Pasitikdamas žurnalistus naujoje sodyboje M.Jonutis tarsi juokėsi iš savęs: „Esu ne tiktai kaimietis, bet ir jau profesionalus senų namų griovėjas.“
Naujoji iš Vilniaus išsikėlusio menininko sodyba iš tikrųjų įspūdinga – daugiau kaip 10 hektarų ploto, su dalimi Verbliūdo ežero, užtvenktu iš jo ištekančiu upeliu ir dėl to susiformavusiu dar maždaug trijų hektarų tvenkiniu. Jo pakrantes kasdien nusėda pulkai rečiausių paukščių.
Lyg pusiasalyje tarp tvenkinio ir ežero išsidėstę naujieji Mariaus ir Linos namai su sena pirtimi, svirnu, kluonu, tvartu ir dar keliais ūkiniais pastatais.
Mariui po skyrybų su dailininke ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaite (54 m.) teko pasidalyti Vilniaus rajone, netoli Mickūnų, turėtus namus. Marius nuo miesto jau seniai atprato, todėl naujų namų nusprendė vėl ieškotis provincijoje.
Dabar jau suplanuotas naujas namas ir Jonines Marius Jonas Marijonas Stanislovas su žmona Lina bei draugais sodyboje švęs pirmą kartą.
– Kodėl jūs turite tiek daug vardų?
– Kai man buvo gal ketveri metai, senelis aprengė gražiais baltais marškiniais ir paėmęs už rankos nuvedė pas kleboną krikštyti. Mat klebonas buvo jo senas draugas.
Nevedė net į bažnyčią. Krikštas buvo atliktas klebonijoje. Senelis su klebonu mane ir apdovanojo tais keturiais vardais.
– O kokios jūsų Joninės bus šiemet?
– Kiekvienais metais kviečiuosi draugus. Kas atvyksta, kas – ne. Ar smagus bus vakaras ir naktis, priklausys nuo oro. Juk neretai per Jonines lyja.
Tačiau viskas priklauso nuo chebros. Vienais metais šventėme Latvijoje ir, nors kiaurai lijo, vis tiek susikūrėme laužą. Net šokinėjome per ugnį.
Šiemet su žmona, fantazuodami apie Jonines, pagalvojome, kad galbūt reikėtų prie laužo nusileisti per kalvelę, esančią mūsų sklype. Ta kalvelė labai panaši į kalniuką iš populiaraus vaikiško filmuko apie teletabius – jie kalniuku leisdavosi saulei tekant.
Esu girdėjęs, kad kažkur net būtų galima išsinuomot teletabių kostiumus.
– Ir tie jūsų teletabiai turėtų būti su Joninių vainikais ant galvų.
– Žinoma. O dideliam laužui esu palikęs dar keletą rąstų, kuriuos išardžiau griaudamas namą. Nors laužas mūsų sodyboje, kaip amžinoji ugnis, nenutrūkstamai dega nuo vasario, kai nutarėme griauti seną trobą.
– Ar negaila buvo nugriauti namą? Sprendžiant iš likusių pamatų, jo nemažo būta.
– Pirkdami sodybą tikrai neplanavome statyti naujo namo.
Norėjome paremontuoti seną ir apsigyventi. Bet kai pradėjau po truputį jį lupinėti, pamačiau, kad nėra ko saugoti.
Pasikvietęs draugus, kurie išmano namų rekonstrukciją, išgirdau negailestingą išvadą – geriau trobą griauti ir vietoj jos statytis naują, nes senoji – visiškai supuvusi, pastatyta be pamatų, stogas – kiauras. Žinoma, sprendimas griauti trobą mums su Lina buvo skausmingas, bet kitos išeities neturėjome.
– Kam gi patikėjote griauti ką tik įsigytus namus?
– Niekam. Visus darbus aš atlikau savo baltomis rankytėmis, nors galbūt ir sunku patikėti. Iš buvusios trobos nieko neliko. Viską teks pradėti nuo nulio, bet iki to nulio ėjau beveik penkis mėnesius. Kurį laiką taip skaudėjo rankas, kad negalėdavau net ausies pasikasyti.
Dabar meistrai jau lieja naujus pamatus ir po truputį statysimės naują namą. Jis bus didelis, nes dalį jo skirsime mūsų abiejų su žmona dirbtuvei įsirengti, o likusią dalį – kambariams.
– Ar negaila buvo palikti namų šalia Vilniaus, kuriuos daugelį metų įrenginėjote?
– Gaila, tačiau kitaip neišėjo. Dabar ten gyvenantys žmonės džiaugiasi. Bet čia aplinka kur kas gražesnė – daugiau šviesos, erdvės, dangaus, tolių ir visiška ramybė. Per savaitę kartais nepamatau nė vieno žmogaus.
Ir apskritai seniai svajojau iš Vilniaus rajono į Lietuvą sugrįžti, nes Mickūnuose gal ir buvau teisus, bet kaimynų atžvilgiu kolonistu jaučiausi.
Dabar Lietuvoje – kur kas geriau. Tai, kad radome tokią nuostabią vietą, mums pasisekė.
– Namą neabejotinai per kelerius metus pasistatysite, bet ar perkopus penkiasdešimtmetį nesunku pradėti gyvenimą iš naujo?
– Labai norėčiau tikėti, kad jau – paskutinį kartą.
– Neseniai Vilniuje buvote surengęs savo parodą. Jūsų darbai – iš medžio ir gana dideli. Kur viską sumeistravote, kai nebėra sodyboje namo?
– Kaune, žmonos bute, daugiabučio ketvirtame aukšte. Kai reikėdavo ką nors užsinešti, prireikdavo paplušėti. Tikra tragedija – aš toje daugiabučio dėžutėje jaučiuosi kaip zoologijos sodo narve uždarytas. O man reikia ant žemės vaikščioti. Būsiu sodyboje visą vasarą, nes nematau jokio reikalo į Kauną važiuoti.
Mane mama dažnai bara, kad nevaikštau į muziejus, teatrus, parodas, neinu per rinkimus balsuoti. Aš šiuo požiūriu emigravęs iš Lietuvos.
– Bet juk pats parodas mieste rengiate.
– Na, taip. Tik, va, prieš kelias dienas į sodybą pas mane žmonės net iš Plungės buvo užklydę. Sūrį žemaitišką atvežė, paveikslą išsivežė.
Kasmet Vilniaus „Meno nišos“ galerijoje surengiu po parodą. Dabar ruošiuosi parodai Danijoje. Kol kas neturiu pakankamai darbų, todėl reikia suktis, nors būdavo metų, kad į Daniją po kelis kartus važiuodavau.
– Kur Danijoje parodas rengiate?
– Ne ištaigingose parodų salėse, o paprastose vietose. Pernai paroda vyko Herningo miesto ligoninėje, nes panašiose įstaigose danai turi meno mėgėjų klubus.
O kartą parodą buvau surengęs Holstebro miestelio kavinėje „Utopija“, kur dirba apie trisdešimt žmonių, turinčių psichikos negalią. Miestas jiems skyrė didžiules patalpas su kavine, konferencijų sale, parodų vietomis – toks gražus socialinis projektas.
Jie perka iš ūkininkų produktus ir gamina puikų maistą, kuris pigesnis nei kitur, nes atlyginimai niekam nemokami, tik neįgalumo pensijos.
Negalią turintys kavinės darbuotojai nepersidirba, bet yra užsiėmę, džiaugiasi gyvenimu.
Anksčiau jie kasmet guldavo į stacionarą, o dabar to nebereikia ir tablečių geria mažiau.
Mano paroda ten puikiai pavyko, dvidešimt penkis darbus pardaviau, nes kavinė visada būna pilna žmonių. Tik kai pasisiūliau padėti virtuvėje arba indus paplauti, darbuotojai neleido – esą neturiu jokios diagnozės, panašios į jų.
Turiu Danijoje ir keletą draugų pensininkų, kurie, neturėdami ką veikti, važinėja po šalį ir ieško vietų, kur galėčiau surengti parodą. Juos vadinu savo daniškais tėvais. Jų namuose net turiu savo kambarį ir žinau, kur paliekami raktai.
– Jūsų nauja sodyba – tokia didelė. Gal planuojate bent dalį jos erdvės kada nors naudoti plenerams ar panašiems dailininkų susiėjimams?
– Mielai. Taip ir matau po visą teritoriją išsibarsčiusius dailininkus su etiudnikais ir molbertais. Jei nereikėtų pragyvenimui užsidirbti ir loterijoje išloščiau kokį milijoną, svajočiau kada nors koplytstulpius, stogastulpius iš medžio drožti. Arba medinius žaislus daryčiau.
– Sakoma, kad kauniečiams sunku pritapti Vilniuje, o vilniečiams – Kaune. Ar greitai perpratote Kauno gyvenimo ypatumus?
– Tai kad „Maxima“ – tokia pati. (Juokiasi.) Ką dar perprasti?
Kaune daug žuvėdrų, nes marios šalia, o Vilniuje jų nėra. Be to, parduotuvėse neišgirsi kalbant rusiškai. Tik lietuviškai.
Ir Kauno kulinarinė kultūra kur kas labiau ištobulinta nei Vilniuje. Kaunietės ponios gamina ir mėgaujasi ištobulintais pyragėliais, torčiukais. Negalėčiau pasakyti, kad man tokie patiekalai patinka. Geriau jau geri lašiniai su juoda duona.
– Kokios jūsų Joninių vaišės? Pats ką nors gaminate?
– Joninės – ne maisto šventė. Dažniausiai ką nors kepame ant laužo arba grilyje. Negi kokį troškinį gaminsi?
Tik mano aplinkoje randasi vis daugiau „sektantų“ – vegetarų, veganų. Todėl paprastas šašlykas nelabai kam patinka, tai kepame ir daržoves. Svarbiausia – turėti pakankamai alaus ir rimtesnių dalykų.
Šašlykas pagal M.J.M.S.Jonutį
Marius perka geros kiaulienos sprandinės. Per naktį ją marinuoja, pridėjęs šiek tiek majonezo ir negailėdamas raudonųjų pipirų bei įvairių prieskoninių žolelių. Svogūnų – kuo daugiau, tuo – geriau. Rytą mėsa būna tiek suminkštėjusi, kad Joninių vakarą puikiai iškepa. Būna minkšta ir kvapi.
