„Po J.Baltušio mirties Monikos namuose buvo pragaras, ne gyvenimas“, – neslėpė Dagnė Jakševičiūtė, tą pragarą patyrusi savo kailiu.
Aktorės M.Mironaitės (1913–2000) dukra, taip pat aktorė, teatrologė vilnietė D.Jakševičiūtė (78 m.) jau pusantrų metų gyvena Adutiškio reabilitacijos ir slaugos centre.
Vieną vasaros dieną ją ten aplankėme. Senelių namai – centrinėje miestelio aikštėje, įkurti sovietų laikais veikusioje universalinėje parduotuvėje.
Dagnė panorėjo neįgaliojo vežimėliu išvažiuoti į lauką. Užsidėjo skrybėlę, kad saulė galvos neperkaitintų, pasipuošė karoliais. Tuos karolius senelių namų direktorius visoms moterims parvežė lauktuvių iš Turkijos.
O jos karoliai, pasidžiaugė, – ypač gražūs. Paskui pasiguodė, kad apie 20 metų serga Parkinsono liga, Vilniuje turėjo keturias slauges, kurios pas ją ateidavo pakaitomis.
Žodis po žodžio įsikalbėjome apie dabartį ir praeitį. Daugiau – apie praeitį, nes jos vaizdai Dagnės atmintyje daug ryškesni.
„Gyvenimu čia aš iš dalies patenkinta. Pripratau, jau kaip savi namai, nors sunkiai sutariu su žmonėmis. Aš – sunkaus charakterio. Sūnus Jurgis ilgai mane įkalbinėjo čia važiuoti, beveik prieš mano valią. Ir galų gale pasakiau, kad sutinku.
Bet atmosfera čia nelabai gera. Šaiposi iš manęs. Ir slaugės, ir gyventojai. Kai pasakiau, kad esu aktorė, tai jie kvatojo. Ir su manimi darė visokius „prajovus“ – prašė suvaidinti.
Domėjosi, kokia aš buvau aktorė, ką vaidinau. Ir paskui nutarė, kad aš nieko nedariau teatre“, – nuoskaudas liejo D.Jakševičiūtė.
Senelių namuose žino, kad ji parašė knygą apie savo motiną M.Mironaitę ir apie savo patėvį J.Baltušį (1909–1991), bet jų neskaitė.
„Teatru jie nesidomi visai. Čia yra žmonės, kurie nė karto teatre nebuvę“, – stebėjosi Dagnė. Ji neturi apie ką su jais pasišnekėti. Jai čia nuobodu.
Kadaise D.Jakševičiūtė yra pasakiusi, kad apie aktorius, menininkus reikia viską parašyti, nieko nenutylėti, kitaip jų portretai liks neišsamūs.
Atvirumo ji nevengė ir savo knygose, ir šiame pokalbyje.
Kai mirė Dagnės tėvas režisierius, aktorius Algirdas Jakševičius (1908–1941), mergaitei buvo bene tik mėnuo.
Ji užaugo M.Mironaitės ir jos trečiojo sutuoktinio J.Baltušio šeimoje. Be Dagnės, čia augo Rita – J.Baltušio dukra iš pirmosios jo santuokos. Rita tapo žinoma žurnaliste, gyvena Australijoje.
Sovietmečiu šeima gyveno gerai, todėl merginos daug kuo išsiskirdavo iš bendraamžių. Dagnė stengėsi tai slėpti nuo savo draugių, o Rita demonstruodavo, kad ji – iš galingos šeimos.
Dagnė puikiai sutarė su J.Baltušiu: „Mes su juo draugavome.
Aš skaičiau knygas. Jam pagyriau Igną Šeinių, man labai patiko jo „Vasaros vaišės“. J.Baltušis pasakė – o, tu supranti apie literatūrą. Rita įspūdžiais apie knygas su juo nesidalindavo.“
Kai pasiteiravau, ar ji žino, kad Rita buvo atvažiavusi į Lietuvą pristatyti savo knygos apie J.Baltušį ir ar ją aplankė, nustebusi Dagnė net kelis kartus perklausė: „Tai Rita Lietuvoje? Tikrai Lietuvoje? Ne, ji manęs čia neaplankė.“
„Reikalas tas, kad J.Baltušio duktė Violeta (Violeta Juozėnaitė-Pulikienė (1941–2001) liko Kaune su savo motina.
Violeta man labai pavydėjo, jos nemėgo manęs – aš buvau kalta, kad užėmiau Violetos vietą.
Motina jos nedomino – jai buvo įdomus J.Baltušis. O jis kas mėnesį važiuodavo į Kauną jos aplankyti.
Tai, ką jis davė man, ji manė, kad turėjo duoti jai. Jis turėjo ją aprūpinti taip, kaip mane. Jis man buvo labai geras patėvis.
Tačiau iki istorijos su T.K.Valaičiu (skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), nuo kurio Dagnė susilaukė sūnaus Roko). Po to mes susipykome. Ir su J.Baltušiu, ir su Monika“, – neslėpė Dagnė.
Taip jau susiklostė, kad šeimoje buvo dvi aktorės – ypač garsi, teatro primadona M.Mironaitė ir ne tokia garsi jos dukra D.Jakševičiūtė.
Išskirtinį M.Mironaitės talentą liudijo daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų.
O jos asmeninis gyvenimas – ištisas romanas, kuriame galbūt netrūksta gandų ir legendų.
Taip, primadona buvo labai sudėtingo, prieštaringo, nesugyvenamo charakterio ir labai aistringos prigimties. Ji tris kartus buvo ištekėjusi, turėjo daugybę garbintojų, meilužių, amžinai būdavo įsimylėjusi.
Dagnė prisimena, kad motina ją labai mylėjo, nes ši jai priminė A.Jakševičių – pirmąjį jos vyrą. Tačiau kai dukrai sukako 15 metų, motina pajuto šalia atsiradus konkurentę.
Tuomet jos pradėjo labai pyktis. Monika pradėjo senti. Jos pasijuto konkurentėmis. Ir konkurentėmis ne juokais. Žiūrovai plojo tiek Monikai, tiek Dagnei.
„Ji labai neigiamai į mane žiūrėjo“, – sakė Dagnė.
Ar Monika pavydėjo dukteriai scenos, vaidmenų?
Pasak Dagnės, ne. Ji pavydėti negalėjo, nes jai vaidmenų netrūko. O Dagnė kaip tik sėdėjo be darbo kokius trejus ketverius metus. Monika buvo pagrindinė aktorė Rusų dramos teatre (buvęs Vilniaus valstybinis rusų dramos teatras).
Ji tiesiog diktavo teatrui, formavo jo veidą. Nuo jos nuotaikos ir nuomonės priklausė viso teatro gyvenimas. Ji buvo labai valdinga.
Dagnė irgi pateko į Rusų dramos teatrą. Žinoma, ne be motinos pagalbos.
Paskui atsirado kitokios pakraipos režisierių, teatras pasuko kita linkme, pagarsėjo, pasidarė labai šiuolaikiškas ir lankomas. Ir pasijuto, kad aktoriai senėja.
Monika vaidino su aktoriais, kurie jau buvo seni. Jaunimas iš jų šaipėsi. Ir Dagnė kartu su visais. Šiek tiek. Jaunimas save laikė šiuolaikiškais aktoriais.
Už tą šaipymąsi motina ant jos labai užpyko?
„Ji nepyko. Ji nekentė manęs. Jos draugės, pavyzdžiui, Lilė Binkytė, sakydavo: Dagnė – nevykusi aktorė, nors turi ir balselį, ir nestora, bet ji negali prilygti tau, Monika“, – prisimena Dagnė.
Kaip J.Baltušis reaguodavo į Monikos meilės romanus? Jaunas aktorius Virgilijus Ignatonis 1954-aisiais, manoma, dėl jos net nusižudė.
„Praėjo 30 metų, ir aš sužinojau, kodėl jis kabinosi prie mamos. Tuo metu J.Baltušis turėjo romaną. Ir tada M.Mironaitė pasakė V.Ignatoniui – tai aš gal tekėsiu už tavęs.
O jis, keliolika metų už ją jaunesnis, jos žodžius priėmė už tikrą pinigą. Kreipėsi į profsąjungos komitetą, pasakė, kad veda M.Mironaitę, ir paprašė, kad duotų kambarį, kur galėtų abu gyventi. Jis buvo gabus – geras aktorius, pianistas, stipriai mokėsi muzikos“, – pasakojo Dagnė.
Kartą jis paskambino Monikai 3 valandą nakties ir pasakė, kad negali be jos gyventi. Prikelta iš miego – o ji nesiskaitė su žodžiais – Monika jį išplūdo. Ir jis neišlaikė – pasikorė.
Visas Vilniaus valstybinio teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kolektyvas ją pasmerkė, išvadino amoralia, pareiškė, kad su ja negali dirbti, būti vienoje scenoje. Ir ji pati išėjo iš teatro.
J.Baltušis ištraukė ją pasakęs tardytojai, kad jis kaltas, nes ruošėsi sudaryti santuoką su kita moterimi ir dėl to Monika iš sutrikimo suviliojo tą jauną artistą. Monika tvirtino, kad ne ji pradėjo tą neištikimybės periodą šeimoje. O J.Baltušis, anot Dagnės, buvo baisus bobišius.
Monika labai išgyveno, kad jaunas žmogus dėl jos nusižudė, nemiegodavo naktimis.
J.Baltušis ją guosdavo, globojo, kad niekas nenervintų.
Bet flirtavo – iš pavydo jis užmezgė naują ryšį, be to, kilo politinės karjeros laiptais.
M.Mironaitė nuėjo dirbti į Rusų dramos teatrą, ir čia prasidėjo jos žydėjimas, trukęs nuo 1955 metų iki 1968-ųjų.
Rusų dramos teatre jos globos ėmėsi beveik 16 metų už ją jaunesnis aktorius Artiomas Inozemcevas (1929–2001).
Rusų dramos teatras joms buvo lemtingas. Jame motinos ir dukros romanai rutuliojosi beveik tuo pat metu. Monika beprotiškai įsimylėjo A.Inozemcevą, o Dagnė – aktorių Vladimirą Jefremovą (1942–2009).
V.Jefremovas, jos žodžiais, buvo „bachuriukas“, dar toks saldus. Motinai nepatiko.
Už jo D.Jakševičiūtė ištekėjo 1963 metais. Jai buvo 22-eji, jam – 21-eri. „Jis mane labai mylėjo“, – įsitikinusi Dagnė.
Monika norėjo, kad ją priimtų kaip labai protingą, labai išmintingą, labai gerą, visiems sakančią tiesą į akis. Jos principingumas A.Inozemcevui labai patiko. Jis buvo ją įsimylėjęs.
Kai teatras pasidarė šiuolaikiškesnis, M.Mironaitė bandė tai kritikuoti. Ji buvo aktorė, kuri kaip uola stovėjo giliai įsmigusi į žemę. Joje dvasinis elementas buvo labai stiprus. Pamažu ji virto senstančia aktore, kuri praranda savo jėgą, įtaigą žiūrovams.
Kai 1959 metais vaidino Norą Rusų dramos teatre, išgyveno, kai kritikai parašė, kad Monika šoko tarantelą, bet labai trumpai ir nesulyginsi su tuo, kokia buvo jos tarantela 1942 metų spektaklyje Vilniaus miesto teatre.
Monikos ir J.Baltušio gyvenime vyko skyrybos, jie apsigyveno atskirai. Ji tikėjosi, kad A.Inozemcevas paprašys jos rankos. Bet jis nenorėjo ardyti šeimos, nes labai mylėjo savo vaikus.
Ir Monika grįžo pas J.Baltušį? „Ne, J.Baltušis pirmas pasakė, kad A.Inozemcevo jos namuose nebūtų. Ir ji sutiko. Ji manė, kad A.Inozemcevas ją išdavė.
Ji gastrolėse daužė jam per veidą grimo kambaryje. Jis nepasitiko jos, grįžtančios iš filmavimosi, o ji išsiaiškino, kad jis užmezgė romaną su aktore Jelena Maivina (1925–2008). Visas teatras klausėsi, kaip Monika jį muša“, – pasakojo Dagnė.
Turbūt Dagnė pyksta ant motinos ir J.Baltušio, kad jie iš jos sūnų Roką Valaitį tiesiog atėmė ir augino kaip savo vaiką? Moteris prisiminė, kad Rokas gimė labai silpnas.
O jos vyrui V.Jefremovui nustatė tuberkuliozę ir išsiuntė dviem mėnesiams gydytis į Krymą.
Monika su J.Baltušiu sakė, kad vaikas gali užsikrėsti tuberkulioze, todėl jie paimsią jį auginti. Iš pradžių Dagnė nesutiko.
Kai parsivežė jį namo, jie atsiuntė jai namų šeimininkę. Ir ji jauną motiną įkalbėjo: pagalvok, ar galėsi jam suteikti tokias sąlygas kaip jie? Ar galėsi jį taip maitinti, prižiūrėti, kai dirbi teatre, kai esi labai užsiėmusi?
„Ir aš tada jį atidaviau, manydama, kad po poros dienų pasiimsiu atgal. Atvažiavau pas juos ir pradėjau verkti. Vaikas, jau didokas, irgi rodė norą būti su manimi. Bet mes supratome, kad aš neištempsiu, pati susirgsiu. Ir jį atidaviau.
Mes su mama tuo metu buvome susipykusios, tad ji pasakė: „Ana Karenina atėjo.“ Šaipėsi iš manęs“, – prisimena Dagnė.
Savo pirmagimio Roko D.Jakševičiūtė susilaukė nuo tuomet Vilniuje žaviausiu vyru laikyto talentingo skulptoriaus T.K.Valaičio – operos legendos Kipro Petrausko (1885–1968) ir aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės (1900–1986) žento.
Draugų, kurių turėjo daugybę, jis buvo vadinamas Teo – vardu iš laisvojo pasaulio. Raumeningam gražuoliui, Vilniaus bohemos sielai moterys sunkiai atsispirdavo.
Kai paaiškėjo, kad Dagnė laukiasi vaiko nuo vedusio vyro, kilo didelis skandalas. Šeimos susipyko.
„Aš nėščia buvau septintą mėnesį. Ir susitikome E.Žalinkevičaitę-Petrauskienę einančią gatve. Ji pasižiūrėjo į mane ir prakeikė. Aš labai išgyvenau dėl tos nutrūkusios draugystės. Mes jau nebesusidraugavome“, – pripažino Dagnė.
Sovietų laikų politikos ir meno elitas gyveno M.K.Čiurlionio ir mažesnėse aplinkinėse gatvėse, buvo kaimynai, dauguma tarpusavyje bendravo ir puotavo.
Jau pačioje draugystės pradžioje Monika norėjo T.K.Valaitį nuo Dagnės atitraukti. Paskui pasakė, kad kada nors tą skulptorių užmuš. Už ją ir už Roką. O gal dėl to, kad jis jai priminė jos jaunystės klaidas.
O šis juokėsi – aš ją myliu.
Monika stengėsi nuo dukters atbaidyti vyrus, ją nuo jų apsaugoti. Kadangi Dagnė – panaši į ją, tokio pat temperamento, taip pat greita užsikrėsti meile.
Monika sakydavo – aš visada būdavau įsimylėjusi. Ką – ne taip svarbu. Man gyvenimo prasmė – tai meilė.
Dagnė paliko tėvų namus. Su gražuoliu skulptoriumi draugavo, kol gyveno pas jį.
„Aš nuviliojau Teodorą nuo Aušros, Petrauskų dukros. Buvau įsimylėjusi, bet jis nenorėjo manęs vesti. Jis manęs paklausė, ar aš noriu tuoktis su juo, ar kad jis įsisūnytų Roką.
Ir aš pasakiau, kad su juo negyvensiu. Nutarėme, kad Roką jis įsisūnys. Jis taip ir padarė, suteikė vaikui savo pavardę, norėjo su juo matytis.
Vėliau aš jam priteisiau alimentus. Kadangi jis sukonfliktavo su J.Baltušiu, šis uždraudė jį priimti. Ir taip jis neįėjo į namus. Tiktai tada, kai aš išsikrausčiau gyventi atskirai“, – pasakojo Dagnė apie jaunystėje mylėtą išskirtinį vyrą.
T.K.Valaičio gyvenimas baigėsi tragiškai – per gaisrą užduso nuo dūmų mediniame namelyje Smiltynėje, prie jūros, susirietęs spintoje. Esą nerado durų, kaip išeiti. O kodėl nešoko pro langą?
Toks tvirtas vyras kaip Teo sieną galėjo išversti.
Daugelis tikėjo tyčinio padegimo versija, nes nebuvo paslaptis, kad gabus, ekscentriškas T.K.Valaitis norėjo emigruoti iš tuometės Sovietų Sąjungos ir apie tai garsiai kalbėjo. Tai nepatiko KGB.
Dešimtmetį prieš mirtį Monika buvo labai sunkaus charakterio. Ji išgyveno dėl istorijos su J.Baltušiu, kai jis buvo puolamas, nes nepakeitė politinių pažiūrų Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.
Dar iki to visuomenę papiktino rašytojo kalba, kurioje jis teigė, kad Lietuva viena, be Sovietų Sąjungos, neišgyvens.
Radikalios rašytojo kalbos siutino netgi didžiausius jo kūrybos gerbėjus.
„Kai ji liko viena, be J.Baltušio, pajuto, kad neturi, kas ją apgina, tad griebėsi manęs. Bet ji norėjo padaryti mane tarnaite. Nuo J.Baltušio mirties gyvenau pas ją.
Tai buvo pragaras, ne gyvenimas. Nuolat nepatenkinta, nuolat puldavo šaukti, rėkti – kaip tu man nusibodai, tu šiokia, tokia, anokia, tu man pavydi. Liejosi visokie kaltinimai“, – pasakojo Dagnė.
Ji bandė grįžti į savo namus. Tačiau vos peržengė slenkstį, pasigirdo telefono skambutis – mama pasakė, kad labai nori kavos.
Taip iš savo namų Dagnė grįžo jai virti kavos. Ir ten gyventi. Ten ji rašė ir savo knygas.
Turbūt sunku jai buvo ir dirbti tarnaite, ir rašyti knygas?
„Nesunku. Monika ilgai rašė dienoraštį. Man medžiagos buvo va tiek“, – Dagnė brūkštelėjo smiliumi sau per kaklą.
M.Mironaitei D.Jakševičiūtė paskyrė dvi knygas: pirmąją sudarė iš Monikos minčių, jos požiūrio į save, senėjimą, teatrą, išsiskyrimus.
Tokios jos kalbos bylojo, kad ji giliai viską supranta. Ji buvo protinga primaaktorė.
Antrąją knygą apie lietuvių teatro primadoną „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ D.Jakševičiūtė parašė labai atvirą.
„Ji bijojo pasekmių ir manė, kad tą knygą aš parašiau iš pavydo. Ir iš dalies ta knyga buvo nepatenkinta“, – sakė Dagnė.
Jau sirgdama D.Jakševičiūtė parašė prisiminimų knygą „Gyvenom socializme“ apie savo patėvį rašytoją J.Baltušį.
Paskui griebėsi rašyti knygą apie savo vyrą aktorių V.Jefremovą. Dagnė neslėpė, kad sunkiai ją rašė, ne visai baigtą rankraštį įteikė vienai redaktorei, nes teko kraustytis į senelių namus.
Moteris nenori tikėti, kad V.Jefremovas miręs: „Aš jį sapnuoju ir sapnuoju. Man jis – gyvas: vis ateina ir ateina – tai groja, tai šoka, tai deklamuoja.
Aš maniau, kad mes subrendome kartu, ir mūsų įsitikinimai, siekiai yra bendri. Kad mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Pasirodo, klydau.
V.Jefremovas turėjo romaną su jauna mergina ir visą laiką mane apgaudinėjo.
Kai sužinojau, kad jis išėjo iš mūsų namų, – jis dar sulaukė Monikos mirties, – neradau sau vietos. Buvo labai sunku išgirsti, kad jis mane paliko. Tuo labiau kad paliko, kai mano liga siautėjo. Aš buvau kaip išdegusi dykuma.
Jis nusprendė keisti pažiūras. Ir pakeitė. Iš Lietuvos patrioto, sąjūdininko, progresyvaus žmogaus virto šovinistu, rusofilu“, – dėstė D.Jakševičiūtė.
Knygą apie V.Jefremovą ji pradėjo rašyti, kai dar nieko nežinojo. Jos tikslas buvo parašyti knygą apie tai, kaip juodu vienodai mąsto, laikosi tų pačių pažiūrų, kaip gyvena teatru.
Tačiau jos gyvenimas su V.Jefremovu nebuvo laimingas. Nuolat reikėjo sukti galvą, kaip išmokėti skolas, nes jis buvo mėgėjas išgerti ir pasilinksminti, o mokėti turėjusi ji. Esą taip nusprendė teatras. Teatre į ją žiūrėjo kaip į tarnaitę, kuri privalo prižiūrėti V.Jefremovą.
Bet juk tų „pareigų“ buvo galima atsisakyti?
„Aš laikiau save kalta. Nevengiau flirtuoti. Buvau neištikima jam“, – prisipažino Dagnė.
Moteris sakė, kad sūnus Jurgis senelių namuose ją aplanko retkarčiais: „Volodia sugebėjo jam įskiepyti tokią nepagarbą man.
Rokas buvo atvažiavęs porą kartų. Jis gyvena Klaipėdoje.“
Įdienojo. Šeimininkė išbėgo į kiemą pranešti Dagnei, kad pietūs jau ant stalo.
Pasiruošėme jai padėti nusigauti į valgyklą, tačiau ji panoro dar kai ką pasakyti: „Teatro jaunimas mane engė, ypač moterys.
Taip būna, kai kartos keičiasi. Ir Monika sulaukė savo, ir aš. Man teatras buvo labai svarbus, bet aš jam – turbūt nelabai.“
