G.Ehrke pripažįsta, kad aplankyti Vilnių nebuvo jo gyvenimo svajonė.
Tiesiog atsirado galimybė kelis mėnesius pastudijuoti Lietuvos sostinėje ir jis čia atvyko.
Juolab vyro nevaržo nei žmona, nei vaikai – jis laisvas kaip vėjas.
Be to, Gunnarui buvo smalsu pažiūrėti, kaip atrodo šalis, kurią kadaise buvo okupavusi Sovietų Sąjunga.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje?
– Aš nusprendžiau važiuoti ten, kur nesu buvęs. Studijuoju socialinį darbą Frankfurte.
Baigęs mokslus noriu dirbti su narkomanais.
Pasirinkau sritį, kurioje būtų galima padėti nelaimėliams ir pasirūpinti tais, kurie niekam nerūpi. Juk ir narkomanai yra žmonės. Mano universitete buvo galimybė išvykti studijuoti į užsienį pagal mainų programą, tad atsidūriau Vilniuje.
Šį semestrą studijavau Mykolo Romerio universitete. Esu dirbęs pelningus darbus ir susitaupiau pinigų. Dabar galiu leisti sau nedirbti ir mokytis, o vasarą savanoriauti.
– Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas?
– Domiuosi futbolu ir Bundeslyga. Girdėjau apie lietuvį futbolininką Valdą Ivanauską.
Žinau, kad Lietuva krepšinio šalis, bet aš – futbolo aistruolis.
– Vilniuje jūs patyrėte kokių nors atradimų?
– Atvykus į Vilnių stebino lietuvių patriotiškumas. Lietuviams svarbu būti lietuviais ir didžiuotis savo tauta, kultūra, paveldu, valstybe.
Tai mane stebino iš pradžių, bet tai suprantama.
Jeigu jūs nesididžiuotumėte, kad esate lietuviai, nebūtumėte galėję ištrūkti iš Sovietų Sąjungos ir pabėgti nuo Rusijos.
Taip pat padarė įspūdį, kaip jūs švenčiate savo šventes.
Jūs neįsivaizduojate, kaip man dažnai pasakoja, kad Lietuva yra Europos viduryje.
Trys iš keturių pašnekovų man tai pasako.
Taip pat dažnai išgirstu, kad vienu metu Lietuva buvo didžiausia šalis Europoje.
Bet labiausiai stebina jūsų nedideli atlyginimai. Vokietijoje vidutiniškai uždirbama apie 2000 eurų per mėnesį, o Lietuvoje vidurkis yra tik apie 750 eurų.
– Kultūrinių skirtumų jaučiate?
– Mes, vokiečiai, sveikinamės pamatę vienas kitą ir daugiau bendraujame. Lietuviai, kiek aš pastebėjau, uždari, gal netgi atsargūs.
Vilniuje, savo gyvenamajame name, jei pasisveikinu ar bandau užkalbinti lietuvius kaimynus, jie į mane keistai žvelgia ir nieko neatsako.
Vokietijoje įprasta sveikintis sutikus kaimyną, net jeigu jo nepažįsti.
– Ar smarkiai skiriasi prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje ir Vokietijoje?
– Aš Frankfurte dalijausi butą su 3 kitais gyventojais ir mes kiekvienas mokėjome po 550 eurų nuomos mokestį kas mėnesį. Jaunos šeimos moka 1000–1500 eurų per mėnesį.
Nuomotis būstą didžiuosiuose miestuose – Frankfurte, Miunchene, Štutgarte – labai brangu.
O už butą Vilniuje, kiek suprantu, mokėčiau mažiau, bet ir jūsų atlyginimai mažesni. Pastebėjau, kad Vilniuje gerai išplėtotas viešasis transportas ir jis daug pigesnis nei Vokietijoje. Maisto produktai Vilniuje kainuoja panašiai kaip ir Vokietijoje.
– Ar jau įvertinote lietuvišką virtuvę?
– Taip, man patinka ta rožinė burokėlių sriuba ir dar keli lietuviški patiekalai. Neatsimenu, kaip jie vadinasi.
Ypač gerą įspūdį daro jūsų alus. Stebina, kad yra toks didelis šio gėrimo pasirinkimas, ypač iš mažų daryklų.
Kiekvienas baras Vilniuje turi didžiulį asortimentą skirtingų rūšių alaus. Mes, vokiečiai, mėgstame alų, todėl alaus kultūra Lietuvoje stebina.
Kiekviename bare Vilniuje galima gauti daugiau nei Vokietijoje įvairių rūšių iš mažų daryklų, kraftinio alaus. Nuostabu, kad yra toks pasirinkimas. O ir alus Lietuvoje labai geras.
– Vilniuje ilgai pasiliksite?
– Nelabai. Dalį birželio praleisiu keliaudamas po Lietuvą. Noriu aplankyti Klaipėdą, kitus miestus.
Iš Lietuvos vyksiu prie Viduržemio jūros, nes savanoriauju vokiečių organizacijoje „Sea-Watch“. Ji turi laivą ir gelbėja pabėgėlius Viduržemio jūroje, maždaug 24 jūrmylės nuo Libijos krantų.
Praėjusią vasarą lankiausi Maltoje. Būna įvairių kurioziškų situacijų.
Pavyzdžiui, Maltoje prieš keletą metų nebuvo leidžiama mūsų laivui išplaukti iš uosto. Kitą kartą mūsų neįsileido Italija, kai buvome netoli jos krantų.
O Libija yra žlugusi valstybė, kurioje siautėja ginkluoti būriai. Netgi pasitaiko, kad Libijos pakrančių apsaugos pareigūnai šaudo į laivus.
Svarbiausia – negalima leisti nuskęsti žmonėms Viduržemio jūroje.
Galima turėti skirtingą nuomonę apie pabėgėlius, tačiau man visiškai nepriimtina, kai leidžiama žmonėms nuskęsti.
Aš pats dirbu krante, ne pačiame laive. Jame būnantys ir pabėgėlius gelbėjantys kolegos pasakoja siaubingų dalykų. Iš vandens ištraukiame nemažai tokių, kurių dubens kaulai sulaužyti prievartaujant ir kankinant.
Pabėgėliai vyrai kalėjime buvo kankinami ir ant kūno matyti žymių.
Medikai iš organizacijos „Gydytojai be sienų“ sakė, kad jie niekada nebuvo matę nieko panašaus: kone visi vyrai, moterys, net vaikai Libijoje buvo kankinami ir prievartaujami.
– Jūs, brandaus amžiaus vyras, blaškotės po pasaulį, savanoriaujate. O kur šeima?
– Neturiu nei žmonos, nei vaikų. Tiesiog tinkamu metu nesutikau tinkamos moters.
