji, kokie tušti mūsų prekybos centrai.
Nuotraukas siųsdavo draugams į Meksiką ir sakydavo: pažiūrėkite, kaip gali būti!
Mes, lietuviai, Alejandrai atrodome labai ramūs. Aš gal kiek kitoks, nes šitiek metų pragyvenau kitoje kultūroje ir įgijau ispaniško temperamento.
Vis pasišnekame apie mūsų amžiaus skirtumą. Juokais pavadinu save diedziuku, o ji prieštarauja. Sako, jai tokie patinka.
Be to, ji nuo mažens buvo labai savarankiška, turėjo nevaikiškų atsakomybių. Prižiūrėjo mamą, skolindavo tetoms pinigus. Todėl ir subrendo anksčiau. O aš subrendau per vėlai. Tad toks tokį ir radome.“
Apie santykį su tėvu
„Tėčiui nepavyko mūsų su broliu sudominti muzika, kad ir kaip jis stengėsi. Ignas savo violončelę kišdavo tarp užsidarančių troleibuso durų, kad stygos sutrūktų, o aš išsisukinėjau nuo pianino pamokų. Iš pradžių iš jų bėgdavau, o kai mokytoja ėmė eiti į namus, užrakindavau duris ir vaidindavau, jog neturiu rakto.
Žinoma, tėčiui dėl to būdavo gėda ir pagaliau jis pasidavė. Leido mums eiti savo keliais.
Nors bandymas sudominti mane muzika baigėsi nesėkme, su tėčiu buvau labai artimas. Visi sakė, kad mes kažkuo panašūs – abu taikūs, nelaikantys pykčio, atviri, greitai susibendraujantys, siekiantys tobulumo. Šiuos bendrumus mes abu jautėme.
Abu tėvai visada paremdavo ir džiaugdavosi, kai savo klajonėse ko nors pasiekdavau.
Tiesa, kurį laiką bendravimas buvo nutrūkęs. Gal labiau iš mano pusės. Jaučiausi nepateisinęs tėvų lūkesčių, kai dirbau statybose. Jie manė, kad man ten ne vieta, tai ne mano profesija, ji per sunki man fiziškai, aš per jautrus tai sričiai, gabus kūrybai, kalboms, kitiems dalykams.
Tėvai norėjo gero ir matydavo, kad nesu patenkintas. Bet nenorėjau tada klausyti jų pamokymų, tad jų vengiau.
Turėjau savo tikslų, ambicijų ir principų. O kad jie buvo teisūs, supratau tik vėliau, bėgant laikui. Tiesa, ir mano sveikata tai parodė.
Bet būtent tėtis mane ir išmokė nesureikšminti problemų, krizinių situacijų. Jis visuomet sunkumui iškilus mėgindavo jį nuleisti juokais.
Maždaug, nieko baisaus. Kitų pamokų pats gavau iš gyvenimo. Kai tave užklumpa dideli sunkumai ir skaudžiau kristi negali, pavyzdžiui, neturi darbo, išsiskyrei su drauge, neturi pinigų, tiesiog turi išlaukti.
Ir iš tiesų! Netrukus atsiranda darbas, draugė, šypsena. Kaip ispanai mėgsta sakyti: Dievas tave murdo, bet nepaskandina.“
