Bulimija Simona susirgo po to, kai būdama keturiolikos apsilankė modelių agentūroje ir iš jos vadovės išgirdo, kad turėtų numesti 5-6 kg svorio. Vėliau mergina dėl tėvų draudimų modelio karjerą nutraukė, bet liga liko ir ją kamavo dešimtį metų.
Dabar ji prisiminė: „Kai dar ir išsiskyriau su vaikinu, kurį labai mylėjau, mano širdis buvo galutinai sudaužyta. Ieškojau nusiraminimo netinkamose kompanijose ir savo širdies skausmą bandžiau raminti alkoholiu ir vakarėliais. Susigadinau sveikatą liekninamaisiais vaistais ir galiausiai vos nenumiriau. Dėl išsekimo buvo sutrikusi daugelio organų veikla, buvau prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po rimtos operacijos gydytojai pasakė, kad yra tik 20 %, jog išgyvensiu.“
Tuomet Simona nusprendė šauktis Dievo pagalbos. „Nežinojau, kas tas Dievas yra, savais žodžiais jį šaukiau ir verkdama maldavau, kad man padėtų ir mane išgydytų. Jau kitą dieną įvyko stebuklas. Aš jaučiausi sveika – kūnas sveikas ir protas šviesus“, – atsiminė Simona.
Tuomet ji ėmėsi ieškoti Dievo, kad padėkotų Jam už išgydymą ir pakeistą gyvenimą. Buvo baigusi universitetą ir skyrė metus laiko kelionėms – lankėsi Amerikoje, Azijoje, Australijoje. „Azijoje ir jos šventyklose patikrinau budizmą. Suvokiau, kad Buda nėra tas, kuris mane išgydė. Tyrinėjau krikščionybę ir supratau, kad tas Dievas, kuris mane išgydė, neturi motinos ir neturi sūnaus. Jis yra didesnis, Jis Visuma“, – sakė Simona.
Galiausiai paieškos nuvedė ją į Australiją. Ten ji sutiko savo būsimą vyrą Rojų (38 m.) – žmogų, kuris irgi buvo atkeliavęs iš svečios šalies Izraelio. Baigęs tarnybą Izraelio armijoje jis atvyko į savo svajonių šalį Australiją vystyti verslo.
Pora susipažino juvelyrikos parduotuvėje, kurią Rojus tuo metu turėjo. Simona atėjo pirkti papuošalo, gavo nuolaidą, pradėjo kalbėtis su pardavėju. Pamačiusi pas jį Dovydo žvaigždę, paklausė, ar jis yra žydas. Išgirdo, kad taip.
„Aš jam papasakojau, kad domiuosi judaizmu, nes ieškau Dievo, kuris pakeitė mano gyvenimą. Pradėjome bendrauti, jis man padėjo artimiau pažinti savo religiją. Pajutau, kad judaizmas yra tikroji religija, iš jos išsivystė ir krikščionybė, ir islamas. Mano vyras yra man Dievo siųstas, kad nuvestų mane į tiesą“, – įsitikinusi Simona.
Atsiminė žydišką kilmę
Iš giminių moteris buvo girdėjusi gandų, kad jos prosenelė iš mamos pusės gali turėti žydiško kraujo. Kadangi žydų daugelis nuo seno nemėgo, juos varė iš įvairių šalių, kai kurie iš jų slėpė savo tapatybę. Galbūt ir Simonos prosenelė, baimindamasi dėl savo gyvybės, prisijungė prie krikščioniškojo pasaulio.
„Pasidariau DNR testą, kuris parodė, kad turiu tris svarbius žydiškus genus. Pradėjau vaikščioti į pamokas pas išmintingus rabinus, mokiausi. Po ketverių metų konvertavausi į judaizmą. Tada mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė – dvasiškai aš jaučiuosi daug stipresnė, esu patenkinta savo gyvenimu“, – dėstė Simona.
Nuo 2012 metų ji su Rojumi buvo susituokusi pagal Australijos įstatymus, o vėliau susituokė ir pagal žydiškus. Po konvertavimosi Simona ir gavo hebrajišką Yehudit (Juditos) vardą.
Lanko išeivių iš Lietuvos įkurtą mokyklą
Šeima augina tris sūnus. Danieliui šešeri, Leviui ketveri, o Elijui – vieneri metukai. Šeima gyvena žydų rajone Melburne. Jame įsikūrusi trečia pagal dydį pasaulyje (po Izraelio ir Amerikos) žydų bendruomenė.
Šiuo metu jie turi mažą restoranėlį – šeimos verslą. Daugiausiai dirba vyras, o Simona namuose augina vaikus.
Berniukai į darželį neina. Tėvai jų neskiepija, nes tiki, jog tai daugiau kenkia nei padeda, o neskiepyti vaikai pagal Australijos įstatymus negali lankyti darželių. Bet Simona įsitikinusi, kad tai šeimai išeina į naudą – darželiai labai brangūs, kainuoja 130 dolerių per dieną, o jokia auklėtoja neišauklės vaiko geriau nei jo mama.
Vėliau vaikus siunčia tiesiai į privačią Toros mokyklą, ješyvą, skirtą tik berniukams. Ten jie pusę dienos studijuoja hebrajiškai Torą, mokosi šventraščius, o kitą pusę dienos turi istorijos, geografijos, matematikos, anglų kalbos ir kitokias pamokas.
Įdomu tai, kad ši mokykla tolimojoje Australijoje yra įkurta litvakų (Lietuvos žydų), emigravusių į Australiją. Dabar iš visų mokinių mokykloje lietuviškai kalba tik Simonos sūnus Danielius, bet visų vaikų šaknys siekia Lietuvą.
Žydiško auklėjimo ypatumai
Tėvai sūnus augina pagal judaizmo principus ir tiki, kad jie auga dorais žmonėmis, nuolankiais, mylinčiais Dievą ir ištikimais savo religijai – judaizmui.
Vyriausias sūnus ješyvoje jau studijuoja Torą. Jis kiekvieną rytą meldžiasi ir labai gražiai hebrajų kalba dainuoja Visagaliui Kūrėjui. Namo neša prizus ir apdovanojimus už Toros šventų raštų išmanymą.
„Mūsų vaikai yra labai protingi. Jie laisvai kalba trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir hebrajų. Skiria blogį nuo gėrio. Jiems neįdomu švaistyti laiką, žiūrint televizorių ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus, jie verčiau rinksis knygą, kuri moko gero elgesio“, – pasakojo mama.
Tėvai vaikų neveda į vietas, kur gali būti suterštas jų šventumas, stengiasi, kad jie nematytų nepadoriai apsirengusių žmonių. Be to, savo vaikų stengiasi nebarti ir negėdyti. „Talmude rašoma, kad geriau žmogui šokti į liepsnas negu viešai sugėdinti kitą žmogų. Tora gėdinimą prilygina žmogaus nužudymui, Tora neleidžia išlieti kitam žmogui kraujo, o susigėdusiam būtent taip ir atsitinka – išsiplečia po oda esančios veido kraujagyslės ir išsilieja kraujas. Tai didelė nuodėmė. Tie, kurie taip elgiasi, vaikams užaugus susilauks nekokių vaisių. Norint vaiką užauginti savimi pasitikinčiu ir kad jis kažko pasiektų, jį reikia pastoviai skatinti, girti, motyvuoti, bet tik jokiu būdu negėdinti“, – samprotavo Simona.
Moteris įsitikinusi, kad tėvams svarbu atkreipti dėmesį į savo vaikus, kai jie to prašo. Juk jei dėmesio vaikui neskirsi, jis pasistengs jį į save atkreipti, krėsdamas išdaigas. Kai mama skaito ir sūnus ateina jai kažką pasakyti, ji visada nuleidžia knygą, žiūri vaikui į akis ir klausosi, ką jis pasakoja.
Simona su Rojumi, kaip ir kiti žydai, vaikams nuolat sako, kad jais džiaugiasi ir didžiuojasi. „Jiems tai reikalinga, nes jeigu to negirdės iš tėvų, eis kitur, kur kažkas jais didžiuosis ir džiaugsis. Tada vaikas gali susidėti su bloga kompanija“, – įsitikinusi Simona.
Kiekvieną savaitę šeima turi šventę – švenčia šabatą. Tai yra septintoji savaitės diena (šeštadienis), kuomet Visagalis ilsėjosi po visų savo pasaulio kūrimo darbų, tad ir žydams nurodyta ilsėtis. Kiekvieną šabatą šeima išjungia mobiliuosius telefonus, kitas elektronikos priemones, valgo ypatingai skanius patiekalus. Leidžia laiką su vaikais, skaito, žaidžia, eina į sinagogą.
„Tai nuostabi šventė, kurią švenčiame kiekvieną savaitę! Ir pirmiausia mums tai – šeimos diena, o per ją pailsi kūnas ir protas, juk poilsio šiuolaikiniams žmonėms labai trūksta“, – sakė Simona.
Didžiuojasi vyru ir vaikais
Simona sutinka su nuomone, jog žydams verslas puikiai sekasi. Štai jos vyras jokio universiteto nebaigęs, bet sugeba daug. „Jeigu ko ir nemoka, pasimoko per „Youtube“ ir padaro“, – sakė ji. Dabar ji įsitikinusi, kad ir sūnums nebus jokio reikalo studijuoti universitete – vis tiek dažniausiai žmonės nedirba pagal įgytą specialybę.
Prieš įkurdamas kavinę, jos vyras Rojus turėjo nedidelį sodininkystės verslą, kurį vėliau pardavė kaip rimtą įmonę. Kurdamas juvelyrikos įmonę, pats perprato verslo subtilybes, įkūrė gražią parduotuvę prekybos centre ir už daug didesnę kainą parduodavo papuošalus, kuriuos pirkdavo iš korėjiečių.
Kadangi nuo seno mėgo gaminti, galiausiai ryžosi įkurti kavinę, ir šis verslas jam taip pat gerai sekasi. Kavinukė yra košerinė, jos pagrindiniai klientai – žydai.
„Labai didžiuojuosi savo vyru. Jis ne tik yra geras mylintis vyras ir tėvas, ne tik dirba kavinėje ir išlaiko šeimą, bet ir atranda laiko Dievui. Meldžiasi kiekvieną dieną, rytais keliasi labai anksti ir važiuoja į sinagogą, o po darbo važiuoja mokytis Toros. Jis niekada net nebandė rūkyti, neturi jokių priklausomybių, nešvaisto laiko veltui. Ir namie negali sėdėti be darbo, vis ieško, ką pataisyti. Esu nepaprastai laiminga, kad jį sutikau“, – sakė Simona.
Netinginiauja ir poros vaikai. Šešiametis jau kepa sausainius, keturmetis – skuta bulves, lupa svogūnus, tarkuoja morkas. Kai kartą per savaitę mama keliauja į Toros pamokas su kitomis žydų moterimis, palieka keturmetį sūnų pas vyrą kavinėje ir ten jis gamina šnicelius, valo stalus, nurenka indus, pašluoja grindis.
„Mes vaikų neverčiame dirbti, bet jie nuolat būna šalia, mus stebi ir nori daryti tai, ką darome mes. Žaislų vaikai turi, bet nelabai daug. Daugiausia namuose jie varto ir skaito vaikiškas Toros knygas“, – sakė mama.
Tėvai pamilo Australiją
Simonos mama taip pat gyvena Australijoje. „Kai susitvarkiau savo gyvenimą, pradėjau tvarkyti ir savo mamos“, – nusijuokė pašnekovė.
Jos tėvai išsiskyrė, kai jų vienturtei dukrai tebuvo treji metukai. Tėtis sėkmingai sukūrė kitą šeimą, o mama taip ir liko viena. Simonai, atsidūrusiai kitoje pasaulio pusėje, dėl to buvo labai nesmagu ir ji galvojo, kaip mamą atsivežti į Australiją. Viza tėvams kainuoja net 50 000 dolerių, tad Simona sumąstė, kad jos mama, dar graži ir jauna, gali sukurti naują šeimą.
Netrukus ji susipažino su Johnu, kuris buvo išsiskyręs ir ieškojo žmonos. Simonai Jonas patiko, pasirodė labai protingas, darbštus ir geras vyras. Jam iš nuotraukų patiko emigrantės mama. Tada jie apie metus bendravo internetu, kol galiausiai nusprendė, kad yra skirti vienas kitam, ir susiplanavo vestuves. Kai tik susitiko, ėmė kalbėtis, lyg pažinotų vienas kitą jau 20 metų.
Dabar jie puikiai sutaria ir vienas kitą labai myli. Gyvena fermoje, augina avis, vištas, turi šunį. Gyvena prie pat upės, rytais eina maudytis. Netoli yra druskų ežeras. Tą vietovę mėgsta turistai, o pora turi didelį namą, tad „Airbnb“ platformoje nuomoja svečiams kambarius su pusryčiais, kuriuos patys gamina.
Mamos vyras nėra žydas, bet jam įdomu sužinoti apie judaizmą. Kai Simona su vaikais važiuoja pas juos į svečius į fermą, turi vežtis savo maistą, nes valgo tik košerinius produktus.
Ir jos tėtis verslininkas Valius buvo atvykęs į Australiją, į žydiškas dukros vestuves. Čia jam taip patiko, kad netgi ketina pirkti fermą ant jūros kranto.
Simonai su vyru patinka Australijoje, nes čia puikus oras ir pragyvenimo salygos. Tačiau kiekvieno žydo svajonė yra užsidirbti pinigų ir grįžti į Izraelį. Tad gal po kokio dešimtmečio, jeigu Dievas panorės, su šeima kraustysis ten gyventi. Kol kas į Izraelį važiuoja atostogų, lanko vyro šeimą ir šventas vietas, kaip kad Jeruzalę.
„Turiu puikų mylintį, protingą, darbštų vyrą, nuostabius labai protingus vaikus, gyvename gražioje šalyje, esame patenkinti tuo, ką turime – vienas kitą ir reikiamiausius dalykus. Esame dėkingi Kūrėjui už visa tai“, – sakė pašnekovė.
Norintieji susisiekti su Simona gali tą padaryti per jos feisbuko paskyrą
