Prieš tris savaites įvykusios vestuvės pakeitė ne tik moters statusą, bet ir pavardę. Meno pasaulyje Birutės Mar slapyvardžiu žinomos aktorės asmens dokumentuose dabar įrašyta – Birutė Marcinkevičiūtė-Savickė.
Menininkei gaila, kad Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos Sąjungos šalyse, negalima į pasą įrašyti savo kūrybinio vardo. Mat užsienio festivaliuose niekas teisingai neužrašo ir neištaria ilgos lietuviškos pavardės. Bet kūrėjai teks priprasti, nes prie mergautinės pavardės ji neseniai pridėjo ir vyro pavardę.
Daug metų tiek Birutės, tiek Rolando gyvenimas tekėjo skirtingomis vagomis, kol jos susijungė.
„Su Rolandu susitikome prieš 15 metų Pietų Indijoje, ašrame. Ten buvo ir daugiau lietuvių, kartu šventėme Kalėdas. Tuomet tiesiog susipažinome, tai buvo abiejų dvasinių ieškojimų laikas, abu gyvenome savo gyvenimą – Rolandas turėjo gražią šeimą, augino dvynukus.
O aš tuo metu keliavau po Indiją, Nepalą, Tibetą ir rašiau rytietiškų dienoraščių ir esė knygą „Cinamonu kvepiantys namai“, – pasakojo menininkė.
Vėliau Rolandas jau Lietuvoje ateidavo į spektaklius, knygų pristatymus. Tačiau prieš keletą metų anapilin iškeliavo jo žmona.
Tuomet likimas vėl suvedė Rolandą su Birute jau kitaip – vieną dieną netikėtai jie susitiko koncerte. Nuo to susitikimo užsimezgė šilta draugystė.
„Įdomu, jog knygoje „Cinamonu kvepiantys namai“ paminėjau ir pakeleivį Rolandą, jo mintis pacitavau 108-ame puslapyje. O tai magiškas, lemtingas skaičius hinduistų ir budistų filosofijoje.
Ir štai, pasirodo, skaičius išties buvo magiškas. Tik reikėjo dešimtmetį palaukti“, – įsitikino Birutė Mar.
Ar verslininkas buvo vienas tų gerbėjų, kuris po spektaklių aktorei įteikdavo gėlių? Birutė Mar šito nesureikšmino ir nelabai prisiminė: „Tikriausiai kartą kitą buvo įteikęs.“
Tik porą sykių per tą dešimtmetį juodu buvo nuėję pavakarieniauti į restoraną. Žodžiu, romantikos nebuvo daug.
Moteris įsitikino, kad juodu ne tik labai skirtingi, bet ir turi daug panašumų. Rolandas baigęs ekonomikos studijas, vyriškas, racionalus, mėgstantis skaičius, jo darbas jam patinka. Ji – emocijų žmogus. Tačiau sutikusi šį vyrą aktorė pajuto, kad tai žmogus, girdintis jos mintis, suprantantis iš pusės žodžio.
„Galima būtų pasakyti – esame panašių sielos virpesių, panašių vertybių. Tai turbūt mus labiausiai ir sieja. Įdomu, jog mus kartu pirmą kartą pamatę sako – jūs kaip dvyniai. Galbūt esame dvi vienos sielos puselės?“ – svarstė vėlokai savo gyvenimo meilę suradusi B.Marcinkevičiūtė-Savickė.
Rolandas visuomet juto didelę trauką prie meno – kai jie susitiko Indijoje, Birutė pamanė, kad vyras yra menininkas, galbūt koks dailininkas. Jis puikiai pažįsta šiandienos kultūrinę panoramą, vakarais skaito knygas.
R.Savickas prisipažino mylimajai, jog mokykloje svajojo groti pianinu, bet tuomet tai ir liko svajonė. O prieš metus, kai į poros namus atkeliavo Birutės vaikystės pianinas, Rolandas pradėjo lankyti pianino pamokas.
Pažintis su verslininku aktorės kūrybai suteikė daugiau pasitikėjimo.
Praeityje kiekvienas vaidmuo, kurį ji atliko, buvo dalis asmeninių išgyvenimų: skausmo, ilgesio, vienatvės ir pilnatvės, o pastaruoju metu vaidmenys labiau prisodrinti ramybės, harmonijos.
Pastarosios emocijos atsirado ne tik dėl aktorės brandos, bet ir dėl asmeninio gyvenimo pokyčių sutikus mylimąjį.
„Rolandas prieš porą dešimtmečių įkūrė įmonę „Plastima“, tarptautinėje rinkoje prekiaujančią plastiku. Prisipažinsiu, ėmus bendrauti su Rolandu, man teko pakeisti nuomonę apie verslininkus – juos įsivaizdavau šiurkštesnius, mažesnio interesų rato ir išsilavinimo žmones, net vengiau su jais kalbėtis“, – juokėsi Birutė, kuriai mitą apie verslininkus sugriovė jos išrinktasis.
Susidūrusi su vyro draugais ir kolegomis menininkė sutiko labai daug visapusiškai išsilavinusių ir meną vertinančių žmonių.
Tačiau moterį labiausiai žavi mylimojo sąžiningumas, atvirumas, gebėjimas versle išlikti kultūringam, taip pat jo interesų ratas ir veikla – R.Savickas yra baigęs Psichologijos akademiją, dešimtmetį šokęs Tomo Petreikio šokių studijoje, praktikuoja vipasanos (viena seniausių Indijos meditacijos technikų) meditaciją ir prisideda prie tarptautinio jos centro steigimo Lietuvoje, remia labdaringus projektus.
Birutė Mar su sutuoktiniu taip pat puoselėja verslo projektą – praėjusiais metais su teatro kolegomis ir R.Savicku įkūrė Solo teatrą. Jo vadovu tapo Rolandas.
„Man net sunku būtų nusakyti, koks jo svarbiausias darbas“, – patikino aktorė.
Moteris neabejojo, kad ir mene, ir versle reikia būti atviram ir kūrybingam, daryti tai lengvai, su meile. Porai vis dėlto svarbiausia ne rezultatas, bet pats proceso džiaugsmas.
Nors sutuoktinius pradėjo sieti bendras darbas – teatras, juos žavi aistra keliauti. Pora drauge keliavo po Kambodžą, Tailandą, Nepalą, Šri lanką, Islandiją.
Jiems patinka kinas, teatras.
„Kitos moterys savo vyrų negali ištempti į teatrą metų metus, o Rolandas gali į filmus, spektaklius ar koncertus eiti kasdien“, – užsiminė Birutė.
Nors šiais laikais ne visos poros skuba įteisinti santykių, Birutei ir Rolandui buvo svarbi ir civilinė, ir bažnytinė santuokos.
„Bažnytinė santuoka buvo tikrai svarbi. Labai norėjome, kad mus sutuoktų abiejų bičiulis ir šviesus, artimos sielos žmogus, kunigas Julius Sasnauskas.
Norėjosi sakralumo – prisiekti vienas kitam Dievo ir žmonių akivaizdoje. Juk mudviejų su Rolandu susitikimas – Dievo dovana.
O ta civilinė – na, irgi tikriausiai svarbi. Kažkas moters gyvenime pasikeičia tapus žmona – tai pajutau atsibudusi jau po vestuvių“, – linksmai pasakojo aktorė, prabėgus kelioms dienoms po vestuvių su vyru vykusi kopinėti medaus į Kefalinijos salą Graikijoje.
Kiek pasvarsčiusi Birutė užsiminė, kad nežinanti, ar labai pasikeis gyvenimas po vestuvių, nes juodu jau trejus metus kartu.
„Gal sustiprės abipusė atsakomybė ir noras dar daug gražių dalykų nuveikti drauge“, – vylėsi Birutė Mar.
Medaus mėnuo – nuotakos mėgstamoje šalyje
Aktorę Birutę Mar Graikija traukė nuo studijų metų – ji norėjo suprasti, koks buvo tas paslaptingas antikinis teatras, todėl vyko į antikinio teatro simpoziumus Graikijoje, Kipre.
Grįžusi iš tos kelionės Birutė Mar sukūrė spektaklį „Antigonė“, o pernai jis buvo atnaujintas ir įtrauktas į Solo teatro repertuarą. Beje, prieš pat vestuves „Antigonę“ būsimoji nuotaka vaidino dviejuose Ukrainos teatro festivaliuose, Chersono ir Kamjanskės miestų teatro festivaliuose. „Vos suspėjau pargrįžti. O vestuvių popietę pasiekė žinia, kad Ukrainos festivalyje „Klasika šiandien“ manoji „Antigonė“ pelnė apdovanojimą „Už geriausią moters vaidmenį“. Tad dabar vėl simboliškai keliavome tęsti Antigonės kelionės į nelabai lietuviams žinomą graikų salą – Kefaliniją“, – pasakojo aktorė.
Apie šią salą menininkė sužinojo iš draugų archeologų. Tai viena seniausių Jonijos jūros salų, kuri kadaise priklausė kefalėnų karaliaus Odisėjo šeimai.
„Pernelyg nieko išskirtinio veikti neplanavome, norėjome tik pailsėti žvelgdami į mėlyną graikišką jūrą. Bet neištvėrėme neiškeliavę į kalnus, į vietos kaimus. O grįždami Atėnuose aplankėme vasaros festivalį garsiajame „Odeon Atticus“ amfiteatre – klausėmės italų kompozitoriaus Vincenzo Bellini operos „Norma“, – atostogų įspūdžiais dalijosi B.Marcinkevičiūtė-Savickė.
