Roberto šeimoje – beveik visi muzikai. „Seneliai Pranciškus ir Danguolė Bereckaitė užaugino penkis vaikus – iš jų tik mano tėvas nebuvo muzikantas. Tad muzika – mano genuose.
Su žmona Vaida susipažinome mokydamiesi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, todėl nieko nuostabaus, kad ir mūsų šeimoje viešpatauja muzika“, – kalbėjo R.Beinaris.
Už tai, kad dabar gyvenimo nebeįsivaizduoja be obojaus, muzikantas gali padėkoti ir likimui. Gimnazijoje pirmuoju jo mokytoju buvo obojininkas Vytautas Masteika, o pirmasis instrumentas, padovanotas senelių, irgi buvo obojus.
V.Beinarienės šeimoje profesionalių muzikų nebuvo, bet kurti muziką ji pradėjo dar šešerių metų. Tik gaila, kad pirmoji dainelė, skirta mamai, neišliko. Vėliau Vaidos gyvenime atsirado fortepijonas ir kompozicija, kurios pirmosios pamokos buvo dar devintoje klasėje.
„Už tai, kad pažinau muzikos pasaulį, jaučiuosi dėkinga savo šeimai – tėveliams ir seneliams, kurie pasiryžo mane nuo penkerių metų vežioti į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.
Mano močiutė visada pabrėždavo, kad tai ypatinga mokykla, skirta tik labai talentingiems vaikams, tad aš turiu labai stengtis ir daug dirbti“, – prisiminė Vaida.
Dabar pagrindinis jos kūrybos įkvėpėjas – vyras: „Tiek sukūriau kompozicijų obojui – nuo ansamblių iki solinių kūrinių su orkestru, kad jau sunku ir suskaičiuoti.“
Robertas pabrėžė, kad kiekvienas Vaidos kūrinys turi savo prasmę: „Jos kūriniai – labai gilūs. Ji nė vienos natos neparašo be reikšmės. Kiekviena detalė – nugludinta. Tai jaučia ir klausytojai. Neseniai Druskininkuose grojau Vaidos kūrinį obojui „Lietaus žaidimai“ – jis buvo sutiktas ovacijomis.
O į savo kūrinį „Mozaika“ sudėjo beveik viską, kokias galimybes ir techniką turi obojus. Daugybę kartų esu jį atlikęs ir neretai žmonės prašo groti ne klasiką, bet daugiau šiuolaikinės lietuviškos muzikos. Dažnai namo grįžtu su gražiausiais linkėjimais Vaidai.“
Žinių, kaip ištobulinti grojimo obojumi techniką, Robertas sėmėsi ne tik studijuodamas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pas Romualdą Staškų ir Algirdą Vizgirdą.
Pastarojo dėka į Lietuvą buvo atvykęs vienas žymiausių obojininkų Jeanas Louis Capezzali. Daugiau nei prieš dešimtmetį pas šį muziką Robertas yra mokęsis Prancūzijoje.
„Prancūzijoje išmokau labai daug. Didžiąją dalį ten įgytų žinių dabar perduodu savo studentams. Taigi Lietuvoje tęsiu prancūziškosios mokyklos tradiciją. Bet mokytis ir tobulėti reikia visą gyvenimą.
Nors obojus – sudėtingiausias pučiamasis instrumentas, jis labai sparčiai tobulėja. Ir studentams akademijoje, ir Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleiviams sakau, kad jie viską nešiojasi savo mobiliuosiuose telefonuose, tik reikia susirasti tai, kas rūpi“, – pasakojo Robertas.
Kartu su juo į stažuotę Prancūzijoje buvo išvykusi ir Vaida. Nepabijojo išsivežti ir dukters Gabrielės, kuriai tuo metu buvo tik ketveri. Matyt, tada dukra užsikrėtė meile arfai, nes Prancūzija – ne tik obojaus, bet ir arfos kraštas.
Neretai išvykę į stažuotes užsienyje Lietuvos muzikantai ar dainininkai susiranda galimybių nebegrįžti namo, tačiau Vaida su Robertu net neturėjo minties pasilikti Prancūzijoje, nors greičiausiai tam būtų radęsi progų.
„Kai važiavome į stažuotę ir dar išsivežėme kartu dukrą, kolegos garsiai kalbėjo, esą Beinariai tikrai nebesugrįš, tačiau mes panašių planų nepuoselėjome.
Mes prisirišę prie savo šaknų, o Prancūzijoje siekėme pasisemti žinių ir jas parvežti į Lietuvą“, – kalbėjo Robertas.
Visi trys Vaidos ir Roberto vaikai – Gabrielė, Brigita ir Laurynas sėkmingai muzikuoja. Vyriausioji Gabrielė Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre arfa pradėjo groti dar pirmakursė. Dabar, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigusi antrąjį kursą, ruošiasi pusmečiui pagal studentų mainų programą „Erasmus“ išvykti į Italiją.
Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje Laurynas seka tėvo pėdomis ir jau puikiai susikalba su obojumi, o Brigita įvaldė fleitą.
„Vaikų gabumai muzikai pasireiškė anksti. Vesdavomės juos į visus koncertus. Jų metu net užmigdavo. Būdavo, tėtis groja, o vaikai palaimingai miega“, – prisiminimais dalijosi Vaida.
Robertas įsitikinęs, jog vaikai pasinėrė į muziką pirmiausia dėl to, kad mato, jog tėvai, būdami muzikai, laimingi: „Juk neretai yra taip, kad net garsiausi atlikėjai po koncertų nedideliame rate apie muziką kalba ne pačiomis aukščiausiomis natomis. O mes su Vaida be muzikos neįsivaizduojame savo gyvenimo.
Apie ją nuolatos kalbamės ir namie. Be to, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ir niekada nekyla jokių konfliktų dėl to, kad reikia groti savaitgaliais arba per šventes.
Dažnai į koncertus Lietuvoje ar užsienyje važiuojame visa šeima, tad per muziką vaikai pamatė daug Europos.“
Kūrybai Vaida atokesnių vietų neieško. Jai pakanka erdvės namuose, o kurdama muziką stengiasi įtraukti ir vaikus.
Laurynas jau pasireiškė ir kaip jaunasis kompozitorius – šiais metais jis su savo kūrinėliu obojui, smuikams, timpanams, kontrabosui ir violončelei Nacionaliniame moksleivių konkurse buvo įvertintas trečiąja vieta.
„Bendru sutarimu ir pagalba man pavyksta suderinti ir mamos pareigas, ir kūrybą“, – džiaugėsi Vaida.
Robertas pridūrė, kad tik santarvė šeimoje jam suteikia galimybes, atrodytų, laike neišsitenkantiems darbams – vadovauti kolektyvui „Musica Humana“, groti obojininkų kvintete, vadovauti Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrai, dėstytojauti B.Dvariono muzikos mokykloje, rengti daugybę įvairiausių muzikinių projektų ir, žinoma, groti.
„Svarbiausias mūsų šeimos darnos garantas – meilė. Be to, reikia jausti, kada, kas ir kam iš mūsų yra svarbiausia.
Visada stengiamės vieni kitus palaikyti, patarti – juk visi esame muzikai, todėl turime įvairiausios patirties“, – šeimos laimės formulę sudėliojo Vaida.
Tikėjimas ir meilė. Tuose žodžiuose Robertui telpa viskas.
„Vieni kitus mylime, saugome, gerbiame, vienas už kitą kovojame. Tuose dviejuose žodžiuose telpa mūsų šeimos esmė“, – žmonai pritarė Robertas.
Įdomi giminės istorija
„Mūsų šeimos muzikų tradicija prasideda nuo senelių: P.Beinaris buvo kompozitorius ir vargonininkas, močiutė D.Bereckaitė – vokalistė. Dėdės, tetos iš tėvo pusės – irgi muzikai. Tik mano tėveliai– ne, bet muziką labai mėgsta. Tėtis gražiai dainuoja, o mama groja akordeonu. Atsimenu, kai dar buvome maži, namuose dažnai mėgdavome susėsti ir groti, kas kuo moka, dainuoti. Išeidavo puiki kapela“, – apie giminės muzikines tradicijas pasakojo R.Beinaris.
Jo sesuo Karolina Beinarytė griežia pirmuoju smuiku Kauno styginių kvartete. Sesuo Klementina studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, smuikininko Vilhelmo Čepinskio klasėje.
Sovietiniais metais, kai buvo suniokota ir uždaryta dauguma vienuolynų ir bažnyčių, Kauno arkikatedra tapo savotišku religiniu centru. Čia Roberto senelis P.Beinaris vargonavo daugiau nei 50 metų ir subūrė stiprų profesionalų chorą. Jis ir pats kūrė giesmes.
Anuomet tarp P.Beinario choristų buvo būsimasis vyskupas Juozas Preikšas, kunigai Antanas Žukauskas, Kleopas Jakaitis.
P.Beinariui likimas atsiuntė ypatingą žmogų – žmoną D.Bereckaitę. Ji turėjo įstabų balsą. Buvo vadinama Kauno katedros lakštingala. Tačiau dėl vyro darbo ir veiklos bažnyčioje sovietmečiu prarado galimybes siekti profesionalios dainininkės karjeros. Todėl savo gyvenimą paskyrė šeimai – kartu su vyru išaugino penkis vaikus: Robertą, Arnoldą, Aretą, Danguolę ir Pranciškų. Trys iš jų irgi muzikai: Arnoldas – birbynininkas, Areta – pianistė, Danguolė – chorvedė-vargonininkė.
