Panevėžietė dizainerė Guoda Žilienė su vyru nelaukė sidabrinių vestuvių ar raginimų ir jau po dešimties bendrų gyvenimo metų iškėlė rožines vestuves. O jas, kaip sakė pati dizainerė, lydėjo neišdildoma, pilna įspūdžių ir žymiai linksmesnė nei pirmoji šventė, kuri pakeitė judviejų gyvenimą tik į gera.
Jaudinanti akimirka bažnyčioje
Kai tarėmės dėl pokalbio straipsniui, paklausta, kaip kilo idėja surengti įžadų atnaujinimo šventę, Guoda tik linksmai nusijuokė: „Aš gi dizainerė, tai, žinot, visko prisigalvoju“. Idėjų nestokojanti ir savo gausiais darbais Facebook sociliniame tinkle besidalijanti moteris dar iki šiol kaip šiandien prisimena savo rožines vestuves, nors tai vyko prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Ji tvirtina, jog jų santuokos palaiminimo šventė buvo panaši į tikrąsias vestuves.
„Tai yra įprastos vestuvės, tik jų nuotaika visiškai kitokia: mes jau po dešimties metų esame atsipalaidavę, žinome, ką darome, kaip darome, esame apsupti mylimų žmonių, draugų, šeimos narių. Šalia stovi vaikai, kurie jau yra paaugę. Tuo metu mes turėjome du sūnus, kurie ėjo kartu su mumis. Vyriausias sūnus bažnyčioje netgi skaitė mums skirtus žodžius. Tai buvo labai jaudinanti, jautri akimirka. Bet svarbiausia – iš naujo prisiekėme vienas kitam meilę, pašventinome žiedus. Tai tikrai buvo puiki ceremonija“, – jaudinančiomis akimirkomis dalijosi Guoda.
Klebonas A. Stanevičius tvirtina, kad santuokos palaiminimo šventė yra labai graži ir reikalinga. O jai paminėti skirta netgi specialių maldų. Anot kunigo, bažnyčioje niekuomet viena ir ta pati malda nėra skaitoma. Visuomet yra daugybė progų, daugybė maldų.
„Tarkim, visuotinė malda – joje gražiai meldžiamasi už jubiliatus, už jų artimuosius, dėkojama Dievui, kad yra sulaukę gražaus amžiaus, vienas kitą gerbia, kad mylėjo ir pasižada toliau gražiai gerbti ir mylėti ir visa tai daryti Dievo šviesoje“, – pasakoja A. Stanevičius.
Įžadus bažnyčioje atnaujina vos viena kita pora
Tiesa, kunigas apgailestauja, kad, populiariai tariant, įžadus atnaujinti ryžtasi labai mažai porų – Kėdainių šv. Jurgio bažnyčioje vos viena kita per metus.
„Daugiausiai kreipiasi tie jau pribrendę jubiliatai – kam jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų po santuokos. Žmones iš tiesų galima paraginti ir dažniau ateiti Dievo paprašyti santuokos palaiminimo. Pavyzdžiui, dvidešimt penkerių metų bendro gyvenimo santuokos jubiliejų per dešimt metų teturėjau vos vieną“, – nustebina klebonas.
Nors, kaip sako A. Stanevičius, giežtąja liturgine prasme tikruoju jubiliejumi laikomas tik dvidešimtpenkmetis ar penkiasdešimtmetis, tačiau kartu pragyvenus ir penkerius ar dešimt metų galima palaiminti ir melstis už santuoką bei jos puoselėtojus.
„Aišku, galima, ko gero, ir kiekvienais metais ateiti, pasimelsti už savo šeimą, už savo artimuosius ir tai net būtų labai gražu ir smagu. Juo labiau, žmonės, jūs tik ateikit, – poras ragina kunigas. – Dievo palaimos ne tik per santuokos jubiliejų, bet kasdien mes turime prašyti. Jeigu esame tikintys žmonės, krikščionys, jei pamirštame kas dieną tai daryti, melskimės sekmadieniais. O ypatingai tokiomis progomis, kai švenčiamas abipusis žmonių ryšys, abipusė meilė, tai – labai prasminga. Per santuokos jubiliejų meldžiamasi ne tik už save, bet ir už savo antrąją pusę, kad jam viskas sektųsi“.
Guoda ir jos šeima teigia yra tikintys ir pakartotinis santuokos palaiminimas bažnyčioje jubiliejaus proga buvo svarbus ir reikšmingas įvykis.
„Visi mūsų vaikai yra pakrikštyti. Kaip tik šiuo metu vienas berniukas ruošiasi Pirmajai komunijai. Į bažnyčią nevaikštom kiekvieną sekmadienį, bet per šventes visada nueiname“, – sako dizainerė.
Rožinės baikeriškos vestuvės
Bekalbant Guoda atskleidžia, jog tuokdamasi pirmą kartą negalvojo po dešimtmečio su vyru vėl atnaujinti įžadų. Tai įvyko tiesiog juoko forma.
„Buvo gal aštuoni bendro gyvenimo metai, žiūrėjau kiekvienų metų reikšmes ir pamačiau, kad dešimt metų yra rožinės vestuvės. Mane tai labai „užkabino“ – pasirodė labai smagu, žaisminga ir pradėjau fantazuoti, kaip būtų smagu atšvęsti, padaryti šventę draugams, artimiesiems, – apie kilusią šventės idėją pasakoja moteris. – Po truputį prie mano fantazijų prisijungė ir vyras. Taip gavosi, kad dešimties bendro gyvenimo metų proga iškėlėme rožines vestuves. Tai buvo rožinės baikeriškos vestuvės. Kodėl baikeriškos? Nes mes su vyru važinėjame motociklu. Į šventę susirinko ir draugai, kurie vairuoja motociklus“.
Vienas iš svarbiausių ir įsimintiniausių šventės akcentų dizainerei buvo tai, jog jos senasis pilkas šalmas virto rožiniu.
„Po ceremonijos, kai išėjome iš bažnyčios, prie jos vartų stovėjo mūsų motociklas. Ant jo buvo pamautas rožinis šalmas. Vyras mano senąjį pilką šalmą perdažė į rožinį. Nuo to laiko aš važinėju užsidėjusi tik rožinį šalmą“, – vyro dovana džiaugiasi Guoda.
Po rimtos ir jaudinančios dalies, kas buvo su motociklais, visi sėdo ant jų ir išvažiavo sodybos link, kuri buvo apie 15 km nuo bažnyčios. Dizainerė pasidžiaugia, kad pakeliui dar pasidarė fotosesiją, nes kartu važiavo ir draugas fotografas. Atvykus į sodybą, jau laukė visi draugai ir artimieji.
„Vienoje iš svarbiausių mūsų gyvenimo švenčių dalyvavo beveik 50 žmonių. Draugai iš visos Lietuvos – Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio – tiesiog suvažiavo visi draugai. Taip pat buvo tėvai, abiejų broliai, seserys“, – apie gausų būrį artimųjų pasakoja moteris.
Guoda: „Rožinės vestuvės buvo šimtąkart geresnės nei tikrosios“
Paklausta, ar pažįsta daugiau porų, kurios būtų norėjusios ypatingai pažymėti nugyvento bendro gyvenimo jubiliejų, Guoda neigiamai purtė galvą.
„Ne, mes nežinome, mūsų aplinkoje to nebuvo. Bet mūsų gražia švente, kuri truko tris dienas, visi liko labai sužavėti, visiems labai patiko ir draugai sakė: „Gal jūs galite įžadus atnaujinti kas penkerius metus?“, nes jiems tikrai buvo labai gera šventė“, – prisiminusi juokėsi laiminga moteris.
Ji neslėpė ir nesiskuklino, nes šventė jai pačiai buvo tikrai įspūdinga – labai daug juoko, muzikos, barmenas, kuris maišė kokteilius su azotu.
„Vyras padarė man staigmeną – atvažiavo magas, kuris rodė įvairius triukus. Tiesiog buvo labai daug emocijų, bet tas vakaras prabėgo labai greitai. Šeštadienį visą dieną maudėmės, juokėmės, žaidėm – tikrai buvo labai smagios vestuvės ir šimtąkart geresnės nei mūsų tikrosios, nes jos buvo tokios, kokių mes norėjome, apie kokias svajojome ir susikvietėme visus draugus, kuriuos tuo metu norėjome matyti šalia“, – šiltais prisiminimais dalijasi dizainerė.
Po dešimtmečio – dukrytės gimimas
Įdomus sutapimas, bet po dešimtmečio pora antrąsias savo vestuves atšoko lygiai tą pačią dieną kaip ir pirmąsias.
„2003 metų rugpjūčio 2-ąją vyko tikrosios mūsų vestuvės, o jau 2013-aisiais tą pačią rugpjūčio antrą dieną iškėlėme rožines vestuves. Gavosi penktadienis.
Ceremonija vyko vakare, 18 val. Negalvojom, kaip būtų, nes buvo gerai“, – juokiasi Guoda, kai paklausiu, kada būtų kėlę rožines vestuves, jei nebūtų sutapęs savaitgalis.
„Žinot, skeptikai tikriausiai pasakytų: „Jei nemylėjo ir nesistengė vienas dėl kito per praėjusį dešimtmetį, tai nieko nepakeis ir tas įžadų atnaujinimas. O jei vienas kitą mylėjo, stengėsi vienas dėl kito, tai ir toliau taip bus...“. Esmė ta, kad tai nieko vis tiek nepakeis. Ką Jūs galėtumėte atsakyti į tokias skeptikų replikas?“, – bandau šiek tiek provokuoti pašnekovę. Tačiau jos patirtis ir išgyvenimai po jubiliejaus patys džiugiausi ir provokacijoms ji nepasiduoda.
„Aš galiu atsakyti, kad tai tikrai pakeitė. Savo vyrą jaučiuosi įsimylėjusi iš naujo. Po mūsų rožinių vestuvių mes susilaukėme dar ir dukrytės. Tai yra tikrai šeimos stebuklas. Tarp vyriausio brolio ir dukrytės yra dešimties metų skirtumas – tai tikrai nemažas tarpas. O mūsų princesė yra tiesiog šeimos auksas, broliai ją įsimylėję iki ausų, mes su vyru irgi esame labai laimingi. Taigi, po dešimties metų mūsų gyvenimas tik pagerėjo ir viskas eina kuo toliau, tuo geriau“, – švyti laiminga moteris.
Dešimt santuokinių gyvenimo metų nėra mažai. Per juos, ne paslaptis, būta visko. Klausiu Guodos, ar nebuvo noro tiesiog viską mesti ir eiti lengvesniu keliu...?
„Taip, buvo atėjusi septynerių metų krizė. Bet mes, kaip brandi ir protinga šeima, ėjome pas šeimos psichologą, kuris mums padėjo susidėlioti taškus ant „i“ ir likome tik dar tvirtesne pora, išmokome vienas su kitu dar geriau bendrauti ir dar labiau vienas kitą mylėti ir gerbti“, – išgyvenimais pasidalija dizainerė.
Ir tuo pačiu priduria, kad jau kartais pagalvoja ir apie dvidešimties metų vestuvinį jubiliejų.
„Po penkerių metų truputį per greitai. O dvidešimt metų dar reikia palaukti, – juokiasi moteris. – Dar yra gražaus laiko. Be to, dar net nežiūrėjau, kokie yra tie dvidešimti metai, kaip jie vadinasi“.
Laimingo gyvenimo paslaptis
Paprašyta papasakoti, kokia yra judviejų su vyrų laimingo gyvenimo paslaptis Guoda ilgai nesvarsto.
„Labai gražiai mano vyras sako: „Reikia ne tik imti, bet ir duoti“. Tai kiek duodi, tiek ir gauni atgal. Tiesiog reikia vienas kitą gerbti, mylėti, išklausyti, daryti vienas kitam staigmenas, keliauti, džiaugtis gyvenimu, o ne vien užsibūti buityje, – paprastus, bet tuo pačiu ir reikšmingus bendro gyvenimo dėsnius aiškina moteris. – Kadangi mes abu esame labai aktyvūs, mėgstame keliauti, būti su draugais, vaikais, keliaujame visi kartu, kasmet atostogaujame penkiese. Pernai visi važiavome į Kroatiją, prieš tai aplankėme Portugaliją, Turkiją. Tiesiog reikia pažinti pasaulį ir tada gyvenimas atrodo visiškai kitoks“.
Tačiau beklausant Guodos, pasidarė įdomu, kodėl vis tik poros taip retai švenčia tokias gražias šventes. Kunigas A. Stanevičius, rodos, turi į tai atsakymą.
„Yra turbūt dvi to priežastys. Viena ta, kad kai kurie žmonės gyvena apskritai be šliubo, be bažnyčios santuokos palaiminimo, o antra – informacijos trūkumas. Ir bažnyčiai tuos žmones kartais sunku pasiekti. Iš tiesų reikia gerai pamąstyti, ką daryti, kad žmonės nebijotų, kad ateitų, kad melstųsi ne tik už mirusius, bet juk ir sveikatos galima prašyti... Intensijų yra daug ir visokių, bet čia iš tiesų didžiulis iššūkis ir uždavinys, kaip pasiekti žmones, kaip juos informuoti, padrąsinti, paskatinti“, – aiškino klebonas.
O mes, regis, ne tik kad papasakojom gražią jaunos poros istoriją, bet dar ir atlikom šiokią tokią misiją – padėjom bažnyčiai pasiekti tuos žmones, kurie galbūt joje lankosi retokai ir apie tokią galimybę nežinojo. Norisi tikėti, kad po šio straipsnio daugiau porų ne tik norės, bet ir švęs bendro gyvenimo jubiliejus ne po dvidešimt penekrių ar penkiasdešimties metų, o žymiai dažniau.
Tad paruoškite gražią vakarienę, pasipuoškite, pažvelkite vienas kitam į akis ir dar kartą pakartokite tai, ką su ašaromis akyse ištarėte ir priėmėte savo vestuvių dieną: „Prisiekiu visada tau būti ištikimas(a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“.
