Vos prieš tris mėnesius, šių metų kovo pradžioje, „Lietuvos ryto“ žurnalistė Ligita Valonytė kalbėjosi su Algimantas Čekuoliu ir jo žmona. Tuomet A.Čekuolis savo žmoną pavadino kovotoja, nes ji susigrūmė ir nepasidavė agresyvios formos vėžiui. Po šlaunikaulio lūžio su lazda nesiskiriantis rašytojas ir žurnalistas ne juokais buvo sunerimęs dėl sutuoktinės onkologinės ligos – vyras netgi užsiminė, kad jei jis mirtų, niekas nepasikeistų, o jeigu netektų žmonos, sunkiai įsivaizduotų, kaip jam toliau gyventi.
Publikuojame šį straipsnį dar kartą.
Daugiausia laiko dabar namuose praleidžiantys pasiligoję sutuoktiniai išmoko puoselėti dvasinę ramybę, bet jiems nesvetimas ir juodasis humoras. Žinomas rašytojas ir žurnalistas atvirai sakė, kad ne kartą mąstė apie mirtį, galbūt tą mintį jau prisijaukino: „Mirtis neišvengiama. Tai gali nutikti bet kurią dieną, bet kurią akimirką. Jokios tragedijos nebūtų.“
Sėdėdamas erdvioje namų svetainėje odiniame fotelyje A.Čekuolis žvilgtelėjo į permatomas baltas užuolaidas ir lyg tarp kitko pasakė, kad po jo mirties niekas nepasikeis – kaip už lango stovi kitas namas, taip ir stovės, kaip buvo gėlių vazonai, taip ir liks. Gyvenimas tekės lyg srauni upė.
Bet vyras susikrimto, kai balsu pagalvojo, kaip gyventų, jeigu taptų našliu.
Tačiau A.Čekuolis turbūt nebūtų didžiąją gyvenimo dalį dirbęs žurnalistu, jei nemokėtų tokio klausimo apversti į kitą pusę. Kaip tai jam pavyksta, patikslino smagiai nusiteikusi E.Čekuolienė ir papasakojo apie jo vizitus pas gydytoją.
Algimantas, kurio sveikata neblogai taisosi po prieš 2 metus patirtos traumos, gydytojos kabinete dabar pajuokauja: „Na, daktare, tai kada aš tapsiu našliu?“
O kai Edita apsilankė pas onkologą, jam pristatė ir savo vyrą: „Čia yra tas žmogus, kuris gali paklausti tiesiai šviesiai, kada jis taps našliu.“
Tuomet A.Čekuolis, pasijutęs nepatogiai, gydytoją patikino, kad ne visada to klausia.
Nenorėjo, kad vyras lankytų
2018 metų liepos 16-ąją E.Čekuolienė gulėsi ant operacinio stalo. Per daugiau nei keturias valandas trukusią operaciją buvo pašalinti vėžio židiniai gimdoje.
Tačiau prieš sudėtingą operaciją Edita įspėjo sutuoktinį, kad jis nesiveržtų į ligoninę jos lankyti, nes esą vyrų neįleidžia į Ginekologijos skyrių.
Psichologė žmona taip susitarė, nes nenorėjo solidaus amžiaus sutuoktinio varginti ir versti nerimauti. Ji nepaprašė ir draugės, kad aplankytų.
Edita suvokė, kad jeigu ir po operacijos nebus kam paduoti stiklinės vandens, ji pati ją pasiims. Moteris nenorėjo ištižti, sukelti kitiems gailestį. Edita troško greičiau pati vėl atsistoti ant kojų.
Bet A.Čekuolis nepaisė žmonos draudimo, išsikvietė taksi ir nuvyko į ligoninę.
Rašytojas ir žurnalistas toje ligoninėje žinojo tik Akių ligų skyrių, kuriame anksčiau buvo lankęsis. Todėl ten pirmiausia ir užsuko, išsiaiškino, kur rasti Ginekologijos skyrių.
Kai E.Čekuolienės palatos duris pravėręs ją operavęs gydytojas žaismingai pasakė, kad pas ją atėjo vaikinas, Edita sutriko: „Neturiu aš jokio vaikino.“
Gydytojas patikslino, kad vaikinas – su lazdele, tik jis truputį luktelės, kol kurjeris atveš rožes. A.Čekuolis užsakė gėlių, norėjo pradžiuginti žmoną.
Kad nemažai sunkumų atlaikę rašytojas ir psichologė moka vienas kitą džiuginti, buvo akivaizdu ir fotosesijos metu. Nors Edita iš anksto sakė, kad nemėgsta fotografuotis, kai pristigo kantrybės pozuoti šalia vyro, pasitaisiusi palaidinę prie kaklo atsiduso: „Kad neatrodytume kaip erotiniame žurnale.“
Fotografas patikino, kad iki tokio žurnalo fotosesijos jiems toli.
„Ar kada nors fotografavote tokiam leidiniui?“ – šypsodamasi pasmalsavo moteris.
„Oi, visko buvo“, – spausdamas fotoaparato mygtuką prasitarė mano kolega.
A.Čekuolis užsiminė, kad nenorėtų nuotraukose atrodyti lyg būtų dirbtinai pozavęs. Kai paprašėme, kad žmona jį apsikabintų, rašytojas šypsodamasis ištarė: „Per daug gražiai.“
Čekuoliai nenorėjo nei padailintų nuotraukų, nei pagražinto pasakojimo.
Metastazės buvo jau išplitusios
„Algis iš pradžių juokėsi, kai aš visiems sakiau, kuo sergu. Aš atkirtau, kad čia nėra nieko gėdinga. Tai – ne sifilis ar dar kas nors. Juk vos ne kas antras žmogus suserga, pasaulyje dabar siaučia vėžio epidemija“, – patikino E.Čekuolienė.
Psichologė neslėpė, kad vėžio židinys buvo gimdoje, bet metastazės buvo pasiekusios ir plaučius, aplenkdamos žarnyną.
2018 metų liepos pradžioje išgirdus diagnozę moteriai nebebuvo kur trauktis – teko skubiai operuotis.
„Aš seniai blogai jaučiausi. Kadangi buvo Algimanto ligos, maniau, kad pavargau“, – apie netikėtos ligos simptomus – didžiulį nuovargį ir silpnumą – užsiminė E.Čekuolienė.
Išbandymai vienas po kito
Bet išbandymai, susiję su sveikata, A.Čekuolį užklupo pirmiau nei žmoną. 2016-ųjų pabaigoje žurnalistas atsisveikino su autorine laida „Pokalbiai su A.Čekuoliu“, kurią vedė 22 metus, ir netoli namų paslydęs patyrė gaktikaulio traumą. Kadangi jis nevartojo nuskausminamųjų, trečią dieną pateko į reanimacijos palatą.
Po pusmečio žurnalistas patyrė dar vieną lūžį – kairės kojos šlaunikaulio.
Be to, ligoninėje vyrą užklupo infekcija ir dar labiau susilpnino organizmą. Rašytojas ilgokai jautė silpnumą, sunkiai vaikščiojo.
Dvidešimtą knygą šiųmetėje Knygų mugėje pristatęs A.Čekuolis iš lankytojų išgirdo nemažai komplimentų – daugelis pastebėjo, kad rašytojas atrodo geriau ir žvaliau, negu jį matydavo televizijos žiūrovai, kai jis vedė paskutines savo laidas.
Praėjusią vasarą žmonai nustatyta onkologinė liga A.Čekuolį išmušė iš vėžių, jis buvo sutrikęs.
Matyt, jau tuomet vyras galimai patyrė baimę netekti artimo žmogaus.
Liga pakeitė vidinį pasaulį
Nors sutuoktiniai laikosi sveikos gyvensenos, Edita įsitikino, kad vėžys ne pagal tai renkasi žmones. Moteris suprato, kad vėžys – labai individuali liga.
„Kas vieniems padėjo įveikti vėžį, nebūtinai man gali padėti“, – sakė psichologė, kuri gydymosi priemones rinkosi pasikliaudama ir nuojauta.
Šių metų pradžioje sutuoktiniai tris savaites atostogavo Ispanijai priklausančioje Tenerifės saloje. Poilsis amžino pavasario saloje Editai padėjo atgauti jėgas, nes ji nemažai vaikščiojo ir buvo gryname ore.
Editai buvo sunku apsiauti batus, nes kojos buvo pabrinkusios, todėl patogiausia tuo metu tapo paplūdimio avalynė. Būtų buvę gerai ir ilgiau pailsėti, ir pasigydyti Tenerifėje, bet E.Čekuolienei teko grįžti į Vilniaus universitetą studentams skaityti paskaitų apie derybų meną.
„Buvau perspėjusi administraciją, kad abejoju, ar turėsiu jėgų dėstyti, bet prižadėjau“, – tvirtino dėstytoja, pasirinkusi ir osteopatinį gydymą – diagnostiką ir manipuliaciją rankomis.
Osteopatė Editą pamokė, kad ji negali dirbti tokiu tempu, kokiu dirbo anksčiau.
Tik po pirmos paskaitos Edita jautėsi labai pavargusi, bet kuo toliau, tuo geriau jaučiasi. Jėgas ir energiją atgaunanti psichologė pamažu įsitraukė į darbingą ritmą.
Negailestinga diagnozė pakeitė ne tik moters grožį, bet ir dvasinį pasaulį. Ji dabar visai kitaip gyvena, kitaip žvelgia į tuos pačius dalykus nei anksčiau.
Edita džiaugėsi, kad pagaliau liovėsi kontroliuoti artimuosius, patarinėti suaugusiems savo dukrai ir sūnui įvairiose situacijose. Santykiai dėl to tik pagerėjo.
„Liga mums skiriama tam, kad suprastume, ką reikia keisti savame kūne ir sieloje. Juk labiausiai matome, kad atsirado guzas, jaučiame, jog ką nors skauda, o kas dvasioje darosi, tos netvarkos netvarkome.
Daug žmonių prieš chemoterapijos seansus savęs klausia, kodėl man tai skirta. O kodėl ne tau?“ – kalbėjo iš vėžio diagnozės naujo gyvenimo pamokų gavusi E.Čekuolienė, kuriai savotiška dvasine vadove gydymosi metu buvo ir osteopatė.
Su ja ne tik Edita susitinka, bet ir jos vyras. Juk sveikatos iššūkių turi abu.
„Mano 87 metai – sunkiai pagydoma liga“, – pajuokavo A.Čekuolis ir patikino prastai nusimanantis apie ligas.
Tačiau rašytojas pabrėžė, kad tokių valingų žmonių kaip Edita – labai mažai.
Sutuoktinis didžiavosi žmona dėl to, kad ji ryžosi sugretinti universitetinę ir alternatyviąją mediciną, taip pat ėmėsi kurti gerą atmosferą namuose.
„Po chemoterapijos seansų ji buvo kaip velnių priėdusi, aš leisdavau jai išsikalbėti, nesiginčydavau su ja“, – tikino rašytojas, kasdien po kelias valandas praleidžiantis prie rašomojo stalo.
A.Čekuolis neabejojo, kad pagrindinis neprastos jo sveikatos receptas – rašymas ranka. Kasdien jis parašo po tris rankraščius knygai.
Darbo planavimas palaiko gerą rašytojo savijautą, tad ir užmojų jis turi nemažai.
Algimantas rankose jau turi 21-osios knygos rankraštį. Bet naują knygą pristatys kitais metais, o per šiuos metus ją paredaguos, patobulins. Nors galėtų knygą išleisti šįmet, žinomas žurnalistas neskuba, nenori jaustis nepatogiai prieš kolegas.
A.Čekuolį knygos rašymas, kaip jis sakė, gydo nuo tų 87 metų. Kadangi nauja knyga pasirodys 2020-aisiais, laikydamas jos rankraštį ant darbo stalo rašytojas jau dabar gyvena lyg būtų sulaukęs 88-erių.
