Prieš mane sėdi vyras, kuris prieš savaitę vėl tapo studentu. Įstojo į Vilniaus kolegiją mokytis kraštovaizdžio dizaino. Nors jau turi geriausios pasaulyje kulinarijos mokyklos „Le Cordon Bleu“ diplomą ir yra dirbęs ne viename „Michelin“ žvaigždutę turinčiame restorane.
Prieš tai metų metus dirbo statybose ir puikiai išmano šią sritį. Pasistatė ir sau namą Kanarų salynui priklausančioje Lansarotės saloje, užtat gavo nugaros išvaržą. Todėl ir turėjo keisti profesiją į kulinaro. Tačiau darbo virtuvėje irgi išsižadėjo ir išvyko į Indiją ieškoti stebuklo. Pagaliau po 8000 įveiktų kilometrų jį rado savyje.
Jei būtumėme su juo kalbėję kad ir prieš šešetą metų, jis dar būtų mušęsis į krūtinę – į tėvynę net nesiruošia grįžti. Tačiau pragyvenęs gimtinėje jau penkerius metus jis sėdi sau ramus.
Prisipažįsta, kad dar nėra taip gerai jautęsis Lietuvoje. Čia gyvena jo vyresnis brolis kino ir teatro režisierius Ignas Jonynas (48 m.), turintis tris jau suaugusius vaikus.
O Balys šį rudenį su žmona sulauks savo šeimos pagausėjimo.
Indėniško kraujo turinčiai meksikietei Alejandrai lietuvis pasipiršo po 2 kartu praleistų savaičių, trečią dieną po to, kai moteris atvyko į Lietuvą.
„Jaučiu, kad vėl grįžta įkvėpimas kulinarijai. Gal dėl to, kad atsiranda nauja šeima. Prieš mirtį slaugiau tėtį.
Kai jį palaidojau, iš ligoninės pasiėmiau mamą. Ji labai sunkiai serga ir ją reikia slaugyti.
Atrodo, kad gamta iš manęs vieną šeimą atima, bet užtat duoda kitą“, – ištarė Balys.
Su juo kalbant atrodo, lyg skaitytum įdomią nuotykių, dramų, neįtikėtinų istorijų, išbandymų, savęs paieškų kupiną knygą. Atrodo, kad ji be galo. Bet bent kai kuriuos skyrius papasakosiu pašnekovo lūpomis.
Apie auksinio gyvenimo paieškas
„Tėtis į Ispanijos Vigo miestą išvyko 1990 metais su pirmąja lietuvių emigracijos banga. Po poros metų paskui jį ir mes su mama. Buvau labai problemiškas paauglys, ūžavau su draugais.
Tėvams sunkiai sekėsi mane suvaldyti. Ir būdamas 19 metų gavau progą: likti pilkoje iš sovietizmo besivaduojančioje Lietuvoje ar vykti į Ispaniją.
Ilgai negalvojau – žinoma, Ispanija. Kaip tik buvau baigęs mokyklą ir dirbau bibliotekoje. Reikėjo atiduoti mamai skolą už neseniai sudaužytą tėčio mašiną. O brolis liko Lietuvoje, nes mokėsi režisūros.
Man atvykus į Ispaniją planas buvo toks: įsidarbinti laivuose, krauti bananus ir po poros metų Lietuvoje nusipirkti butą.
Tačiau atsitiko taip, kad pirmą kartą sugrįžau tik po 7 metų.
Auksiniu gyvenimu ten nė nekvepėjo. Iš pradžių trūko darbo, po to jo pasidarė per daug.
Kol nemokėjau kalbos, dirbau uoste – nuo 6 val. ryto mėsinėdavau ką tik iš laivų iškrautus ryklius ir kardžuves.
Pamenu: apsimauni gumines pirštines, iš plastiko maišų pasidarai rankoves, imi du peilius ir skrodi. Ištrauki plėvę, kraujo gyslą, išvalai vidų, išplauni ir – į maišą. Po to prisikrauni į karutį pusę tonos žuvies ir kuo greičiau, vos ne skrisdamas veži į kitą angaro pusę, į sunkvežimį.
Šitaip vargdamas po pusės metų taip pasitempiau raumenis, kad net negalėjau atsikelti iš lovos. Daktarai tada perspėjo: jeigu toliau taip, bus tiktai dar blogiau. Teko keisti darbą.
O aš žinojau, kad be ispanų kalbos darbo neturėsiu, vadinasi, neturėsiu nieko – nei draugės, nei bičiulių. Buvau jaunas, ambicingas, tad greitai ją išmokau. Netrukus įsidarbinau vertėju privačioje konservatorijoje, kurioje dirbo tėtis, vėliau vairuotoju, privačiai mokiau rusų kalbos.
Kitas darbas buvo baldų restauratoriaus. Tik kad pinigų už jį nemokėjo, apgaudinėdavo – esą aš mokausi, bet iš tikrųjų dirbau visu pajėgumu.
Po to atsidūręs kitame mieste dirbau naktinio klubo durininku. Paaiškėjo, kad esu pernelyg taikus žmogus tokiam darbui, todėl turėjau nuolat įveikti save.
Kažkiek pakentėjęs toje pačioje diskotekoje įsidarbinau barmenu.
Pagaliau po metų, pirmąkart per penkerius metus, atsirado puikus darbas dujotiekio kompanijoje, kuri tiekė dujas iš Alžyro.
Važinėjau džipu, nusipirkau butą, atrodė, gyvenimas pagaliau puikus.
Tačiau aukso amžius netrukus baigėsi, o bedarbio pašalpa manęs tikrai netenkino. Neturėdami ko prarasti su draugu nusprendėme vykti ten, kur tuo metu važiavo visi Galisijos regiono ispanai, – į Kanarų salyną.
Pasirinkome Lansarotės salą. Ten tada nieko nebuvo, jokios infrastruktūros, tik tiesiami keliai. Įsidarbinome statybose.
Žinoma, atvažiavę neturėjome daug pinigų, todėl apsigyvenome hostelyje su tarakonais, kasdien skalbdavome drabužius vonioje ir valgėme sardines su batonu.
Užtat dirbti sekėsi puikiai, greitai prakutome. Netrukus išsinuomojome didelį butą.
Greitai mokiausi naujų amatų – kloti blokelius, plyteles, kitokių darbų. Va, tada jau prasidėjo geras gyvenimas! Nusipirkau namą ant jūros kranto manydamas, kad į Lietuvą tikrai negrįšiu.
Jį įsirengiau, paruošiau erdvę naujam gyvenimui, galvojau – kursiu šeimą.
Tačiau visi planai sudužo. Užklupo 2008 metų ekonominė krizė, o kartu su ja – ir mano krizė: mane surietė nugaros išvarža.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
