Vienas kelias iš pusiasalio
Kur Bobriškyje beeitum, bevažiuotum – kelią vis pastos Sartų ežeras. Anapus matyti Kriaunos, atrodo, tiesiog ranka pasiekiamos, už dviejų ar trijų kilometrų. Bet kad į jas patektum, reikės įveikti maždaug 16 kilometrų. Mat iš įspūdingojo pusiasalio tėra vienas kelias.
Bobriškio kaimas Rokiškio rajone garsėja tuo, kad būtent čia prieš daugiau nei 300 metų iš carinės Rusijos buvo atblokšti pirmieji sentikiai.
Prie cerkvės nuvykstame anksčiau, nei ateina vietinės gyventojos, tad į valias laiko pasigrožėti aplinka.
Jokio automobilių triukšmo, tik ausį maloninantis paukščių čiulbesys.
Jokių dulkių, tik blizgantis nuo saulės spindulių, raibuliuojantis ežero vanduo. Viską gaubianti ramybė, gaivi žaluma.
Vos spėdavo iš kiemo vyti
Iš skirtingų pusių pasirodo sentikės Jenafa Grigorjeva, Ana Nikitina ir Eugenija Veselova, Agafija Pčėlina. Tarpusavyje jos kalba rusiškai, bet vis įterpdamos lietuviškų žodžių. Į korespondentus prabyla jau lietuviškai.
Moterys cerkvėje uždega žvakelę.
Ar sentikiai supranta, kokio įstabumo vietoje jie gyvena?
A.Pčėlina patvirtina, kad buvo laikas, kai nespėdavo iš kiemo vyti nekviestų svečių. Šie bandydavo susitarti, kad vietiniai parduotų žemę ir namus. Bet moteris net kainos niekada nesiteiravo, nes namų parduoti nė minties nebuvo.
„Mes čia užaugome, ištekėjome, vaikus išauginome. Čia mūsų kraštas – pats nuostabiausias“, – kalbėjo moterys.
Vasarą poilsiautojų ir dabar daug privažiuoja, nes juos vilioja gamtos grožis. Bet žemės – nederlingos, nepalankios ūkininkauti.
Arkliai šoko į ežerą
Nevietiniams didžiulį įspūdį daro pats pusiasalis – kurgi daugiau tokių vietų rasi? Rokiškio rajone nebent panašus yra Salų miestelis.
Bet nuolat gyventi apsuptam ežero, pasirodo, ne toks jau džiaugsmas.
E.Veselova prisipažino visuomet prisibijodavusi vandens. Ir ne veltui. Jos giminėje buvo skausmingų įvykių.
Kad nereikėtų pėsčiomis per ežerą kulniuoti ar arkliu, dviračiu važiuoti gan tolimo atstumo, sentikiai jį perplaukdavo valtimis, o žiemą eidavo užšalusiu ledu.
Kai E.Veselova dar nebuvo gimusi, jos mama su močiute kėlėsi keltu per ežerą. Moterys sėdėjo vežėčiose, traukiamose arklių. Gyvuliai kažin ko pasibaidė, susimuistė ir šoko vandenin, kartu nusitraukdami vežėčias su žmonėmis.
E.Veselovos mama su drauge išplaukė į krantą, o mamos mama pateko po vežėčiomis ir žuvo.
Greičiausiai dėl šios nelaimės moteris dabar žvelgdama į vandenį jaučia nesmagumą. Negera jai prie ežero, pasiglemžusio močiutės gyvybę ir vos nepražudžiusio mamos.
Bandė kabarotis iš eketės
A.Pčėlina ir pati vos neprigėrė šaltame Sartų vandenyje. Ji dirbo paštininke ir nešiojo į Kriaunas laiškus, laikraščius, telegramas.
Žiemą vietiniai su lazda patikrina, ar ledas tikrai užšalęs. Bet tąkart moteris kažko neapskaičiavo ir staiga niurktelėjo eketėn.
Šaltas vanduo sukaustė kūną, bet protas veikė tiksliai kaip niekad.
„Bandžiau tris kartus išsikabaroti iš eketės. Ir visus sykius – nesėkmingai. Kai išseko paskutinės jėgos ir net rėkti nebepajėgiau, atėjo vienintelė mintis: „Dieve, kaip mažai pagyvenau“, – pasakojo A.Pčėlina.
Tuomet jai buvo maždaug 34 metai.
Nelaimėlę išgelbėjo kiti gyventojai. Netoli kranto gyvenanti moteris žvilgtelėjo į ežerą norėdama įsitikinti, ar Agafija sėkmingai perėjo ledu.
Išvydusi ją besiniurkdančią eketėje, baisiai persigando, prilėkė prie kranto ir ėmė klykti: „Skęsta! Agafija skęsta!“
Nelaimėlę suėmė piktumas.
„Nerėk! Bėk virvės!“ – sušuko ji.
Eidavo ir rėkdavo
Gelbėtoja nulėkė pas seną žvejį, turėjusį ilgą stiprią virvę. Kol senyvas vyras skubėjo kiek galėdamas prie ežero, A.Pčėlina laikėsi eketėje persimetusi lazdą ir judino kojas vandenyje.
Ji liepė žmonėms per daug neprisiartinti, kad patys neįlūžtų, o virvės galą griebė iš visų jėgų.
Ištraukta sustiro šaltyje. Tuomet kaimynė ją čiupo už pakarpos, parsivedė namo, perrengė sausais drabužiais ir paguldė ant šiltos krosnies.
Žmonės jai kalbėjo, kad vandenyje išbuvo 45 minutes.
A.Pčėlina tik atsipeikėjusi suprato, kad krepšio su laiškais ir telegramomis neišmetė. Jie netgi neperšlapo.
„Nuo to laiko bijodavau vandens. Dirbau fermoje, o po to ir vėl paštas man grąžino krepšį su laiškais. Tuomet per ežerą vedžiojo vyras. O aš eidavau su juo ir rėkdavau“, – prisiminė moteris.
Toje pačioje vietoje yra versmė, moterys prisiminė, kad ten pat nuskendo dar visai jaunas vyras.
Dėl marčios – akmuo širdyje
Visos pašnekovės buvo ištekėjusios už rusų. Ar tėvai kitaip neleisdavo?
A.Pčėlina į tai atsakė pavyzdžiu: jos tėvas nevažiavo į tikro sūnaus verstuves, nes šis vedė lietuvaitę.
„Tėvas nusišluostė ašaras ir tarė: „Sūnus geras, bet blogais takais nuėjo“, – prisiminė ji.
Po to jis atlyžo, sūnaus išsirinktąją vadino mylima marčia, bet neslėpė, kad širdyje – vis vien akmuo.
O kai dukra Agafija susipažino su sentikiu, tėvas labai džiaugėsi, kad ir žento tėvus pažįsta, ir tikėjimas tas pats.
E.Veselova iš pradžių draugavo su lietuviu, bet ištekėjo už sentikio.
„Visi giminaičiai labai barė dėl to lietuvio. Tai mane paveikė turbūt. O su sentikiu buvau laiminga, bet jis jau į anapilį išėjęs“, – liūdnai šyptelėjo E.Veselova.
A.Pčėlina prisiminė J.Grigorjevos vestuves.
„Buvau „pacankė“. Išvažiuodama Jenafa taip graudžiai verkė, taip graudžiai... Vyras ir šiaip, ir taip, o ji nesiliauja, rauda. Net jos tėvas neatlaikė, taip pat apsiverkė“, – kalbėjo moteris.
J.Grigorjeva nusijuokė, kad toks buvo paprotys: jaunamartės privalomai turėjo lieti ašaras.
A.Nikitina taip pat buvo ištekėjusi už sentikio, o uošvis netgi buvo popas, dvasiškasis tėvas.
Krikštydami ledukus išgraibo
Vaikus sentikės krikštijo irgi pagal jų tradicijas. Mažyliai iki šešių savaičių krikštijami nardinant į ežero vandenį. Ir nesvarbu – žiema ar vasara.
Žiemą pasemia vandens iš eketės, ledukus išgraibo ir vaiką – triskart iki pat pakaušio.
„Ištraukia raudonus vaikus, bet nardinami į vandenį jie nerėkia. Ir neserga. Kam lemta, tas gyvena“, – sakė sentikės.
Po tokių krikštynų vaikai, tvirtino, gerai miega.
„Agafija, užtat ir tu eketėn įlūžusi nepaskendai, kad buvai krikštyta vandenyje“, – nusijuokė bičiulės.
Vaikus augindama A.Pčėlina truputį nusidėjo papročiams, ji dukrą krikštijo jau 8 mėnesių.
Gal galima paslapčiukais bent kibirą vandens pašildyti?
„Jokiu būdu! Patikrina“, – vienu balsu suniekino sentikės.
Kiekvienam savas puodukas
Sentikės prisimena, kad jų jaunystėje buvo daug žmonių, jaunimo. O dabar susirenka per mirusiųjų pagerbimo šventę pavasarį arba vasaros pradžioje, per Sekmines. Į kapines suvažiuoja iš visų šalies kampelių, iš Latvijos ir dar toliau.
Bet pati didžiausia šventė yra Velykos. Prieš ją sentikiai laikosi pasninko, griežtai paiso, ką galima valgyti. Nei mėsos, nei žuvies, nei pieno. Tik košė, vaisiai ir daržovės. Užtat šventė būdavo labai smagi – bendra, su sūpuoklėmis, margučių ridenimu. Moterims truputį gaila, kad dabar švenčia kiekvienas savo namuose.
Sentikiai Velykas švenčia visą savaitę, nedirba, tik gyvulius pašeria. O prieš šventę kūrena pirtį ketvirtadienį, jį vadina švariuoju ketvirtadieniu.
Ar tikrai sentikiai tiki, kad pirtis juos išgelbėjo nuo choleros?
A.Pčėlina prisimena tėvo pasakojimą, kad greičiausiai taip ir buvo. Maras šienavo lietuvius, o iš sentikių susirgo tiktai vienas, nes šie gelbėjosi pirtyje.
Ji taip pat patvirtino, kad sentikiai kiekvienas turi savo puodukus, o jos tėvas valgė ir iš savo dubenėlio. Kitiems naudoti tų indų nevalia.
Pakvietusi korespondentus į namus kavos, šeimininkė jiems puodukus paėmė iš bufeto – tik svečiams skirtus.
