„Po J.Baltušio mirties Monikos namuose buvo pragaras, ne gyvenimas“, – neslėpė Dagnė Jakševičiūtė, tą pragarą patyrusi savo kailiu.
Aktorės M.Mironaitės (1913–2000) dukra, taip pat aktorė, teatrologė vilnietė D.Jakševičiūtė (78 m.) jau pusantrų metų gyvena Adutiškio reabilitacijos ir slaugos centre.
Vieną vasaros dieną ją ten aplankėme. Senelių namai – centrinėje miestelio aikštėje, įkurti sovietų laikais veikusioje universalinėje parduotuvėje.
Dagnė panorėjo neįgaliojo vežimėliu išvažiuoti į lauką. Užsidėjo skrybėlę, kad saulė galvos neperkaitintų, pasipuošė karoliais. Tuos karolius senelių namų direktorius visoms moterims parvežė lauktuvių iš Turkijos.
O jos karoliai, pasidžiaugė, – ypač gražūs. Paskui pasiguodė, kad apie 20 metų serga Parkinsono liga, Vilniuje turėjo keturias slauges, kurios pas ją ateidavo pakaitomis.
Žodis po žodžio įsikalbėjome apie dabartį ir praeitį. Daugiau – apie praeitį, nes jos vaizdai Dagnės atmintyje daug ryškesni.
„Gyvenimu čia aš iš dalies patenkinta. Pripratau, jau kaip savi namai, nors sunkiai sutariu su žmonėmis. Aš – sunkaus charakterio. Sūnus Jurgis ilgai mane įkalbinėjo čia važiuoti, beveik prieš mano valią. Ir galų gale pasakiau, kad sutinku.
Bet atmosfera čia nelabai gera. Šaiposi iš manęs. Ir slaugės, ir gyventojai. Kai pasakiau, kad esu aktorė, tai jie kvatojo. Ir su manimi darė visokius „prajovus“ – prašė suvaidinti.
Domėjosi, kokia aš buvau aktorė, ką vaidinau. Ir paskui nutarė, kad aš nieko nedariau teatre“, – nuoskaudas liejo D.Jakševičiūtė.
Senelių namuose žino, kad ji parašė knygą apie savo motiną M.Mironaitę ir apie savo patėvį J.Baltušį (1909–1991), bet jų neskaitė.
„Teatru jie nesidomi visai. Čia yra žmonės, kurie nė karto teatre nebuvę“, – stebėjosi Dagnė. Ji neturi apie ką su jais pasišnekėti. Jai čia nuobodu.
Kadaise D.Jakševičiūtė yra pasakiusi, kad apie aktorius, menininkus reikia viską parašyti, nieko nenutylėti, kitaip jų portretai liks neišsamūs.
Atvirumo ji nevengė ir savo knygose, ir šiame pokalbyje.
Kai mirė Dagnės tėvas režisierius, aktorius Algirdas Jakševičius (1908–1941), mergaitei buvo bene tik mėnuo.
Ji užaugo M.Mironaitės ir jos trečiojo sutuoktinio J.Baltušio šeimoje. Be Dagnės, čia augo Rita – J.Baltušio dukra iš pirmosios jo santuokos. Rita tapo žinoma žurnaliste, gyvena Australijoje.
Sovietmečiu šeima gyveno gerai, todėl merginos daug kuo išsiskirdavo iš bendraamžių. Dagnė stengėsi tai slėpti nuo savo draugių, o Rita demonstruodavo, kad ji – iš galingos šeimos.
Dagnė puikiai sutarė su J.Baltušiu: „Mes su juo draugavome.
Aš skaičiau knygas. Jam pagyriau Igną Šeinių, man labai patiko jo „Vasaros vaišės“. J.Baltušis pasakė – o, tu supranti apie literatūrą. Rita įspūdžiais apie knygas su juo nesidalindavo.“
Kai pasiteiravau, ar ji žino, kad Rita buvo atvažiavusi į Lietuvą pristatyti savo knygos apie J.Baltušį ir ar ją aplankė, nustebusi Dagnė net kelis kartus perklausė: „Tai Rita Lietuvoje? Tikrai Lietuvoje? Ne, ji manęs čia neaplankė.“
„Reikalas tas, kad J.Baltušio duktė Violeta (Violeta Juozėnaitė-Pulikienė (1941–2001) liko Kaune su savo motina.
Violeta man labai pavydėjo, jos nemėgo manęs – aš buvau kalta, kad užėmiau Violetos vietą.
Motina jos nedomino – jai buvo įdomus J.Baltušis. O jis kas mėnesį važiuodavo į Kauną jos aplankyti.
Tai, ką jis davė man, ji manė, kad turėjo duoti jai. Jis turėjo ją aprūpinti taip, kaip mane. Jis man buvo labai geras patėvis.
Tačiau iki istorijos su T.K.Valaičiu (skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), nuo kurio Dagnė susilaukė sūnaus Roko). Po to mes susipykome. Ir su J.Baltušiu, ir su Monika“, – neslėpė Dagnė.
Taip jau susiklostė, kad šeimoje buvo dvi aktorės – ypač garsi, teatro primadona M.Mironaitė ir ne tokia garsi jos dukra D.Jakševičiūtė.
Išskirtinį M.Mironaitės talentą liudijo daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų.
O jos asmeninis gyvenimas – ištisas romanas, kuriame galbūt netrūksta gandų ir legendų.
Taip, primadona buvo labai sudėtingo, prieštaringo, nesugyvenamo charakterio ir labai aistringos prigimties. Ji tris kartus buvo ištekėjusi, turėjo daugybę garbintojų, meilužių, amžinai būdavo įsimylėjusi.
Dagnė prisimena, kad motina ją labai mylėjo, nes ši jai priminė A.Jakševičių – pirmąjį jos vyrą. Tačiau kai dukrai sukako 15 metų, motina pajuto šalia atsiradus konkurentę.
Tuomet jos pradėjo labai pyktis. Monika pradėjo senti. Jos pasijuto konkurentėmis. Ir konkurentėmis ne juokais. Žiūrovai plojo tiek Monikai, tiek Dagnei.
„Ji labai neigiamai į mane žiūrėjo“, – sakė Dagnė.
Ar Monika pavydėjo dukteriai scenos, vaidmenų?
Pasak Dagnės, ne. Ji pavydėti negalėjo, nes jai vaidmenų netrūko. O Dagnė kaip tik sėdėjo be darbo kokius trejus ketverius metus. Monika buvo pagrindinė aktorė Rusų dramos teatre (buvęs Vilniaus valstybinis rusų dramos teatras).
Ji tiesiog diktavo teatrui, formavo jo veidą. Nuo jos nuotaikos ir nuomonės priklausė viso teatro gyvenimas. Ji buvo labai valdinga.
Dagnė irgi pateko į Rusų dramos teatrą. Žinoma, ne be motinos pagalbos.
Paskui atsirado kitokios pakraipos režisierių, teatras pasuko kita linkme, pagarsėjo, pasidarė labai šiuolaikiškas ir lankomas. Ir pasijuto, kad aktoriai senėja.
Monika vaidino su aktoriais, kurie jau buvo seni. Jaunimas iš jų šaipėsi. Ir Dagnė kartu su visais. Šiek tiek. Jaunimas save laikė šiuolaikiškais aktoriais.
Už tą šaipymąsi motina ant jos labai užpyko?
„Ji nepyko. Ji nekentė manęs. Jos draugės, pavyzdžiui, Lilė Binkytė, sakydavo: Dagnė – nevykusi aktorė, nors turi ir balselį, ir nestora, bet ji negali prilygti tau, Monika“, – prisimena Dagnė.
Kaip J.Baltušis reaguodavo į Monikos meilės romanus? Jaunas aktorius Virgilijus Ignatonis 1954-aisiais, manoma, dėl jos net nusižudė.
„Praėjo 30 metų, ir aš sužinojau, kodėl jis kabinosi prie mamos. Tuo metu J.Baltušis turėjo romaną. Ir tada M.Mironaitė pasakė V.Ignatoniui – tai aš gal tekėsiu už tavęs.
O jis, keliolika metų už ją jaunesnis, jos žodžius priėmė už tikrą pinigą. Kreipėsi į profsąjungos komitetą, pasakė, kad veda M.Mironaitę, ir paprašė, kad duotų kambarį, kur galėtų abu gyventi. Jis buvo gabus – geras aktorius, pianistas, stipriai mokėsi muzikos“, – pasakojo Dagnė.
Kartą jis paskambino Monikai 3 valandą nakties ir pasakė, kad negali be jos gyventi. Prikelta iš miego – o ji nesiskaitė su žodžiais – Monika jį išplūdo. Ir jis neišlaikė – pasikorė.
Visas Vilniaus valstybinio teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) kolektyvas ją pasmerkė, išvadino amoralia, pareiškė, kad su ja negali dirbti, būti vienoje scenoje. Ir ji pati išėjo iš teatro.
J.Baltušis ištraukė ją pasakęs tardytojai, kad jis kaltas, nes ruošėsi sudaryti santuoką su kita moterimi ir dėl to Monika iš sutrikimo suviliojo tą jauną artistą. Monika tvirtino, kad ne ji pradėjo tą neištikimybės periodą šeimoje. O J.Baltušis, anot Dagnės, buvo baisus bobišius.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
