Vienoje Panevėžio laidojimo paslaugų įmonėje dirbanti dviejų dukrų mama S.Jakubonienė dar neseniai kovojo su vėžiu: gulėsi operuotis, gavo gausybę chemijos ir spindulinio gydymo kursų, vaikščiojo plika galva ir tuo pat metu dar išgyveno skaudžią šeimos dramą.
Dabar moteris vėl švyti, trykšta energija, visiems dalija šypsenas bei paguodos žodžius ir stengiasi gyvenimo džiaugsmus semti pilnomis saujomis, nes tiki, kad liga atsitraukė.
Prieš dvejus metus S.Jakubonienei buvo diagnozuotas antros stadijos krūties vėžys.
„Esu tiksinti bomba, bet kada galiu sprogti“, – kalbėdama apie ligą moteris realiai vertina situaciją ir dar vengia sakyti, kad visai išgijo. Tai galės ištarti tik po 5 metų, o per tą laiką kas tris mėnesius bus stebima medikų.
Dalyvavo grožio konkurse
„Po ligos pakeičiau požiūrį, neberūpi kritikai, dabar stabdžių nėra, darau viską, ką noriu, dėl savęs“, – sakė S.Jakubonienė.
Prieš mėnesį moteris dalyvavo mados ir grožio konkurse, kur specialioje rungtyje pelnė Auksinės mamos vicemis karūną. Renginyje buvo rodomi ir S.Jakubonienės kurti drabužiai.
Kai vyresnioji 20-metė dukra pamatė jos įspūdingą manikiūrą ir priklijuotas blakstienas, nes savos po chemijos nukrito, papriekaištavo, esą net ji tokių gražumų neturi.
„Buvo įpratusi, kad pirmiausia rūpinuosi vaikais, o ne savo grožiu. O aš jos paklausiau: ar geriau būtų, jei gulėčiau po beržu ir jau nieko nebereikėtų? Daugiau klausimų merginai nekilo“, – pasakojo moteris.
Kalbant, kas padėjo įveikti ligą, moteris ištarė: „Beprotiškas noras gyventi.“ Ji prisimena momentą, kai išgirdo diagnozę.
„Išėjusi iš gydytojo kabineto sėdau į automobilį, užsidariau langus ir išsiverkiau iš širdies. Kas augins mano vaiką? Paskui mintyse savęs paklausiau: ką darom? Ir staigiai susidėliojau veiksmų planą“, – kalbėjo Sigita.
Po emocinio streso nelengva buvo įveikti tą dieną, nes ji bendruomenių rūmuose vakare dar turėjo suvaidinti karalienę pasakoje „Miegančioji gražuolė“.
„Karalienės, žinančios, kad į ją įsikibo vėžys, būsena buvo ypatinga“, – prisimena panevėžietė.
Nors pernai ji buvo be plaukų, nesislėpė. „Specialiai ėjau į viešumą, kad mane matytų“, – sakė S.Jakubonienė.
Vyro reakcija pribloškė
Pirmomis dienomis po diagnozės pažįstami jai patarinėjo apie ligą niekam nesakyti, neprasitarti net vyrui. Esą išgirdę, kad sergi onkologine liga, daug kas nusisuka, išsigąsta, nebemoka bendrauti.
„Kaip elgtis, svarsčiau labai trumpai, supratau, kad jei tylėsiu – išprotėsiu. Nutariau nieko nuo nieko neslėpti. Apie savo bėdą parašiau ir feisbuke. Tokia pozicija nebuvo lengva, bet veikė savotiškai, net teikė adrenalino“, – prisipažino moteris.
Socialiniame tinkle greit atsirado likimo sesių, šalia užuojautų skriejo ir dalijimasis patirtimi, savais išgyvenimais.
Ne mažesnis smūgis nei išgirdus diagnozę S.Jakubonienės laukė po pokalbio su sutuoktiniu.
„Jo reakcija buvo nulinė. Nei užuojautos, nei palaikymo. Jis paliko šeimą – paaiškėjo, kad užsienyje turi kitą moterį“, – panevėžietė buvo atvira.
Jos vyras keleri metai važinėjo dirbti į Norvegiją.
Gydytojams papasakojus, koks gydymas laukia ir kad 10 dienų teks sugaišti pooperaciniam gydymui, dar 5 savaites spindulinei terapijai, 3 savaites reabilitacijai, S.Jakubonienė iš karto pranešė sutuoktiniui, kad būtina parvykti, nes nebus su kuo palikti jaunylės aštuonmetės dukters.
Vyras parvažiavo, pabuvo tik tiek, kiek būtinai reikia.
„Jis man pasakė: tu esi neužmušama. Tarsi būtų buvę geriau, kad būčiau numirusi, tada mergaitę pasiimtų į Norvegiją.
Elgėsi su manimi taip, lyg jau būtų našlys. Suvokiau, kad pati viena privalau kovoti už gyvenimą“, – atviravo S.Jakubonienė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
