Aktorius, dainininkas ir laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas (31 m.) – siuvėja dirbančios Jolantos ir Panevėžio futbolo klubo direktoriaus Broniaus sūnus. Jo tėvai kartu mokėsi mokykloje, po to susituokė ir susilaukė sūnaus. Nors jis – vienintelis vaikas šeimoje, mama tikina, kad jo nelepino, stengėsi, kad jis būtų savarankiškas. Ir jis augo, džiugino tėvus savais pasiekimais.
Įtarimai, kad sūnus gali būti netradicinės seksualinės orientacijos, Jolantą aplankė, kai jis jau buvo užaugęs. Labiausiai jai kliuvo tai, kad sūnus niekuomet neturėjo merginos. Tačiau ji save ramindavo, kad aktoriai – tokie jau žmonės, kurie šeimų kurti neskuba, tad gal jai tik vaidenasi.
Ir vėl, išgirdus per televiziją kokį nors pasisakymą apie gėjus, jai sukirbėdavo įtarimų, kad gal ir jos sūnus toks, bet juos nuvydavo šalin. Žinios apie sūnaus homoseksualumą jai labiausiai nesinorėjo išgirsti todėl, kad galvojo, kaip sunku jam būtų gyventi homofobiškai nusiteikusioje Lietuvoje.
– Kaip šią žinią išgirdote ir kaip į ją reagavote? – paklausėme Jolantos Vaitiekūnienės.
– Vieną dieną prieš keletą metų sūnus paskambinęs pasakė, kad nori atvažiuoti ir rimtai pasišnekėti su manimi ir tėčiu. Ir man nuojauta pakuždėjo, kad jis kalbės būtent apie savo orientaciją. Taip ir nutiko.
Tuomet daug verkiau ir galvojau, kodėl taip nutiko. Ir labai norėjau su kažkuo apie tai pasišnekėti, bet nebuvo su kuo (vyras sūnų irgi palaikė, bet visgi daug apie tai kalbėtis nebuvo linkęs). Prašiau Dominyko, kad man duotų kokio nors homoseksualaus vaiko mamos telefono numerio, bet jis nežinojo.
Be to, suvokiau, kad aš, sovietinis žmogus, nieko apie tuos dalykus neišmanau – juk sovietiniais laikais homoseksualių žmonių tarsi nebuvo, aš tą žodį išgirdau daug vėliau iš televizijos, gal net iš paties Petro Gražulio. Man buvo gėda dėl to, kad nieko nesuprantu, tad vyras net kompiuterį nupirko, kad būtų patogiau tuo domėtis – juk eiti į biblioteką ieškoti informacijos buvo gėda.
Daug apie tai skaičiau, bet vis tiek trūko panašaus likimo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasišnekėti, pasitarti, ką daryti (nors nieko daryti nereikėjo, tiesiog reikėjo susigyventi su esama situacija). Radusi galimybę susitikti su LGBT bendruomenės atstovais Vilniuje, jų vis klausiau: „Kur jūsų mamos?“ Gal toks mano klausimas jiems atrodė kaip puolimas, bet aš jaučiausi labai pasimetusi ir man norėjosi su kažkuo pasidalyti išgyvenimais.
Tiesa, dabar jau yra susibūrusi LGBT artimųjų paramos grupė, renkamės Vilniuje (esame iš skirtingų Lietuvos miestų) kartą per mėnesį, dalijamės patirtimi ir vieni kitiems pasiguodžiame. Gerai vieni kitus suprantame, esame kaip šeima. Susitikimuose dalyvauja psichologė, ateina ne tik tokių vaikų mamos, bet ir tėčiai, močiutės. Yra ir žmonių, kurie norėtų, bet nedrįsta prisijungti – LGBT žmonių tėvai yra linkę slėptis, o kai kurie jų su savo vaikais yra susipykę, nori juos perauklėti.
– Bet jūs ant Dominyko nepykote?
– Ką jūs, jis man visuomet buvo ir bus mylimas sūnus. Jis yra šaunus, darbštus, talentingas, kūrybingas ir geras žmogus.
Apskritai man sunku suprasti, kaip tėvai gali pasmerkti savo vaiką už jo kitokią orientaciją – juk tėvai turėtų priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, ir jį visuomet mylėti. Vaikai patys nesiprašo į šį pasaulį, jų turėti užsinorime mes, tėvai, tad turėtume jaustis už juos atsakingi.
Bet yra nemažai tėvų, kurie, sužinoję apie tai, kad vaikas priklauso LGBT, su juo nutraukia bet kokius ryšius. Žinau ir atvejų, kai tėvai liepė vaikams emigruoti ir nebegrįžti, kol jie gyvi, kad aplinkiniai nesužinotų, kad jų vaikai šitokie.
– Ir jums viešai apie tai prabilti turbūt nebuvo lengva?
– Lengva nebuvo, bet prisipažinus atėjo palengvėjimas. Dominykas viešai prašnekti ryžosi pirmas 2016 m. gegužę, dalyvaudamas viename projekte. Prieš tai jis apie šį nusiteikimą pasakė man su vyru, ir mes jį palaikėme.
Iki tol aš jau porą metų žinojau tiesą ir pasimesdavau kaskart, išgirdusi iš bičiulių, rodos, paprastą klausimą: „Kaip tavo sūnus, gal jau vedė?“ arba „Gal jau turi anūkėlį?“ Nežinodavau, ką atsakyti.
Pasistenkite įsivaizduoti – LGBT žmonės ir jų artimieji, šį faktą slėpdami, jaučia nuolatinę įtampą. Jei turi nuolat apsimetinėti, išsisukinėti, jautiesi prastai.
Taigi, kai Dominykas prisipažino, man savotiškai palengvėjo – aš neturėsiu apsimetinėti prie aplinkinius. Tiesa, jis kartu siūlė prabilti ir man. Pasakiau, kad nepyktų, bet nenoriu, dar nesijaučiu tam pasiruošusi. Pati ryžausi šnekėti ir duoti savo pirmąjį interviu praėjusią vasarą.
Po to buvau nusiteikusi viskam – kad žmonės mane keiks, koneveiks, gal net sumuš, užpuolę gatvėje. Bet nieko baisaus nebuvo – atvirkščiai, socialiniame tinkle sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų ir padėkų.
– Ką konkrečiau žmonės jums rašė?
– Daugiausia man rašė jauni LGBT žmonės ir dėkojo, kad aš ryžausi atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus – Lietuvoje to dar nebuvę. Nemažai rašiusiųjų guodėsi dėl to, kad jie sulaukė savo tėvų neigiamos reakcijos, buvo ir žinučių iš užsienio, kad jie visai nenorėjo emigruoti, bet tėvai juos tiesiog išvarė. Vilniuje situacija gal kiek geresnė, o mažuose miesteliuose LGBT žmonėms ypač sudėtinga.
Rašė ir žmonės, nedrįstantys savo tėvams apie savo orientaciją prisipažinti, ir prašė mano patarimų. Kažką patarti čia sunku, kiekviena situacija yra individuali, bet sąžiningai dvi savaites atrašinėjau į žinutes. Ir labai apsidžiaugiau, kai viena jauna mergina parašė, kad po mano padrąsinimo prisipažino mamai esanti lesbietė ir toji pasakė, kad ją vis tiek mylės.
Labai piktų žinučių negavau, tiesa, buvo „geradarių“, norėjusių patarti, kur galima homoseksualizmą išgydyti, rekomendacijų skaityti Bibliją ir panašiai.
– Visgi po pirmojo interviu jūs pritilote ir su žurnalistais bendrauti ilgai nenorėjote...
– Taip, man norėjosi geriau suvokti, kas vyksta. Po to, kai nebeslėpiau, kad mano sūnus homoseksualus, sulaukiau ir neigiamų reakcijų. Keli gana artimi žmonės mane tikrai įskaudino, tad man reikėjo su tuo susigyventi. Jie sakė maždaug taip: „Ko čia dabar reklamuojies, sėdėtum sau ir tylėtum.“
Su keliais bičiuliais ir giminaičiais po to, mano ryšiai nutrūko, bet yra ir giminių, kurie mane palaiko. Kad ir ką kiti manytų, aš esu nusiteikusi apie tai kalbėti, nes noriu ištiesti pagalbos ranką kenčiančiai LGBT žmogaus mamai ar tėčiui. Noriu jiems pasakyti, kad tokį vaiką turėti nėra labai sunku, nors tai ir nepaprasta.
Ir dar noriu visuomenei pasakyti, kad LGBT žmonės yra ne ateiviai iš kito pasaulio, tai mūsų šeimų vaikai, pilnaverčiai šalies piliečiai. Jie yra žmonės, o ne šalia žmonių. Kai jie diskriminuojami, kartu diskriminuojami ir šeimos nariai. Mano šeima yra ne blogesnė už kitas, todėl darysiu viską, kad nebūtumėme stumdomi į visuomenės paribius.
– Homoseksualiems žmonėms labai sunku, kai nori prisipažinti apie savo orientaciją artimiesiems?
– Žinoma, jiems tenka daug iškęsti. LGBT priešininkai teigia, neva būti kitokios orientacijos dabar madinga, bet iš tiesų tai labai sudėtinga. Lietuvoje yra buvę ir tokių žmonių savižudybių.
Sunku ne tik pačiam jaunuoliui, bet ir jo artimiesiems – visi jie, išgirdę šeimos nario prisipažinimą, išgyvena didesnę ar mažesnę krizę. Keičiasi šeimoje nusistovėję santykiai. Prieš ryždamiesi prisipažinti pirmiausia tokie žmonės bando įvairiomis užuominomis pasiaiškinti, kokia artimųjų nuomonė tais klausimais. Štai Dominykas buvo savo kambaryje pasikabinęs vaivorykštės spalvų vėliavą, kurią parsivežė iš užsienio. O aš ką – pasakiau jam, kad graži ta vėliava, bet tada dar nežinojau, ką ji reiškia.
Žinau ir atvejų, kai tokių vaikų tėvai išsiskiria, nes vienam jų vaiko orientacija priimtina, o kitam – ne. O kartais tėvai kaltina motinas, neva jos blogai vaiką auklėjo, kad jis šitoks. Ir pačios mamos graužiasi, kad kažką darė netinkamai.
– Ar ir jūs dėl to jautėte kaltę?
– Be abejo. Man tai praėjo, kai, perskaičiusi daug literatūros šia tema, įsitikinau, kad mano kaltės nėra – kad ir kaip sūnų būčiau auklėjusi, kad ir ką dariusi, jo orientacija būtų tokia, kokia yra. Man pikta, kai pažįstamos sako, kad vaiką auklėjau netinkamai, o kai paklausiu, kaip reikėjo jį auklėti, jos nežino, ką atsakyti.
– Kaip jūs dabar paaiškintumėte, kodėl kai kurie žmonės būna gėjai, lesbietės ar biseksualūs?
– Tai jau būna užprogramuota, jiems gimus. Kodėl taip nutinka, teorijų yra įvairių, o mane labiausiai įtikino teorija, pagrįsta tyrimais su žiurkėmis, kad taip nutinka dėl hormono estrogeno pokyčių moters nėštumo metu. Estrogeno kiekis moters organizme gali pakisti, jai smarkiai išsigandus, tarkim, vairuojant patekus į avarinę situaciją. Jeigu tas hormonų šuolis sutampa su vaisiaus lyties formavimosi laikotarpiu, jam gali susiformuoti potraukis priešingai lyčiai.
Nuo tokio vaiko gimimo neapsaugota jokia šeima, o vienas iš dešimties vaikų užaugęs gali tapti LGBT. Tokie žmonės gimsta įvairiose šeimose – nuo socialinės padėties, tėvų išsilavinimo ir kitokių veiksnių tai nepriklauso. Būna ir taip, kad vienas iš dvynių – homoseksualus, o kitas – heteroseksualus.
– Jūs tikriausiai dalyvausite parade „Baltic Pride“?
– Taip. Pirmą kartą LGBT asmenis palaikančiame parade dalyvavau Varšuvoje 2016 m. – ten su dar viena mama vykome į LGBT artimiesiems skirtą konceferenciją. Tuomet dar jaučiausi nedrąsiai, svarsčiau, gal nereikia man to parado, pakaks ir konferencijos. Tiesiog bijojau – juk, jei kažko nežinai, tai ir bijai. Taip ir blaškiausi, kol bendrakeleivė pasakė, kad organizatoriai į oro uostą mus paims iš parado, taigi neišsisuksime.
Varšuvoje eisenoje dalyvavo daugybė žmonių, apie 30 tūkstančių. Buvo didžiulė kolona vien LGBT artimųjų, ėjome tris valandas vos ne per visą miestą, ir jaučiausi labai pakiliai. Ir pavydėjau lenkams – kiek daug LGBT mamų nebijo savo vaikus palaikyti ir jų nesigėdyja.
Kai grįžau į Lietuvą, paradui ruošėsi Vilnius. Pasakiau, kad parepetavusi Varšuvoje žygiuosiu ir čia. Kitos pažįstamos mamos sakė, kad stebės eiseną iš šono, bet kai kurios jų ekspromtu irgi išdrįso prisijungti.
Žygiuosime ir šiemet, aš turbūt eisiu vienoje kolonoje su tėvais, Dominykas – kitoje.
– O jūsų vyras neprisijungs? Kiek suprantu, jis irgi palaiko jus ir sūnų?
– Taip, tik jis santūresnis, reikštis nelinkęs – gal pastovės kažkur šone. Sakė, šeimoje užtenka ir manęs vienos, kuri pašūkauja.
– Turbūt Dominykas labai džiaugiasi tuo, kad turi jį palaikančius tėvus, ir jūs esate labai artimi?
– Na, jis jau 12 metų gyvena Vilniuje, mes – Panevėžyje, ir susitinkame nedažnai. Tiesa, stengiamės aplankyti sūnaus spektaklius ir koncertus. Jis, žinoma, patenkintas, kad mes su vyru jį palaikome, nors apie tai daug ir nekalba. Bet štai kai pernai daviau savo pirmąjį interviu, jis juo pasidalijo feisbuke ir iš jo prierašo buvo justi, kad jis mane vertina.
