Kietąjį sūrį A.Trumpa valgo kasdien, tiki juo kaip išganingu vaistu, o jo sūnus Dalius, iškart po studijų pradėjęs dirbti tėvo vadovaujamoje įmonėje, ją galėtų aprodyti ir užrištomis akimis.
Nors sūnus puikiai mokėsi mokykloje bei universitete ir galėjo tikėtis darbo bet kur kitur, dabar nė kiek nesigaili, kad nutarė sekti tėvo išmintais takais.
Paklaustas, ar tėvas, patikėjęs įmonės vadovo postą, dar stebi, kaip klostosi jos veikla, o gal iki šiol nurodinėja, kaip ir ką daryti, D.Trumpa tik šyptelėjo: „Tėvas visą gyvenimą ir buvusiems pavaldiniams, ir man duodavo visišką veiklos laisvę. Jam svarbiausia buvo kokybiškas ir laiku atliktas darbas.“
Prisimindamas savo karjeros pradžią „Rokiškio sūryje“, vietos gyventojų trumpai vadinamame sūrine, A.Trumpa su šypsena sako, kad stipendijos Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) gaudavo daugiau nei algos: „Tais laikais Lenino stipendijos gaudavau 90 rublių, bet mano, kaip mechaninių dirbtuvių vedėjo, alga buvo 82 rubliai.
Sovietmečiu, jeigu norėdavai siekti karjeros, bene svarbiausia būdavo negirtuokliauti. Žinoma, teko įstoti į komunistų partiją, nes be jos bilieto sunkiai būtų sekęsi. Tiesa, pažįstu iš tų laikų vos kelis žmones, kuriems pavyko prasimušti ir be partinio bilieto.
Pavyzdžiui, Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, nors ir buvo kolūkio pirmininkas, į partiją nestojo.“
Kokiais principais remtis vadovaujant įmonei, kad jai sektųsi, A.Trumpa neturėjo ko pasiklausti. Pasikliauti galėjo tik bendradarbiais, kurių dalis iki šiol yra ir gyvenimo patikrinti draugai.
„Labiausiai mus suvienijo kelionės. Maždaug su keturiasdešimties žmonių grupe esame išmaišę ne tik tuometę Sovietų Sąjungą, bet ir pasaulį. Kai įmonėje pradėjo dirbti ir Dalius, jis taip pat perėmė šią tradiciją.
Tik jis su viena kompanija į vieną pasaulio kraštą keliaudavo, o aš su savąja – į kitą“, – pasakojo A.Trumpa.
Bet sūnus tėvą pataisė: „Ne visai taip būdavo. Juk visi vienu metu išvažiuoti negalėdavome.
Jeigu senjorų kelionių maršrutas patikdavo, važiuodavome ten pat, jei ne – rinkdavomės kitas šalis.“
Gyvenimo taisyklė, kad su draugais kartu dirbti nepatartina, nes nesklandumai darbe gali vieną dieną užbraukti visą draugystę, A.Trumpai kojos nepakišo. Jis neprisimena, kad kam nors iš savo pavaldinių, su kuriais iki šiol draugauja, būtų skyręs papeikimą ar kokią kitą nuobaudą.
Tačiau sūnus tėvui priminė, kad už girtuoklystes darbo metu jis pavaldiniams yra paskyręs bausmių.
„Tai kad mes ir kartu pasigerdavome“, – diplomatiškai nuo atsakymo išsisuko tėvas.
Daug mieliau A.Trumpa pasakojo ne apie bausmes pavaldiniams, o apie tai, kaip pats sovietmečiu vos neprarado darbo.
Tuometei Lietuvos valdžiai nežinant jam buvo pavykę prie Sartų ežero įmonės darbuotojams pastatyti poilsinę.
A.Trumpa puikiai žinojo, kad leidimo tokiam projektui niekas nebūtų davęs, todėl pinigus statyboms naudojo neva kaip remonto darbams.
Greičiausiai jo sumanymas pergudrauti valdžią nebūtų išaiškėjęs, jei poilsinėje apie 1976 metus nebūtų ištikusi nelaimė – žiemą sudegė sargas, nes, būdamas neblaivus, įsijungė šildytuvą ir, matyt, nepajuto, kai tas užsidegė.
Dėl to Vilniuje kilo triukšmas. A.Trumpą buvo siūloma atleisti iš pareigų. Bet jam vienas bičiulis patarė nevažiuoti į sostinę aiškintis, geriau nusiųsti pavaduotoją.
„Po ministerijos kolegijos posėdžio paskambinęs jam, kad sužinočiau, kaip viskas baigėsi, išgirdau riebiausius keiksmažodžius – man buvo skirtas tik papeikimas, o pavaduotojui – griežtas papeikimas. Kas tie papeikimai?
Tiktai popierius. Keli mėnesiai praeidavo ir negaliodavo“, – smagiai prisiminė A.Trumpa.
Ta poilsinė prie Sartų jam koją buvo pakišusi ir antrą kartą.
Tik tada jis būtų nukentėjęs dėl antros lietuvių religijos – krepšinio. Kai Kauno „Žalgiris“ kovose prieš Maskvos CSKA klubą skindavo pergales vieną po kitos, pasibaigus sezonui A.Trumpa žalgiriečius pakviesdavo į poilsinę atgauti jėgų.
„Krepšininkai pasigėrė, o tada, panašiai kaip ir dabar, buvo „Michail suchoi“ (tuomečio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo antialkoholinė politika) ir kažkas paskundė, kad poilsinėje vyko girtuoklystės.
Vilniuje buvo apklausta gal šimtas žmonių, bet niekas neišdavė. Visi kaip vienas kartojo, kad niekas nieko negėrė. Gavau papeikimą, tik tuomet jau taip griežtai tie papeikimai nebuvo vertinami“, – pasakojo A.Trumpa apie savo karjeros viražus.
Kolegos ir verslininkai, artimiau pažįstantys A.Trumpą, vadina jį gudriu vilku – žmogumi, kuris niekada nesikarščiuoja, ne vieną kartą viską apsvarsto ir tik po to daro sprendimus.
„Penketais baigiau mokyklą ir universitetą, todėl ir gudrus. Bet apskritai kuo skiriasi gudrus žmogus nuo protingo? Su anūkais neseniai ginčijomės, ar skanu ir gardu – tas pat? Taip ir su tuo gudru ar protinga.
Man atrodo, protas – Dievo dovana. Matematika man sekėsi kaip niekam kitam.
Į institutą atvažiavau į antrą kursą ir baigiau jį per ketverius metus, nors studijos trukdavo penkerius“, – vėl diplomatiškai kalbas apie jo gyvenimo būdą nusuko garsusis sūrininkas.
Pasakodami apie sūrių gamybą, kuri Lietuvoje prasidėjo tik 1950 metais, abu Trumpos vienu balsu pripažino, kad sudėtingiausiai kelią į pripažinimą skynėsi įmonėje gaminamas kietasis sūris.
Jo gamybos ištakos siekia 1992–1993 metus. Prieš tai A.Trumpa lankėsi pienininkystės kongrese Kanadoje, kur vienas išeivijos lietuvis jį pamokė, kad pieno perdirbimo pramonei svarbiausia – produkcijos pardavimas.
Todėl A.Trumpa pradėjo dairytis, kur parduoti įmonės gaminius. Kai į Olandiją pradėjo gabenti varškės pusgaminį, ten sutikti partneriai irgi davė naudingų pamokų – gaminti aukštesnės kokybės sūrius.
Olandai A.Trumpą supažindino su profesoriumi iš Italijos Angelo Frosio. Jis padėjo sukurti kietąjį sūrį ir Rokiškyje lankosi iki šiol. Kas mėnesį bent savaitę praleidžia gamykloje prižiūrėdamas sūrio gamybą.
„Mūsų kietąjį sūrį konkurentai Lietuvoje šimtu procentų nusikopijavo. Bet tai padaryti niekas netrukdo – mes jokių pretenzijų dėl to nereiškiame.
Parduotuvėje nusiperki sūrio ir nuodugniai ištiri jį laboratorijoje. Štai ir visa recepto paslaptis“, – apie santykius su kolegomis kalbėjo A.Trumpa.
Iš kur verslininko gabumai ir planai perduoti gamyklą į sūnaus rankas, A.Trumpa taip pat atsakė keliais žodžiais: „Taip Dievas norėjo.“
D.Trumpa, kaip ir tėvas, mokykloje mokėsi puikiai, o Kauno technologijos universitete baigęs tą pačią maisto pramonės mašinų specialybę irgi gavo raudonąjį diplomą.
„Dar mokydamasis mokykloje įsiklausiau tėvo patarimų rinktis tokią profesiją kaip ir jo. Jis man aiškino, kad mechanikas atsakingas tik už techniką. Jam galvos dėl produkcijos kokybės niekada neskauda kaip kad technologams. Studijuodamas universitete visas praktikas atlikau Rokiškyje ir net neturėjau minčių išvažiuoti dirbti kitur.
Darbą įmonėje pradėjau nuo žemiausios grandies – mechaniko ir perėjau per visus padalinius. Dabar, jau sėdėdamas direktoriaus kabinete, žinau, kur ir kaip sujungti vamzdžiai, o jų visoje gamykloje daugiau nei šimtas kilometrų“, – pasakojo D.Trumpa.
Prisimindamas, kaip auklėjo tris savo vaikus – du sūnus ir dukrą, A.Trumpa papasakojo dar vieną linksmą istoriją, kaip sovietmečiu būdavo privalu atsakinėti į anketų klausimus apie vaikų auklėjimą.
Daug kas gamykloje labai uoliai pildė tas anketas, o iš Vilniaus atvykę specialistai jas vertindavo.
Kai perskaitė vieną A.Trumpos anketą, susiėmė už galvos, ką direktorius prirašė.
„Atsakydamas į klausimus, kaip dabar pamenu, parašiau, kad vaikų auklėjimui neskiriu jokio dėmesio. Ar jie gauna dvejetą, ar trejetą, man – tas pat. Deja, tos bendradarbės, kurios anketa buvo pavyzdinė, sūnus per gaujų karus buvo sušaudytas“, – prisiminė A.Trumpa.
Sūnus tėvo akivaizdoje nesivaržė papasakoti, kaip vaikystėje naudodavosi jo pasitikėjimu ir auklėjimo metodais: „Šeštoje klasėje į mokyklą tekdavo eiti po pietų. Kartą prieš pamokas užsuko draugai. Namie visada būdavo spirito stiklainių dangteliams dezinfekuoti.
Klasės draugai sumanė jo paragauti. Man nebuvo gaila. Įpyliau. Jie prasiskiedė ir išgėrė.
Tiek ir tereikėjo, kad pasigertų. Negana to, mokykloje dar pasakė, pas ką gėrė.
Grįžęs namo nutariau pats tėvui papasakoti, kas atsitiko. Jis manęs paklausė, ar ir aš gėriau. Kai išgirdo, kad ne, tik mostelėjo: „Na, ir gerai. Protingas.“ Ir visas auklėjimas. Jokių griežtų taisyklių mūsų šeimoje nebuvo. Tiesiog buvo privalu žmoniškai elgtis.“
Tiesa, Dalius neneigė, kad šeimoje galiojo nerašytos darbo sode ir gamyklos poilsinėje prie Sartų taisyklės: tekdavo ir uogas skinti, ir valtis prižiūrėti, ir vantų pririšti.
Klausydamasis sūnaus prisiminimų ir paklaustas, ar augant vaikams jis buvo šeimos galva, ar žmona, A.Trumpa nustebo: „Kodėl buvau? Aš ir toliau esu šeimos galva!“
„Taip, turiu namą. Pasistačiau jį dar sovietmečiu, kai apsigyniau disertaciją ir mano, kaip įmonės direktoriaus, alga pakilo nuo 230 iki 430 rublių.
Dar turiu šiltnamį, kuriame pomidorus auginu pats.
Kartą žmona net skundėsi, kad juos myliu labiau nei ją“, – paklaustas, kokie jo, vieno turtingiausių Lietuvos verslininkų, turtai, vardijo A.Trumpa.
Bet neneigė, kad sūnui Daliui padėjo pasistatyti namą, o dukrai Vilniuje įsigyti privačią odontologijos kliniką.
Jaunėlis sūnus, anksčiau dirbęs dėstytoju Vilniaus Gedimino technikos universitete, dabar prie Sartų ežero pats nusprendė užsiimti turizmo verslu.
Kalbėdamas apie iš tėvo išmoktas darbo, vadovavimo ir bendravimo su žmonėmis pamokas D.Trumpa pirmiausia pabrėžė, jog niekada nėra girdėjęs, kad tėvas bartųsi su pavaldiniais arba prikišamai nurodinėtų, kaip dirbti. Visiems būdavo duodama laisvė, bet laikui atėjus pareikalaujama kokybiškų rezultatų.
„Tiktai už vagystes ir nežmonišką girtavimą tėvas kelis žmones yra atleidęs.
Svarbiausia – pasitikėti žmonėmis“, – sakė D.Trumpa.
Kalbėdamas apie savo gyvenimo filosofiją A.Trumpa prisiminė vieno artimo draugo pamoką: „Jei žmogų ištinka nelaimė ar kokie nors sunkumai, reikia padėti nieko negailint. Bet jei žmogui rodai širdį, o jis tau atsuka užpakalį, tai spirk taip, kad ir kleckai sudrebėtų, ir daugiau jo nepažink.“
Antrindamas tėvui Dalius patikino, kad tokių žmonių, kuriems reikėjo spirti, buvę gal tik keli iš daugiau nei pusantro tūkstančio įmonės darbuotojų.
A.Trumpa tarp kolegų verslininkų garsėja ne tik gudrumu, bet ir aistra medžioti. Jo, kaip medžiotojo, stažas – daugiau nei keturiasdešimt metų.
Medžioklėje kaip niekur kitur jis iki šiol randa nusiraminimą, atitrūksta nuo visų rūpesčių ir problemų.
Šaunant į šernus niekada ranka nesudreba ir visada sušunka: „Už kviečius!“
Bet jau ne vieną dešimtmetį „Rokiškio sūrio“ patriarchas nepakelia šautuvo prieš briedes, nes iki šiol su ašaromis akyse prisimena atvejį, kai pamiškėje nušovė briedę, o iš miško po kelių minučių išėjo briedžiukas ir rado mirštančią motiną.
„Man tėvo pomėgiai medžioti arba žvejoti – ne prie širdies. Jei reikėtų ramiai sėdėti ant ežero kranto arba bokštelyje, tuoj pradėčiau galvoti apie darbą.
Kad užsimirščiau, laisvalaikiu turiu ką nors veikti – filmą žiūrėti, eilėraščius mokytis arba automobiliu važiuojant klausytis įgarsintų knygų“, – kalbėjo Dalius.
Kai nuo praėjusių metų pradžios iš tėvo į savo rankas perėmė gamyklos vairą, D.Trumpa manė, kad viskas seksis kur kas lengviau. Bet dabar jau drąsiai prisipažįsta, kad viskas ėjosi sudėtingiau.
„Ir pačiam keista, nes juk tėtį daug metų pavaduodavau ir per atostogas, ir kai sirgdavo, o pastaruosius septynerius metus vadovavau įmonės padaliniui Utenoje. Maniau, kad tėtis pasitrauks ir niekas nepasikeis.
Bet iš tikrųjų buvo nelengva. Juk anksčiau visada žinojau, kad galutinį sprendimą, esant kebliai situacijai, bus kam priimti.
O dabar privalau už viską atsakyti pats ir sprendimus priimti savarankiškai“, – atviravo D.Trumpa.
Jis neslėpė, kad tėvas jį, kaip savo įpėdinį, ruošė seniai, nors niekada atvirai apie tai nekalbėdavo. Kita vertus, pasak Daliaus, samdyti direktorių iš šalies, kai jų šeimai priklauso daugiau nei 70 procentų įmonės akcijų, būtų buvę neprotinga.
Vadovaudamasis šiuolaikinės vadybos principais D.Trumpa pastebėjo, kad žmonės, neskaitant miego, darbe praleidžia daugiau laiko nei namie, šeimose. Todėl jis ir ateityje laikysis nerašytų tėvo įstatymų – darbe žmonės turi jaustis kaip šeimoje.
„Nieko nėra blogiau, jei žmogus į darbą eina per jėgą, kaip į lažą. Ačiū Dievui, iki šiol to nepatiriu, net jei ir būna problemų. Tikiuosi, kad ir kiti įmonės darbuotojai to neišgyvena. Juk čia jau dirba kelios tos pačios giminės kartos“, – kalbėjo D.Trumpa.
Paklaustas, ar numatęs, kuriam iš savo trijų vaikų kada nors perduos įmonės vairą, neslėpė – to tikrai norėtų.
Tačiau kol kas vyriausias sūnus Rimas dirba programuotoju Ciuriche (Šveicarija), jaunesnysis Gintas semiasi elektronikos inžinieriaus patirties Australijoje, o šešiolikmetė dukra Emilija dar mokosi mokykloje.
