Kai kas mano, kad dėl kūrybos I.Buivydaitė galėjo įgyti ne vieną priešą, mat jos romanuose aplinkiniai kartais atpažindavo ją pačią ir klausdavo, ar jau susitaikė su vyru.
Prozininkė, vertėja, anglų kalbos specialistė I.Buivydaitė ne vienus metus atsiduria skaitomiausių autorių sąrašo pradžioje. Pavyzdžiui, 2017 metais Lietuvos bibliotekose jos knygos buvo paimtos daugiau kaip 16 tūkstančių kartų.
Šios autorės romanai graibstomi ir ligoninėse, sanatorijose, kur sveikstantiems žmonėms reikia teigiamų emocijų. Šiauliuose gimusi ir augusi moteris Vilnių vadina ne tik savo jaunystės miestu, čia rutuliojasi ir jos romanų siužetai. Bet didžiąją dalį savo gyvenimo ji jau praleido Dzūkijos sostinėje Alytuje.
Čia su vyru atvykusi daugiau nei prieš 40 metų moteris tuo metu augino dukterį, neturėjo darbo, draugų, o norėdama pabėgti nuo kasdienybės pradėjo rašyti įvairias istorijas į sąsiuvinius, kuriuos saugo iki šiol, – pageltusiais ir nučiupinėtais lapais.
Vyras puikiai prisimena, kaip jie susipažino. Abu skrido į Novosibirską, kur Alfonsas, ekonomikos studentas, vadovavo Vilniaus universiteto studentų grupei, kurioje buvo ir Irena.
Lėktuve prie Irenos atsisėdęs vyras pasakė: „Būsi mano žmona.“ Irena nesutiko. Bet po pusmečio jaunos moters noras priešintis vedyboms sumažėjo, nes pradėjus draugauti atėjo ir meilė.
A.Kupčinskas niekada nepriekaištavo žmonai, kad ji mėgsta rašyti, o tokioms kūrybinėms atostogoms reikia vienatvės.
Buvęs ekonomistas įsitikinęs, kad būtų didelė klaida, jei sutuoktiniai visur kartu vaikščiotų susikibę už rankų.
Tai neapsaugotų nuo paklydimų – jei žmogus neturi viduje moralinių stabdžių, niekas nepadės išsaugoti tokios šeimos.
Dvejais metais už Ireną vyresnis vyras Alfonsas nepyksta, kai Irena užsimano viena vykti į Nidą.
„Žinau, kad jai kurį laiką reikia pabūti vienai. Jeigu žmonai gerai, man taip pat gerai. Aš neskirstau darbų į vyriškus ar moteriškus, išskyrus vieną užduotį – vaikų gimdymą.
Moterys daug geresnės nei vyrai, jos atiduoda save tiek išnešiodamos vaiką, tiek jį augindamos, todėl motinos niekas negali pakeisti“, – sakė rašytojos antroji pusė.
Alfonso žmona įsitikinusi, kad kaip romano herojus jis būtų beveik idealus sutuoktinis, bet nuobodus. Juk sukčius, apgavikas, išnaudotojas – toks vyro tipas kur kas įdomesnis skaitytojams.
Alytiškio pomėgiai niekuo nesiskiria nuo kitų vyrų – jis mėgsta medžioti, žvejoti, vertina tylą.
„Galbūt dėl to, kad esu nuobodus, mes su Irena esame tiek ilgai kartu“, – svarstė A.Kupčinskas.
Pernai lapkričio 27-ąją sukako 42 metai, kai jie sumainė žiedus.
Alfonsas su Irena užaugino tris vaikus: dukterį ir du sūnus, turi penkis anūkus, o laikas, kurį žmona sugaišta rašydama romanus, jam nepriklauso.
– Kiek knygose yra jūsų gyvenimo? – paklausiau rašytojos I.Buivydaitės-Kupčinskienės.
– Kai išleidau pirmą romaną „100 baltų mersedesų“ apie iširusią šeimą, visi manė, kad rašiau apie save.
Būdavo, gatvėje žmonės mane stabdydavo ir klausinėdavo, ar jau susitaikiau su vyru. Bet tai nebuvo mano istorija.
Rašyti pradėjau vos atsikėlėme į Alytų. Iš pradžių man šis miestas atrodė nykus – dukra buvo maža, neturėjau nei darbo, nei draugų.
Susiradau storą sąsiuvinį ir pradėjau rašyti apie gražesnį išgalvotą pasaulį.
Tokių sąsiuvinių buvo keli. Nuo pirmųjų kūrybos bandymų iki pirmos knygos išleidimo praėjo daugiau kaip 15 metų.
Mano vaikai, draugės ir kiti gerai mane pažįstantys žmonės sako, kad tuose romanuose yra ir dalis manęs.
Pavyzdžiui, romano „Mano geriausios draugės“ veiksmas vyksta Alytuje, o pagrindinės herojės dirba šio miesto savivaldybėje. Veiksmas rutuliojasi Alytaus kavinėse, Rotušės aikštėje, prie Nemuno esančiame pušyne, kuris panašus į kurortinę vietą, bet herojai yra išgalvoti.
Buvo ir tokių skaitytojų, kurie sutapatino mano herojes su kai kuriomis Alytuje žymiomis moterimis, vadovėmis, nors knygos pradžioje parašiau, kad visi herojai išgalvoti, o sutapimai atsitiktiniai.
– Ar mokydamasi mokykloje svajojote, kad rašysite knygas?
– Apie tai nesusimąstydavau. Mano mama buvo gydytoja ginekologė, dirbo Šiauliuose, bet manęs netraukė medicina.
Tačiau tėtis turėjo literatūrinių gabumų, bet negalėjo studijuoti to, ką norėjo, nes jo tėvas buvo ištremtas. Kaip vyriausias sūnus jis tapo šeimos galva, dirbo zootechniku, neakivaizdžiai baigė Veterinarijos akademiją, vėliau studijavo aspirantūroje, tapo mokslininku paukštininkystės srityje, o aš pasirinkau anglų filologiją.
– Ir dabar savo romanuose aprašote savo vyrą?
– To nedarau. Kai kurie mano sukurti vyrai – mergišiai, garbėtroškos, nenuoširdūs tipai. Tačiau vėliau jie kartais pasikeičia – tai priverčia juos padaryti pagrindinė herojė.
Sutinku, kad gyvenime ne visada šitaip būna, bet tai – daugelio moterų svajonė.
Tiesa, ne visi mano vyrai nedorėliai.
Pavyzdžiui, romano „Tikros ir netikros seserys“ herojės Doros vyras Augustas – teigiamas, santūrus, protingas, vis nuleidžiantis ant žemės įsikarščiavusią žmoną, nepasiduodantis provokacijoms, branginantis šeimą – iš tiesų panašus į maniškį.
Bet aš nemėgstu, kad teigiamas herojus ar herojė būtų vien rožinis, o neigiamas – juodas. Visi turi įvairių atspalvių. Dažnai iš pradžių laikytas neigiamu pasirodo visiškai ne toks, o teigiamas atsiskleidžia ne visai iš gražios pusės – kaip ir mes visi.
Mano šeimoje viskas ramu. Sakyčiau, gero romano iš tokios šeimos neparašysi, nes bus nuobodu. Kad būtų įdomu, žmogus turi atsiverti, papasakoti slapčiausius dalykus, kvailystes, kurių pridarė, atskleisti tai, ko dar niekam nėra pasakojęs, ką nemalonu net prisiminti. Tik tada atsiranda intriga ir siužetas.
Sutinku moterų, kurios pasiūlo man aprašyti kokią nors liūdną jų patirtą išdavystės istoriją.
Kai paklausiu, ar galiu pasikalbėti su antrąja puse, uždraudžia tai daryti.
– Ar jūsų sutuoktinis skaito knygas, kurias rašote?
– Kai perskaitė pirmą romaną, pagyrė, kad rašau gerai, bet tai ne jo literatūra.
Nerimas dėl meilės, pavydas, baimė būti išduotai, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi, skyrybų skausmas – šios temos jo netraukia. Vyrai mažai apie tai kalba.
Aš nesinaudoju tikrais faktais, akstiną rašyti knygą gali duoti nedidelis epizodas, pavyzdžiui, draugė našlė papasakojo, kad kartu su draugu išvyko į turistinę kelionę po Europą, bet susipyko. Kai grįžo į Vilnių ir išlipo iš autobuso, jie išsiskyrė – suprato, kad nieko neišeis.
Man atrodė keista, kad daug patyrę žmonės elgiasi kaip vaikai. Tačiau barnis autobuse – puiki detalė, tik aš savo romanui pasirinkau jaunus žmones, studentus. Jie – ambicingi, nesistengia vienas kito suprasti. Taip atsirado „Nebaigta kalnų sakmė“.
– Ar buvo moterų, kurios dėkojo už tai, kad skaitydamos rado ramybę?
– Romane „Gyvenimo spalvos“ sukūriau Pamestų žmonų klubą – šį motyvą naudojau suprasdama, kad skyrybos yra didelis stresas, o mano herojės išgyvena ir padeda kitoms.
Žiniasklaidoje taip pat daug istorijų, kai verslininkas išduoda šeimą ir susiranda jauną ilgakoję blondinę. Esu girdėjusi, kad kai kurias moteris tokie pasakojimai net siutina. Iš tikrųjų daugelis jų puikiai supranta, kad nėra nei gražios, nei jaunos, nors jų santuoka trunka daug metų.
Yra žmonių, kurie man siūlo pirkti jų istorijas, bet aš to nedarau. Nenoriu dokumentinių istorijų, nes man norisi pačiai vartalioti žmonių likimus, o ne užrašyti kieno nors tiksliai sudiktuotą tiesą.
Rašydama jautrią sceną kartais ir pati susigraudinu. Apskritai mano kūriniai yra melodramos, kur ir juokas, ir ašaros kartais eina greta – kaip tikrame gyvenime. Nevengiu skaudžių temų – ligų, mirties.
– Ką pasirinko jūsų vaikai?
– Duktė Aušra, baigusi socialinio darbo magistratūrą Vilniaus universitete, dirba skyriaus vedėja kūdikių namuose, sūnus Vilius dirba sostinės Apygardos teisme, jauniausias sūnus Simas, statybos inžinierius, dirba Alytuje.
– Kaip turėdama tris vaikus spėjote parašyti tiek daug romanų?
– Rašiau, kai paaugo vaikai. Pradėjau nuo sąsiuvinių, duodavau juos paskaityti savo giminaičiams, draugams.
Jie eidavo iš rankų į rankas, bet, laimė, grįždavo, todėl turėjau pagrindą keliems romanams. Kai 1995-aisiais išėjo pirmas romanas, man buvo 41-eri.
Dabar romaną parašau per dvejus metus.
Dar gaunu iš vienos leidyklos užsakymų versti grožinę literatūrą. Man geriau rašyti tada, kai neturiu vertimo. Bijau, kad nesusipintų siužetai.
Kol studijavau, mano svajonė buvo mokyti anglų kalbos tuos, kurie to nori, taip pat versti grožinę literatūrą, tik nedrįsau galvoti, kad pati rašysiu.
Esu dirbusi mokykloje, bibliotekoje, bet tai nebuvo man skirtos vietos.
Pirmą romaną nuvežti į leidyklą mane paskatino teta, tėvo sesuo, inžinierė Elena Buivydaitė-Strockienė, žinoma kaip Elena de Strozzi, kurios romanas „Šiaurės rožė“ pasirodė 1994 metais ką tik pradėtoje serijoje „Lietuvių meilės romanai“. Iki tol niekas nežinojome, kad teta rašo.
Manęs dažnai klausia, ar galima pragyventi iš rašytojo darbo. Aš nepragyvenčiau. Honorarai nėra dideli, kiti žmonės per mėnesį tiek uždirba, kiek gaunu honoraro už romaną, bet šiek tiek pinigų gaunu už knygų panaudą bibliotekose.
Man rašymas – pomėgis, teikiantis malonumą, tada pabėgu nuo rutinos, atsiduriu kitame pasaulyje, prisimenu jaunystėje patirtus įspūdžius. Daug įspūdžių teikia ir kelionės – su Alytaus liaudies meno studija „Dainava“ kaip vertėja esu aplankiusi daug šalių.
– Ar dažnai reikia užsidaryti vienai viešbučio kambaryje?
– Esu katė, kuri vaikšto viena, man nereikia draugijų, susirinkimų. Mėgstu viena važiuoti į Nidą, pasiimu ne kompiuterį, o storą sąsiuvinį, kuriame rašau sudėtingiausius epizodus.
Vėliau paprašau, kad juodraštį kas nors surinktų kompiuteryje. Tai yra daręs ir mano sūnus, tik įspėjau nieko nekomentuoti ir neišbraukti. Kompiuteriu dirbu tik namie, savo kambaryje – tik čia gerai sekasi.
Mano dabar jau mirusi draugė, dirbusi Alytaus S.Kudirkos apskrities ligoninės bibliotekoje, džiaugdavosi, kai padovanodavau naują romaną, nes iš karto nešdavo jį į ligoninę ir duodavo skaityti pacientams. Ji teigė, kad tokios optimistinės knygos padeda sveikti.
Viena psichologijos dėstytoja prisipažino, kad naudoja mano knygas paskaitose kaip socialinės psichologijos pavyzdžius, atskleidžiančius asmenybės tipus, jų motyvus. Tai – biblioterapija, kuri labai veiksminga. Jei knygas galima naudoti terapijai, man tai daug reiškia.
– O kaip vyrai reaguoja į meilės romanus?
– Padovanojau knygą vienai draugei, kurios vyras – mokslininkas, tiksliųjų mokslų atstovas. Skirsdamas lėktuvu jis neturėjo ką veikti, pradėjo vartyti mano romaną. O tada nepaleido jo iš rankos, kol nepabaigė. Draugė stebėjosi: „Irena, kaip užbūrei mano vyrą? Jis visą naktį skaitė tavo romaną.“
Aš taip pat mėgstu skaityti, būtinai prieš miegą, vietoj migdomųjų.
Bet jei įsiskaitau, užmiegu tik kokią antrą valandą nakties.
Esu pelėda, man ir rašyti geriausia vakare.
– O ką veikiate rytą?
– Jeigu neinu į kolegiją, mėgstu spręsti kryžiažodžius, gerti kavą.
Kai pradėjau versti, nebeliko laiko megzti, o televizorių žiūriu retai, mėgstu įvairias viktorinas, protmūšius. Man smagu, kad žinau atsakymą, o kokios nors laidos dalyviai – ne. Žinoma, atsidūrus jų vietoje taip gerai nesisektų.
Kartais pagalvoju, kad laikas lekia it pašėlęs, nėra kada susitikti su draugais, dūstame nuo įvykių srauto, informacijos pertekliaus.
O man norėtųsi, kad moterys po sunkios darbo dienos vakare paimtų į rankas mano knygą ir atsipalaiduotų, nusiramintų, kad patikėtų – yra gražių dalykų, įvyksta mažų stebuklų, kai negandos praeina, viskas baigiasi šviesiai.
