„Dar būdami studentai, kai neturėjome nieko, visuomet kalbėdavomės apie svajones, keliones, norus, o jachta atrodė pats geriausias būdas tai įgyvendinti“, – atskleidė kraštovaizdžio architektė Vita ir laivų inžinerijos studijas baigęs Simas.
Klaipėdoje užaugęs Simas ir iš Tauragės kilusi Vita įgijo jiems artimas specialybes, bet turėjo kitų planų nei dirbti biure, būti samdomais darbuotojais.
Pora buvo išvykusi užsidirbti į užsienį. Ir kai ūgtelėjo jų santaupos, nutarė siekti svajonės – įsigyti jachtą.
Sutuoktinių buriuojama „Windarella“ šiuo metu plaukia palei Ispanijai priklausančios Maljorkos salos krantus.
Kai lietuviai prisišvartavo netoli sostinės Maljorkos Palmos, papasakojo daugiau apie gyvenimą ant vandens.
– Koks uostas dažniausiai po visų kelionių tampa jūsų namais?
Vita: Šiuo metu mes apsistoję prie Maljorkos krantų. Kartais prisišvartuojame uosteliuose, bet dažniausiai esame apsistoję saugesnėse inkaravietėse ir gyvename išmetę inkarą. Tačiau vieninteliai namai mudviem visada yra „Windarella“.
Ten, kur būname tuo metu, normalu, kad užplaukiame į greta esantį uostą. Kol plaukiojame aplink Maljorką, artimiausias uostas šioje saloje yra Maljorkos Palmos – čia turime draugų, žinome gerų vietų ir jaučiamės savi. Bet kai atsiduri naujoje vietoje, naujas ir uostas laukia. Kitą mėnesį išplauksime į Sardiniją (Italija), ten tikimės atrasti kitą uostą.
Uostai Viduržemio jūroje yra labai brangūs, todėl su jachta mes ten reti svečiai.
Į krantą iš inkaravietės plaukiame pripučiamąja valtele, einame į parduotuves ir galime būti sausumoje tiek, kiek norime.
– Kiek laiko turite jachtą?
Vita: „Windarella“ įsigijome praėjusį spalį Sicilijoje ir nuo to laiko nuplaukėme per dalį Viduržemio jūros iki Kanarų salų Atlanto vandenyne ir atgal.
Jau greitai galėsime švęsti vienų metų gimtadienį!
– Kodėl jums reikėjo tokio pirkinio?
Simas: Nes norėjome keliauti, buriuoti ir plaukti jėgos aitvarais. O keliaujant jachta nereikia neštis daiktų.
Vita: Norėjome ne tik buriuoti, keliauti, bet ir veikti tai, kas mums patinka, ir savo geriausius metus praleisti geriausiai, kaip patys tai įsivaizduojame.
– Ką paaukojote, kad įsigytumėte jachtą?
Vita: Pardavėme butą, bet taip pat nemaža dalis buvo mūsų pačių santaupos. Mes taupėme ir ruošėmės tam kurį laiką, bet niekada nepavadinčiau to auka – tai buvo mūsų didelis noras ir siekis, tikrai nieko svarbaus ar negrįžtamo nebuvo paaukota.
Simas: Mes tiesiog pasirinkome įdomesnį gyvenimo būdą, o materialūs dalykai yra uždirbami, todėl nesijaučiame nieko didelio ar svarbaus paaukoję.
– Jachta tapo namais, kurie keliauja kartu su jumis. Kaip ji įrengta, kokie ten patogumai?
Vita: Mūsų „Windarella“ ir yra mūsų namai ir turi viską, ką turi kiekvieno žmogaus būstas.
Jachtoje yra erdvi svetainė, sujungta su nedidele virtuve, du tualetai, dušas ir dar keturios kajutės su lovomis, lauko terasa (denis) su vis nauju vaizdu į gražiausias vietas.
Toje terasoje valgome, geriame kavą, o kartais net dirbame.
Žinoma, patalpos viduje nėra didelės, jos kompaktiškos, bet laivą rinkomės tokį, kad aukštaūgis Simas gerai jaustųsi šiuose mūsų namuose, todėl dviese gyvename erdviai. Taip pat su mumis kartu keliauja visi mūsų daiktai, tad nėra jokios abejonės, kad tai – mūsų namas.
– Kuriam pirmam kilo mintis apie jachtą? Nebuvo artimųjų kritiškų nuomonių dėl tokio pirkinio? Ar niekam per daug nepasakojote, kad neatkalbėtų nuo nuotykių?
Simas: Seniai žinojome, kad nemažai žmonių taip gyvena, ir dažnai apie tai pagalvodavome, todėl būtų sunku pasakyti, kuris sugalvojo pirkti, nes abu norėjome to paties.
O mūsų šeimos pratusios prie mūsų sumanymų – nuo pat pradžių palaikė ir drąsino.
Vita: Šiek tiek pasiekę gyvenime nusprendėme, kad geriausias metas nuotykiams yra dabar. Viskas klostėsi labai natūraliai, nes norėjome, kalbėjome, tikėjome, ir planas pats susidėliojo.
O šeimai tai nebuvo didelė naujiena – jie žinojo, kad mes turime „keistų“ norų, ir nuo pat pradžių labai palaikė. Žinoma, artimieji jaudinosi ir išgyveno, todėl dabar, jei plaukiame tolimus atstumus, laukia, kol atsirasime ryšio zonoje.
Kai pranešėme, ką sugalvojome ir kur išvažiuojame, nebuvo nė vieno suabejojusio ar keistai pažiūrėjusio. Visi džiaugėsi, kad tai – geras planas, ir tik sveikino, kad tam ryžomės.
– Kokių nuotykių esate patyrę plaukiodami jachta?
Vita: Buriavimas ir nuotykiai yra neatsiejami, kiekvienas kartas tikrai nustebina ir net sunku būtų ką nors išskirti.
Vieni nuotykiai linksmi ir mieli – delfinai, vėžliai, banginiai, žuvys, maudynės, naujų vietų grožis ir nuostaba, kiti nuotykiai visai nesmagūs, bet dovanojantys patirtį, – audros, nenuspėjami gedimai, nelinksmos gamtos staigmenos, tokios kaip lūžtančios milžiniškos bangos ar žaibai. Baisiausias nuotykis – netikėtos lūžtančios dviejų metrų bangos – laivams labai pavojinga.
– Ar nepabosta ilgai būti ant vandens? Kaip jūs pasidalijate pareigomis laive?
Ką veikiate ilgesniam laikui išlipę į krantą?
Vita: Paprastai krante laukia nemažai reikalų: parduotuvės, atsargų papildymas, skalbimasis ir kiti darbai, kartais susitinkame su draugais, bendraujame, einame pietauti ar pavaikštinėjame po naują vietą.
Mes stengiamės buriuoti lėtai, nes buriuoti ilgus atstumus greitai atsibostų, todėl nuplaukiame, kur mums reikia ar norisi, ir jei ta vieta patinka, stovime ten, kiek norime, kad ir savaitę, kol pagaliau nutariame, kad laikas plaukti pirmyn.
Todėl kiekvieną dieną tikrai neburiuojame.
O ant vandens gyvenimas dažnai gražesnis nei ant kranto: esame apsupti gamtos, krištolinio žydrumo vandens, galime plaukioti, nardyti su žuvytėmis, mėgautis buvimu dviese ar vakaroti draugų kompanijoje.
Simas: Aš esu kapitonas, nes turiu tam reikalingus dokumentus, tačiau mes abu esame lygiaverčiai buriuotojai. Plaukdami ilgus atstumus pasiskirstome budėjimais, kai vienas ilsisi apačioje, kitas vairuoja, tvarkosi su burėmis ir tai darome tolygiai, nesvarbu – diena ar naktis.
O sausumoje paprastai aš daugiau užsiimu remontais, Vita – buities darbais. Bet jei vienam ir kitam reikia pagalbos, visuomet dirbame dviese.
– Iš ko pragyvenate? Ar jachta – pagrindinė jūsų šeimos maitintoja?
Vita: Gyvenant išmetus inkarą saulės ir vėjo energija suteikia elektrą, gėlo vandens kas porą savaičių prisipilame uosteliuose, todėl pagrindinės išlaidos tenka tik maistui, o jis nėra labai brangus.
Todėl gyvename kukliai. Tačiau retkarčiais sulaukiame svečių, jiems suteikiame pramogas, o jie prisideda prie jachtos išlaikymo.
– Daug laiko praleidžiate šiltuosiuose kraštuose, turbūt šiltų drabužių neprireikė? Koks svarbiausias daiktas, be kurio neišsiverstumėte nė dienos?
Vita: Jau ko nereikia pirkti – tai rūbų, turbūt daugiau nei metai neteko nieko pirkti, nors atsivežėme nedaug. Mes abu nesame materialistai, todėl daiktų stengiamės nekaupti ir neturėti to, kas nebūtina.
Daugiausia vietos laive užima mūsų pomėgių – plaukimo jėgos aitvarais, nardymo – įranga.
Maistą dažniausiai stengiamės pirkti vietos turguose, ten viskas skaniau, šviežiau ir pigiau, bet turime jau atrastus ir prekybos centrus, o laive, žinoma, gaminamės patys.
Maistas yra toks, kokį gali sukurti mūsų vaizduotė, – nuo šviežios žuvies iki šaltibarščių.
O laive turbūt neišsiverstume vienas be kito, nes nešauna į galvą, kokių daiktų reikėtų.
Simas: Turtą ne drabužiais ir daiktais vertiname, tikrai nežinome, jo turime daug ar mažai. (Juokiasi.)
– Plaukiodami jūroje ar sustoję uostuose esate sutikę tokių pat porų kaip jūs, gyvenančių jachtoje?
Vita: Kam nors Lietuvoje gal ir būtume naujiena, bet ir tai mes – ne vieninteliai.
Pasaulyje tai yra labai įprastas ir populiarus gyvenimo būdas, didžiausias procentas laivų tam ir skirtas – gyventi.
Viduržemio jūroje daugiausia sutinkame jachtose gyvenančių anglų, skandinavų, prancūzų ir olandų.
Nemanykite, kad tokį gyvenimą renkasi tik kokie nors keistuoliai, atsiskyrėliai. Paprastai visi, gyvenantys ant vandens, yra labai draugiški, protingi, pasiturintys.
Jie įsikūrę ne tik poromis, bet ir su trimis vaikais, šunimis, katėmis, bendrauja tarpusavyje, sveikinasi ir lanko kaimynus.
Čia viskas taip pat kaip ir ant žemės, tik kad ne gatvės aplink, o vanduo.
– Kaip plaukiojimas patikrino poros santykius – ar jų neišklibino, ar sustiprino, gal vienas kitą pamatėte kitomis akimis?
Vita: Mes jau senokai kartu – devynerius metus. Todėl tų tikrinimų buvo ir tikrai nežiūrime vienas į kitą tik pro rožinius akinius, labai gerai pažįstame ir suprantame vienas kitą.
Gyvenimas laive, žinoma, dar labiau suartino.
Esame jauni, linksmi, gyvename dviese gražiausiose ir romantiškiausiose vietose – tai yra tas metas, kai reikia džiaugtis.
– Kiek laiko ketinate šitaip gyventi? Ar kada nors grįšite į Lietuvą?
Vita: Dabar niekaip negalime sugalvoti naujo plano, vadinasi, tai – ženklas, kad esame ten, kur norėjome būti.
Nežinome, kaip bus ateityje, galbūt gyvensime jachtoje ilgai, o gal atsibos po keleto metų.
Lietuva mums abiem labai patinka, tik sunkiai ištveriame žiemas. Jei kada nors nuspręsime, kad norime grįžti ir gyventi tėvynėje, nemanau, kad kils kokių nors problemų. Jei yra noras, randi ir galimybių.
