Vilnietė E.Visockaitė-Damaševičienė augina dvejų metų Taurą ir aštuonmetę Tėją, bet kasdien ne mažiau laiko nei su atžalomis praleidžia ir su savo tėvais. Dukra su jais susitinka sportinių šokių klube „Ratuto“, kuriame šoko nuo vaikystės.
Eglė yra iškovojusi pasaulio standartinių šokių čempionato jaunimo grupėje bronzos medalį, tapusi pasaulio Lotynų Amerikos šokių taurės laimėtoja bei Europos ir pasaulio Lotynų Amerikos šokių čempionatų finalininke.
Šiuo metu ji dirba trenere, teisėjauja varžybose.
– Tėvai buvo jūsų pirmieji treneriai?
– Taip, tėvai buvo pirmieji treneriai ir vėliau, kai trenerių turėjome daugiau, jie buvo pagrindiniai.
Juk tik žmogus, jei ir nėra susijęs giminystės ryšiais, užauginęs šokėjus nuo mažens, geriausiai žino, ko jiems reikia, kaip su jais dirbti, kalbėti, kada paspausti ir kada duoti daugiau laisvės ar poilsio.
Aš visada jais pasitikėjau labiausiai.
– Ar vaikystėje pagalvodavote, kad būtų geriau, jei treniruotų ne tėvai, nes turbūt jie būdavo daug griežtesni nei kitiems šokėjams?
– Niekada nepagalvojau. Jie nebuvo man griežti.
Būdama jų vietoje, tikrai būčiau griežtesnė.
Manau, jie sąmoningai pasirinko manęs nespausti ir niekada nevertė dirbti daugiau nei kitus vaikus.
Toks elgesys išaugino didžiulę meilę šokiui ir norą dirbti.
Yra daugybė pavyzdžių, kai tėvai ar treneriai taip nori pasiekti aukštų rezultatų, jog pamiršta, kad vaikams šis užsiėmimas turi teikti malonumą, ne vien būti sunkiu darbu.
Mano tėvai tai suprato, todėl aš daug pasiekiau. Vaikystėje maniau, kad žinau, ką reikia daryti, ir man puikiai sekasi, kol vieną dieną aš nepamačiau varžybų vaizdo įrašo. Ten buvo daugybė klaidų!
Tada pasakiau sau, kad nuo šiol klausysiu kiekvieno tėvų žodžio ir tapsiu geriausia.
– Ar esate įgijusi kokią kitą – atsarginę – profesiją? Gal tėvai jus nuo mažens ruošė tam, kad dirbsite kartu su jais?
– Ne, sąmoningai neruošė. Buvau gabi dailei, literatūrai, kalboms, tačiau nuolat trūko laiko. Tėvai būtų nieko prieš, jei būčiau įgijusi ir kitą specialybę. Jie leido man rinktis savo kelią.
Vaikystėje šokiai man buvo tik žaidimas, smagi pramoga, vėliau supratau, kad tai yra ir bus mano darbas.
Buvau rimtai įsitraukusi į šią veiklą.
Manęs negąsdino nei dideli krūviai, nei nuolatinės kelionės, nei tai, kad turėdavau atsisakyti kitų pramogų, klasės ekskursijų ir vakarėlių su draugais.
Man patiko tai, ką darau. Atsimenu, prašydavau tėvų, kad leistų pasilikti ir kitos grupės treniruotėje arba dirbti papildomai.
Turėjau tikslą ir jo siekiau, todėl buvo natūralu ir savaime suprantama, kad siesiu gyvenimą su šokiais.
– Kada „Ratuto“ klube pradėjote dirbti kaip trenerė?
– Nuo paauglystės padėdavau tėvams treniruoti mažuosius šokėjus, rimtu darbu to nepavadinčiau, tačiau patirtis kaupėsi, mokiausi pažinti vaikus, teisingai pateikti jiems informaciją, mokiausi iš tėvų ir žavėjausi jų darbu, kuris, be abejo, nebuvo lengvas. Tai irgi supratau.
Vėliau sėmiausi žinių Klaipėdos universitete, kur įgijau choreografo specialybę.
Trenere tapau tada, kai baigiau aktyvią šokėjos karjerą ir galėjau šimtu procentų atsiduoti darbui su jaunaisiais šokėjais.
– Ar su tėvais darbo reikalus aptariate tik darbe? Klausiate jų patarimų?
– Kalbos apie šokius mūsų namuose netyla niekada! Taip buvo vaikystėje, taip yra ir dabar.
Vaikystėje kartais norėdavau pailsėti ir prašydavau tėvų nors vieną vakarą praleisti nekalbant apie šokius, tačiau tai padaryti būdavo sunku.
Dabar manęs to prašo dukrytė ir vyras.
Aš juos suprantu, prižadu pasistengti ir nejučiomis vėl grįžtu prie to paties – šokių.
Tėvų patarimų klausiu visada, nes žinau, kad jų sukaupta patirtis neįkainojama. Kai buvau paauglė, kartais atrodydavo, kad žinau geriau, todėl ne visuomet paklausydavau. Bet vėliau supratau, kad jie būdavo teisūs.
Taip yra ir dabar. Esu dėkinga tėvams, kad leido man klysti ir mokytis iš savo klaidų.
– Jūsų ir tėčio net telefono numeriai kone vienodi, skiriasi tik vienas skaičius. Ar tai rodo, kad esate kone vienas asmuo ar lyg vienas kumštis? Tad paskambinus vienam ar kitam apie „Ratuto“ ir sportinius šokius galima sužinoti tą patį?
– Viską sužinoti apie „Ratuto“ galima ne tik iš manęs ir iš tėvų, bet ir iš sesers Ugnės, kuri yra mažiau matoma, tačiau be galo svarbi mūsų studijos grandis, dešinioji ranka.
Mūsų šeima – vienas kumštis. Esame skirtingi, tačiau žiūrime ta pačia kryptimi ir stengiamės gerai dirbti savo darbą.
– Darbas kartu su artimaisiais turi daugiau pranašumų ar trūkumų? Esate darbe partneriai ar konkurentai?
– Kai dirbu kartu su savo šeima, pirmiausia galiu ja besąlygiškai pasitikėti.
Svetimas žmogus, kad ir koks geras darbuotojas būtų, bet kada gali palikti ar išduoti. Jam dėl to neskaudės širdies.
Žinau, kad artimiausi šeimos nariai taip niekada nepasielgs.
Nuo mažens tėvai mokė mus mylėti ir vertinti savo šeimą, todėl dirbdami kartu jaučiamės kaip komanda.
Apie konkurenciją tarpusavyje negalėčiau net pagalvoti.
– Jūsų pačios vaikai gal taip pat šoka „Ratuto“?
– Sūnus Tauras dar mažas, ar jis šoks, matysime vėliau. Dukrytė Tėja pasirinko kitą šokio stilių, tačiau šoka su malonumu, ir aš tuo džiaugiuosi.
Nežinau, kaip reikėtų ištverti įtampą, jei ji varžytųsi čempionate, jos užtektinai patiriu ir stebėdama savo mokinius.
Tėja labai gražiai piešia, tad stengiamės lavinti ir šį jos gebėjimą.
Leidau jai rinktis, kaip man leido rinktis mano tėvai. Esu jiems be galo dėkinga už tai, ką pasiekiau, už jų kantrybę ir pasiaukojimą, už tai, kad šalia turiu puikų pavyzdį.
Faktai ir skaičiai apie tėvus
V.Visockas su būsima žmona Aušrele susipažino studijuodami Klaipėdos universitete – juodu kaip pora šoko Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblyje „Žuvėdra“.
Ant parketo ši pora iš viso sukosi 10 metų.
Visockai skaičiuoja 44 santuokos metus.
Virginijus ir Aušrelė treneriais dirba nuo 1979-ųjų baigę baletmeisterio pedagogo studijas Klaipėdos universitete.
1983 metais Visockai įkūrė pramoginių šokių kolektyvą „Ratuto“. 1995-aisiais buvo įkurtas sportinių šokių klubas „Ratuto“.
1997 metais už aukštus sportinius rezultatus ir indėlį į šokių sportą Visockams suteikti nusipelniusių Lietuvos sporto trenerių vardai ir trenerio eksperto kategorija.
WDSF tarptautinė teisėjo kategorija Aušrelei ir Virginijui suteikta 2000 metais.
