Pora kartu jau beveik trys dešimtmečiai, o savo santuoką įteisino tik po 20 bendro gyvenimo metų.
Odesoje (Ukraina) žydų kilmės medikų šeimoje gimęs M.Žvaneckis vadinamas romantiškiausiu filosofu, aktualiausiu satyriku, poetiškiausiu prozininku ir didžiausią autoritetą turinčiu moterų, kačių, kulinarijos, žydų ir kitų temų specialistu.
M.Žvaneckis yra išleidęs ir keletą knygų: „Susitikimai gatvėse“, „Mano Odesa“, „Moterys“ ir kt.
– Pavasarį Michailas atšventė 85 metų sukaktį. Ar ta proga jam nekilo kokia nors sąmojinga frazė apie amžių? – žurnalistai paklausė jo žmonos N.Surovos.
– 85-mečio išvakarėse jis nebuvo linkęs juokauti.
Anksčiau jo gimtadienius švęsdavome kiekvienais metais, bet po 80-ojo gimtadienio jis šios tradicijos buvo nutaręs atsisakyti.
Paskui persigalvojo: „Žinai, po 80-ies kiekvieni metai – jubiliejiniai. Surengsime šventę ne sau, o draugams, giminėms.“ Iš pradžių šventėme Maskvoje, po kelių savaičių – Odesoje.
Apie amžių Miša rašo nuo 60-ies ir kas 10 metų frazę atnaujina.
„Ką reiškia 60? Išgąstis jos akyse, visa kita – tas pat.“ Arba: „Amžiui neturiu jokių priekaištų, jo detalėms – taip pat.“ O visai neseniai nuskambėjo žodžiai: „Norėčiau uždrausti savo amžių.“
– Nejau jūsų akyse atsispindi išgąstis?
– Tai – tik Mišos fantazijos. Juk viskas, ką jis rašo, nėra realybė, o tik jos pateikimas rašytojo žvilgsniu. Žinoma, vyro kūriniuose atpažįstu įvairias buities situacijas, kurios tikrai buvo: barščius išviriau ne taip, kaip reikia, dėl kažko įsižeidžiau, apsiverkiau, uždariau katiną, nubaudžiau vaiką.
Atpažįstu savo pačios frazes, nuo kurių jis atsispyrė. Bet toliau pateikiamos išvados, kurių aš, paprastas žmogus, nepadaryčiau.
– Įdomu, kaip atsiranda kūriniai: rašytojas papusryčiavo, nuėjo į kabinetą, įjungė kompiuterį ir pradėjo kurti?
– Rašytojas keliasi devintą dešimtą valandą ryto. Kartais ir vėliau, jei išvakarėse ilgai vakarojo. Valanda – ant bėgimo takelio, apie vienuoliktą kartu pusryčiaujame, o paskui jis pakyla į kabinetą ir visą dieną dirba, kartkartėmis nusileisdamas ko nors užkąsti.
Su mumis gyvena Olia – liežuvis neapsiverčia jos pavadinti ūkvede. Ji – taip pat iš Odesos, mums artimas žmogus. Kai išvykstu su reikalais, ji rūpinasi Miša.
Namuose pilna bloknotų – nepamenu kiek, bet ne mažiau nei šimtas, gal du šimtai. Bloknotėliai – tarsi pusiau perkirpti mokykliniai sąsiuviniai. Jais Miša naudojasi seniai. Toptelėjo mintis – užrašė. Kartais naudojasi diktofonu. Bet dažniausiai tik būdamas ant bėgimo takelio.
– Miša visiškai nušalintas nuo buities?
– Žinoma. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis bandė į šviestuvą įsukti lemputę. Tuo metu buvau virtuvėje, ir staiga išgirstu bildesį: kartu su šviestuvu nukrito nuo kopėtėlių. Nesusižeidė, bet teko remontuoti lubas.
Miša gali išplauti indus, net pakepti bulvių. Jis sako, kad tai viengungiško gyvenimo likučiai. Kai pirmą kartą pakepė bulvių, pagyriau, nors pusiau žalios buvo, nelabai jau patiko. Bet buitinių žygdarbių vyras jau seniai neatliko – kam? Juk jis – genijus.
Kai matau, kad jis liūdnas, patariu: „Nuvažiuok į degalinę arba nueik į parduotuvę nupirkti cukraus.“ Tokios iškylos jį džiugina ir suteikia žvalumo. Tačiau jokios naudos namų ūkiui, nes dideliais kiekiais perkama krūva nereikalingų daiktų. Kas patraukia dėmesį – į krepšį.
Arba – tai taip pat Mišos stilius – skubiai nuvykti į parduotuvę ir nupirkti pirmą pasitaikiusį televizorių, mėsmalę, šaldytuvą.
Svarbiausia, kad būtų brangus ir gražus.
Bėgu šalia, bandau pasakyti, kad į šį patobulintą šaldytuvo modelį netilps mano dideli puodai.
Tokie argumentai Mišą mažai domina. Viskas baigiasi tuo, kad pirkiniai nurašomi į atsarginius, o aš įsigyju tai, ko man reikia.
Kai apsipirkti vykstame į Odesą, Miša ilgai vaikšto, kalbasi, ragauja. „Kokia skani varškė! Kodėl tokios negaunu namuose?!“ Arba: „Dieve, kokia chalva! Jau neprisimenu, kada valgiau ką nors panašaus!“
Nustebę prekeiviai žiūri į mane – nieko sau! Ir apskritai vargšas nelaimingas rašytojas. Juk nepradėsiu kiekvienam aiškinti, kad tokios pat varškės ar chalvos yra namuose.
Mišai įdomu viskas, kas vyksta pasaulyje. Pavyzdžiui, kas gamino šią rankinę, iš kokios medienos spinta? Kas atėjo, kada, kieno laiškas, o čia dar kokia sąskaita? Manęs 90 procentų viso to nedomintų, jei būtų galima atsiriboti.
Kai važiuojame draugų automobilyje, manote, kad Miša ramiai sėdi ir žiūri pro langą, kaip tai daro daugelis? Ne. Jis tuojau pat pradeda ką nors sukinėti, knebinėti varžtelius, ištraukinėti, jungti ir išjungti. Apie suaugusį žmogų kvaila sakyti – nenuorama, bet kito žodžio nerandu.
Michailui patinka nauji įtaisų, telefonų modeliai, iš telefono į telefoną kilnoti kontaktinius duomenis, bandyti išsiaiškinti, kol galiausiai tenka kviesti į pagalbą ką nors iš namiškių.
Jam įdomus gyvenimas su visomis jo apraiškomis.
– Vadinasi, Michailas – didelis vaikas?
– Vienareikšmiškai – turintis didžiulę gyvenimo aistrą. Ir nors tarp mūsų daugiau kaip 30 metų skirtumas, Mišos energija mane užburia.
Mano gyvenimo ritmas tolygesnis – taip buvo visada. Dabar vyras tapo ramesnis. Anksčiau jam reikėjo bėgti, skubėti, aiškintis.
Banalus pavyzdys – namuose nėra ledų, o taip norisi. Pasakau, kad rytoj nupirksime. Miša piktinasi: „Ne, šiandien nueisime ir nupirksime.“ „Ką, tuojau pat?!“ – nustembu aš.
Ir ši frazė“ „Tuojau pat“ daugelį metų buvo mūsų šeimos šūkis. Tik neseniai Miša pradėjo sakyti: „Na, gerai, nėra tai nėra.“
Arba vakarėliai. Išeidavome paskutiniai, kai valytojos pradėdavo plauti grindis ir tvarkyti kėdes. Ne todėl, kad linksminuosi aš. Ne, aš snaudžiu kamputyje, o Miša bendrauja.
Jis niekada nebuvo tėvelis. Kartu pradėjome gyventi, kai man sukako 24-eri, jam – 56-eri. Iš karto įsijaučiau į ūkvedės vaidmenį ir buitį perėmiau į savo rankas.
Tiesa, iš pradžių teko atsisveikinti su įvairiomis šeimininkėmis, padėjėjomis. Miša – labai geras žmogus, visoms joms padėdavo.
– Kartu esate nuo 1990-ųjų – beveik tris dešimtmečius! Kas jus taip stipriai sucementavo?
– Visada gerbiau protingus žmones, turinčius humoro jausmą. Visa kita – išvaizda, amžius – neturi reikšmės. Ir kai susipažinau, suvokiau, kokia tai asmenybė.
Beje, esu įsitikinusi, kad didžiulis amžiaus skirtumas padėjo mūsų santuokai. Aš visą gyvenimą – jauna žmona, nebuvo pretekstų jaudintis, kad ras jaunesnę.
Kūrybingiems žmonėms būtini energijos papildai, o aš buvau energinga, graži. Ir jauna! Žinoma, jį patraukė ryški išvaizda – kas čia blogo?
Man dabar 53-eji, truputį mažiau nei anuomet Mišai, ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip jis, būdamas tokio brandaus amžiaus, gyvenimą galėjo pradėti iš naujo. Miša visiškai ramiai tapo nulinis“, – gerbiu jo drąsą.
Sena vila Odesoje, automobilis ir vieno kambario butas Maskvoje šalia Ostankino bokšto – štai ir viskas, ką jis turėjo, kai pradėjome gyventi po vienu stogu. Įtariu, kad Miša išsiskirdavo su moterimis palikdamas joms viską, ką užgyveno kartu.
Neslėpsiu, buitiniu požiūriu buvo nelengva. Kai persikėliau gyventi pas jį į Maskvą, beveik visą laiką leidau virtuvėje, nes dieną Miša miegodavo, o vakarais dirbdavo. Bet tada ir minties nekildavo, kad kažkas ne taip. Mylėjau, ir viskas.
– O 24 metų merginos ambicijos?
– Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje baigiau Odesos hidrometeorologijos institutą, kaip jaunoji specialistė vykdavau į ekspedicijas.
Maniau, kad taip bus visą gyvenimą. Bet subyrėjus Sovietų Sąjungai finansavimas hidrologijos sričiai nutrūko, mano profesija tapo nereikalinga.
Dirbau kostiumų tvarkytoja nedideliame Odesos pantomimos teatre. Su šia trupe apvažiavau pusę buvusios Sovietų Sąjungos, pirmą kartą išvykau į užsienį – Lenkiją. Dirbau ir aukle, ir siuvėja – vienam kooperatyvui siuvau džinsus. Na, kaip siuvau? Birzginau mašina tiesiai siūles.
Ištekėti nenorėjau, suglumusi žiūrėjau į vaikinus. Kaip su jais elgtis, nežinojau. Na, ir kompleksų turėjau į valias.
Išgyvenau dėl aukšto ūgio – esu beveik 180 centimetrų ūgio, liesumo, didelio batų dydžio. Ir dar kavalieriai kaip tyčia pasitaikydavo žemi. Vis laukiau sau tinkamo vaikino, kad supažindinčiau jį su tėvais.
Mama jaunystėje buvo nepaprastai graži. Subtilus makiažas, drabužiai, kuriuos pati siuvo. Be to, būdama 166 centimetrų ūgio galėjo avėti aukštakulnius.
O mano išvaizda ją glumino. Mama buvo ambicinga moteris, vadovavo Uralo hidrometeorologijos observatorijai. Tėtis – radistas, dirbo povandeniniame laive.
– Kaip tėvai reagavo į dukters pasirinkimą? Juk M.Žvaneckis jau tuomet buvo labai populiarus.
– Mano tėvai – principingi,tiesmukiški, aiškią poziciją turintys žmonės. Jų nuomone, įsimylėjėlių santykiai turi būti tokie: susipažino, pasivaikščiojo, o kai susikabino už rankučių, pasibučiavo, jau kitą dieną reikia kelti vestuves ir pakviesti visus giminaičius.
Man viskas susiklostė kitaip. Tėvai – Kazachstane, aš – Odesoje, į kurią išvykau iš karto po mokyklos baigimo, būdama 16-os. Kaip gyvenau, ataskaitos tėvams neteikiau. Apie mano ir Mišos romaną jie sužinojo, kai jau buvau nėščia.
Susipažinau su Michailu jo viloje, per odesiečių klubo įkūrimo vakarėlį. Bičiulis paprašė padėti – išnešioti kavą. Vienu metu pajutau Mišos žvilgsnį, mus supažindino.
Žinoma, žinojau, kas jis, – Odesa dievina M.Žvaneckį. Gyvenime jis pasirodė geresnis, nei įsivaizdavau. Nė viena detalė, įprotis, savybė neatstūmė.
Visi užsisėdėjo iki vėlumos, o paskui išsivaikščiojo. Ant stalų liko krūvos purvinų lėkščių – kas sutvarkys? Na, o aš sąžininga – jei atėjau, tai reikia padėti. Karšto vandens nebuvo – pasišildžiau, į vonelę sukroviau lėkštes aukštais kalneliais ir kibau į darbą.
Manau, Mišai tai padarė įspūdį. Kiek vėliau atsirado jo garsioji frazė: „Jei moteris atėjo į jūsų namus ir pradėjo darbuotis dulkių siurbliu, ji niekada neišeis. Vyrai, saugokitės!“
Nuo to laiko nesiskyrėme. Buvau naivi, patikli ir bebaimė. Kas man nutiko? Įsimylėjau. O kas už meilę gali būti svarbiau? Niekas!
Tėvai išgyveno tiktai dėl to, kad dėl Mišos mečiau darbą.
O kaip kitaip? Gyventi su tokiu žmogumi ir daryti karjerą – misija neįmanoma.
Miša rengė pasirodymus visoje Sovietų Sąjungoje – su juo vykdavau ir aš.
Maskvoje nebūdavome mėnesių mėnesius. Koks darbas? Net nemėginau jo ieškoti, man patiko mūsų gyvenimas. Po kelerių metų, kai nusibodo klajoti, pabandžiau pasikalbėti šia tema.
Miša ramiai išklausė ir pasakė: „Kaip tai įsivaizduoji? Aš namuose, o tu rytą skubi į kokį nors konstruktorių biurą ir sugrįžti patamsiais?!“ Supratau, kad aš turiu pasirinkti.
– Esate sakiusi, kad pradėjus gyventi su Michailu teko mokytis ne tik kulinarijos meno, bet ir išminties.
– Gaminti valgį išmokau greitai. Jo namuose viešpatauja valgio kultas. Jei pietūs, tai du pirmieji, du antrieji patiekalai ir kompotas.
Prisipažinsiu – mokausi greitai. Pirmuosius kelerius metus pavydėjau Mišos. Verkiau, kentėjau ir priekaištavau: „Tu vėlai grįžai!“
Jį nuolat kur nors kvietė, o jis džiaugsmingai ėjo. Kartą į mano priekaištą atsakė šiais žodžiais: „Nesielk taip, kad aš bijočiau grįžti namo.“ Pasinervinau, o paskui pagalvojau: jis – teisus. Ir išgyvenimai liovėsi.
– Santykių pradžioje manėte, kad jie nebus ilgalaikiai. Metai, daugiausia dveji. Kodėl?
– Mes tiesiog mylėjome ir dėl ateities nesukome sau galvos. Tikrovė ir aistra – skirtingi dalykai. Esu konkretus žmogus, todėl žinojau – jei neišsispręs klausimas dėl statuso, Miša nenorės vaiko, mūsų keliai išsiskirs.
Likti bevaikei – to mano planuose nebuvo. Juk Miša turėjo krūvą buvusių žmonų, vaikų, o aš – ne. Po penkerių metų, kai man sukako 29-eri, įvyko pokalbis. Ir Miša pasakė: „Gerai. Gimdom!“
Kiekviena moteris nori ištekėti už mylimo vyro, ir aš nebuvau išimtis. Bet Miša delsė ir nesiūlė. Klausimas dėl statuso man nedavė ramybės tol, kol negimė sūnus Dmitrijus. O paskui taip panirau į motinystę, kad pamiršau, jog nesame susituokę.
Tačiau sūnui ūgtelėjus vėl sunerimau: sužinos, kad tėvai nevedę, kaip reaguos? Teko padaryti vyrui užuominą: „Gal nueikime į civilinės metrikacijos biurą?“ „Laisvai, kad ir rytoj“, – nuskambėjo Mišos atsakymas.
Buvau pasirengusi sukelti skandalą, griebti keptuvę. Paruošiau kalbą, nuvarvinau ašarą: „Ak, taip? Na, man jau gana! Imu vaiką, katiną – lik sveikas, Miša!“ Nepavyko.
Santuoką įteisinome 2010-aisiais. Jokių iškilmių. Miša pakvietė civilinės metrikacijos biuro darbuotoją į namus. Tai įvyko Odesoje – visi formalumai buvo baigti.
Aš tiktai pareikalavau sutuoktuvių žiedo. Ne paprasto, o su briliantais. Iš anksto nuėjau į žinomo prekės ženklo parduotuvę, pasimatavau ir ten atsivedžiau Mišą.
Prie prekystalio persigalvojau: „Noriu dviejų žiedų.“ Vyras nieko nepasakė – du tai du.
Miša – labai dosnus. Niekada nieko neatsako. Nors man nereikalingi kailiniai, brangakmeniai, ištaigingi automobiliai.
– Sūnus Dmitrijus gimė, kai jo tėtis jau buvo perkopęs per 60 metų. Nuo naujagimio nesitraukė ar susidomėjimas atsirado vėliau?
– Miša atvyko į gimdymo namus pamiršęs nupirkti gėlių. Slaugutės iškilmingai įteikė ryšuliuką, tėvas palaikė jį porą sekundžių ir grąžino.
Po to atsisėdo šalia manęs, pradėjome kalbėtis. Na, tai juk jau ne pirmas jo vaikas – padėtį supratau teisingai. Be nuoskaudų.
Apie auklėjimą Miša pasakė: „Nemoku! Sūnau, stebėk mano skrydžius.“ Tai reiškė – daryk išvadas iš tėvo poelgių. Man atrodo, kad Dmitrijus – geriausių mano ir Mišos savybių lydinys.
Dmitrijus – nuostabaus charakterio: santūrus, ramus, turi gerą humoro jausmą. Jis puikiai rašo, taisyklingai kalba, aiškiai formuluoja mintis. Tai – tėvo savybės.
Miša labiau linkęs į pesimizmą, aš – į gyvenimą žvelgiu kur kas optimistiškiau. Ši savybė būdinga ir sūnui. Miša smerkia bet kokį melą, aš suprantu, kad gyvenimas sudėtingas ir kartais žmogus neturi išeities. Michailas – kategoriškesnis: čia juoda, o čia – balta. Sūnus daro savo išvadas.
Baigęs mokyklą Dmitrijus pradėjo gyventi atskirai. Į mano klausimus telefonu, kaip sekasi, ar viskas gerai, atsakydavo – viskas puiku, nesijaudink. Vėliau paaiškėdavo, kad jo bute kažkas sudaužyta, kai kuriomis dienomis nebuvo institute.
Sužinojusi apstulbau dėl Dmitrijaus melo.
„Mama, nori žinoti tiesą? Na, nenuėjau į egzaminą, o prasėdėjau bare su draugais. Bute surengiau vakarėlį – buvo apie 50 žmonių. Na, kiek apgadinome baldus. Tęsti?“
Stvėriausi už galvos: „Ne, geriau šito nežinoti.“ – „Na, ir aš taip pamaniau“, – atsakė Dmitrijus.
Tėvui apie tai nepasakojome. Kam?
Dmitrijui jau 23-eji. Užaugo, suvyriškėjo, tapo rimtesnis, nebėra priežasčių išgyventi.
Žinau, kad didžiuojasi tėvu. Kuo sūnus vyresnis, tuo glaudesni jų santykiaiu. Ar Dmitrijus turi draugę? Tai tėvas sužinos iš manęs – sūnaus neklausia.
– Kokią profesiją pasirinko Dmitrijus?
– Aš su Miša manėme, kad jam reikia gauti išsilavinimą, o paskui dirbti. Sūnus nusprendė kitaip. Įstojo į Maskvos valstybinio universiteto Psichologijos fakultetą. Metė mokslus ir pradėjo dirbti. Kuo ir kur – nesakė.
Dabar Dmitrijus studijuoja Rusijos teatro meno institute GITIS, Prodiuserių rengimo fakultete. Savarankiškas vaikinas, turintis minimalius poreikius.
Pernelyg nelepiname jo. Jokio auksinio šaukštelio burnoje. Dmitrijui nesvarbu, kuo rengtis ir apsiauti, šiuo požiūriu sūnus nepanašus į tėvą. Michailui ne tas pat, kuo apsirengti, – jam patinka gražūs daiktai.
– Kiek vaikų, be Dmitrijaus, turi jūsų vyras?
– Tris. Dukterys Olia ir Liza gyvena Rusijoje. Viena – Novosibirske, kita – Maskvoje. Olia – protinga, rimta moteris, rašo žurnalams straipsnius įvairiomis mokslinėmis temomis. Ji turi dukterį – tai mūsų anūkė.
Liza turi du vaikus, užsiima jų auklėjimu. Mūsų santykiai su Olia ir Liza puikūs. Kai kas nors iš jų atvyksta į svečius, būtinai būna ir Dmitrijus. Jis pasirenka Olios ir Lizos vyrų draugiją, aš bendrauju su jomis, o mūsų tėtis eina į kabinetą dirbti.
Dar yra sūnus Maksimas. Su juo nesu pažįstama ir nė karto nesimatėme, jis gyvena Amerikoje. Su juo Miša dažnai kalbasi telefonu. Mes taip toli neskrendame, o Maksimas nebūna Rusijoje.
– Kaip per visus tuos metus pasikeitė M.Žvaneckis?
– Pradėjo anksčiau grįžti namo. Turbūt ir viskas.
Parengė Ona Kacėnaitė
