Daug vandens turėjo nutekėti, kol pagrindinis romano herojus išdrįso pasakyti: „Sveiki, aš – Heraklis. Ir aš esu bipolikas. Mano gyvenimas panašus į greitąjį traukinį. Viena jo stotelė – dangus, o kita – bedugnė. Viena mano diena kupina euforijos, pergalių ir didelių siekių.
Kitą atsliūkina liūdesys, pabėga svajonės, norisi slėptis nuo visų tamsiame kambaryje ar užsikloti galvą antklode. Nepasitikėjimas savimi apsigyvena kiekvienoje kūno ląstelėje, o galvoje gimsta siaubingos mintys apie tai, kad geriau išvis nebūti.“
Po tokios pastraipos romano puslapio apačioje turėtų būti skelbiamas psichologinės pagalbos telefonu numeris. M.Repšys su tuo sutinka, nes bipolinis afektinis sutrikimas – tai rimta. Tai – atvejis, kai būtina skubioji pagalba.
Psichikos liga išsivysto ne per vieną dieną, todėl aktoriaus romanas apima beveik visą jo gyvenimą – nuo ankstyvos vaikystės iki brandžios jaunystės, kai sukako 30 metų.
Vaikystėje būsimasis aktorius patyrė ne vieną sukrėtimą. Pavyzdžiui, išėjęs iš šeimos jo tėvas išsigabeno baldus. Tuo metu ketverių metų sūnus su motina turėjo vieną čiužinį ir daug įnamių – tarakonų.
Būdamas aštuonerių jis užsidarė spintoje ir vos nepasismaugė, vėliau mintys apie savižudybę užklupdavo kaip įkyrūs balsai.
Dar po dešimties metų aštuoniolikamečiui svarbiausiu tikslu tapo noras įrodyti, kad jau yra savarankiškas. Studijuojant fizinę kultūrą ir sportą jo dienotvarkė atrodė kaip tikro asketo.
Savo kambarį jis pavertė sporto sale, naktimis įsitaisydavo ant čiužinio, o ant komodos ruošdavosi paskaitoms. Vyras keldavosi penktą. Po mankštos lėkdavo į paskaitas. Po paskaitų grįždavo namo, pavalgydavo ir valandą daužydavo bokso kriaušę. Tada – vaikų treniruotės, vėliau jo paties akrobatikos pratybos. Laiko skirdavo ir savo mylimajai Vaidai, kuri vėliau tapo jo žmona.
Grįžęs namo apie trečią valandą nakties prieš miegą vyras dar atlikdavo tempimo pratimus. Tuo metu jis nuoširdžiai manė, kad yra geresnis už kitus, ypatingas ir nenugalimas.
Noras išsiskirti iš kitų vilnietį iš viščiuko pavertė monstru. Skaitytojams M.Repšys pasakojo, kaip buvo nepatenkintas savo išvaizda, atrodė silpnas, pilkas, svėrė vos 65 kilogramus. Ir nors užsiaugino raumenis ir svėrė 107 kilogramus, tai jam neįkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis.
M.Repšys ilgą laiką nežinojo, kas yra nuovargis, buvo žmonių, kurie žavėjosi jo energija, kiti stebėjosi ar bodėjosi, tik niekas neįtarė, kad jis yra ligonis.
Dabar aktorius neabejoja, kad beprotiški energijos proveržiai ir vos kelios miego valandos – tai pirmasis signalas, kad liga beldžiasi į duris.
– Prisipažįstate, kad nemokėjote nieko neveikti. Atrodo, kad idėjų, ką veikti, jums niekada netrūko. Kada supratote, kad pūvate kaip obuolys natiurmorte? – paklausiau M.Repšio.
– Aš save vadinu bipoliku. Šis žodis kilęs nuo psichikos ligos pavadinimo – bipolinio afektinio sutrikimo, anksčiau vadinto maniakine depresija. Šis sutrikimas ypatingas tuo, kad būna ne viena, o dvi fazės: euforijos ir depresijos.
Pavyzdžiui, pakilios nuotaikos fazę žmogus išgyvena labai ryškiai, jam sekasi, jis turi įvairių sumanymų ir nemoka pasakyti „Ne“, todėl imasi visokių darbų ir įsipareigojimų.
Aš taip pat tuo metu nejausdavau nuovargio, sutikdavau padaryti tai, ko manęs prašo.
Vėliau ateina kita fazė – žmogus jaučiasi prislėgtas, sugniuždytas, jis krinta į gilią duobę, negali atsikelti net iš lovos, nori nusižudyti. Tai – depresija.
– Kiek ilgiausiai yra trukusi juoda neviltis?
– Bėda ta, kad bipoliniam sutrikimui būdingi pasikartojantys euforijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų.
Pakili fazė man tęsėsi porą metų, bet gali trukti dar ilgiau. Bijau pameluoti, atrodo, rašytojai Virginiai Woolf, sirgusiai bipoliniu afektiniu sutrikimu, pakili fazė truko net penkiolika metų. Tačiau nuosmukis po to buvo itin gilus – prasidėjus depresijai rašytoja neištvėrė kančių ir nusižudė.
O negatyvi fazė vieniems gali trukti tik dieną, kitiems – kelias dienas, o kai kam – dar ilgiau. Bėda ta, kad mes dar mažai žinome apie psichikos ligas.
– Bipolinis sutrikimas turi ne vieną veidą. Kiek laiko praėjo, kol supratote, kad esate valdomas liguistų pojūčių?
– Kol neatsidūriau ligoninėje, maniau, kad viskas man gerai. Patekęs į ligoninę supratau, kad turiu problemų, nors pasaulyje yra ir didesnių bėdų, neprašau gailėtis manęs.
Tačiau daugelis žmonių nenutuokia, kad, kai „nuneša stogą“, atsiveria dangus, o vėliau – pragaras, nes sergantieji apie tai tyli. Aš stengiausi atvirai papasakoti, kaip man buvo. Norėjau parodyti, kad įmanoma sėkmingai gydytis ir gyventi, kad bipolinis sutrikimas – dar ne pasaulio pabaiga.
– Linksmai aprašote savo manijas. Rodos, jų buvo ne viena. Tai intensyvus sportavimas, vėliau kasdien po aštuonias valandas mokėtės groti pianinu, lavinote atmintį, susižavėjote šachmatais. Atrodė, kad nieko nėra neįmanomo?
– Stengiausi suimti save į rankas. Kai aplankydavo depresinės nuotaikos, stačia galva nerdavau į sportą. Jis mano liūdesį kiek numalšindavo, ir vėl jausdavau pakilimą. Atsidurdavau aukštybėse.
Ir taip – nuolat. Aukštyn žemyn, tarsi kokie linksmieji kalneliai.
– Kodėl susidomėjote mityba?
– Tai taip pat buvo savotiška manija. Daugiau baltymų, mažiau cukraus – tokia buvo mano dieta. Per dieną suvalgydavau beveik kilogramą mėsos, pusę kilogramo varškės, dešimt kiaušinių, pusę kilogramo kruopų, išgerdavau du litrus vandens.
Maniau, priaugsiu šiek tiek, sutvirtėsiu, tapsiu sveikesnis. Ir jau tikrai nemaniau, kad tai taps dar viena manija: penki kilogramai, dar penki.
Po pusantrų metų svėriau šimtą septynis. Iš viščiuko tapau monstru, pasidariau nelankstus, teatro kostiumai plyšo per siūles. Tiesą sakant, ir vaidinau kaip robotas.
– Užsiminėte ir apie bandymą žudytis. Kiek jums tada buvo metų? Ar buvote ant ko nors supykęs?
– Buvau aštuonerių, kai užsidariau spintoje. Namie buvo didelis konfliktas, aš išsigandau, norėjau save sužaloti.
– Jūsų vienas studentas atsisveikino su gyvenimu. Prisipažinote, kad tik po studento mirties sužinojote – jis keldavosi ketvirtą ryto, kad galėtų mokytis vokiečių kalbos. Visi sakė – šaunuolis, o jis ėmė ir nušoko nuo stogo. Kaip galima tokiems žmonėms padėti?
– Daug žmonių dar vaikšto tamsoje, nesugebėdami atpažinti savo ligos. Yra įvairių ženklų, išduodančių ketinimą žudytis, pavyzdžiui, kaip žmogus jaučiasi, kokia jo kūno kalba, ką jis galvoja, koks jo miegas.
Jei žmogus prasitaria apie savižudybę, tai nėra pajuokavimas, tai rimta. Jis gali taip ir padaryti. Yra žinoma – jei žmogus bandė kartą žudytis, jis gali pamėginti tai padaryti dar kartą.
Į tokį žmogų reikia atkreipti dėmesį, palydėti pas specialistą, nes tikriausiai jam būtina vartoti vaistus.
– Mokate paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus. Ar norėtumėte būti savanoris emocinės paramos telefonu tarnyboje?
– Neturėčiau tiek daug laiko, mano tikslas buvo parašyti knygą, kad ją galėtų perskaityti visi, kuriems rūpi psichikos sveikata.
– Ar dabar laikotės dienotvarkės? Ar tai padeda nepervargti?
– Supratau, kad reikia lėčiau gyventi, stengiuosi neišprotėti, nors turiu daug įvairių darbų. Keliuosi 7 valandą ryto, sportuoju, pusryčiauju. Turiu savo rytinį ritualą, kurį atlieku kasdien.
Bet man nereikia labai griežtos disciplinos, nes puikiai žinau, kas gali atsitikti, kai stengiesi visur suspėti.
Ilgą laiką nežinojau, kas yra nuovargis ar išsekimas, nes prasidėjus pakiliai fazei mano kūnas nesiųsdavo signalų, kad laikas sustoti. Turėdavau tiek energijos, kad man beveik nereikėdavo miego ir jausdavausi gerai.
– Knygoje dėkojate savo žmonai ir mamai. Už ką?
– Mano žmona Vaida yra didvyrė, ji matė mano nuopuolius ir pakilimus, bet nepalūžo, nors būti greta žmogaus, kuriam nustatytas bipolinis sutrikimas, nėra lengva. Mano mama įskiepijo man meilę ir atsidavimą, ji taip pat daug padėjo.
Tai dvi brangiausios moterys mano gyvenime.
– Kodėl knygą pavadinote „Heraklis Nr.4“? Ar tai buvo pravardė mokyklos laikais?
– Ne, tokios pravardės neturėjau, o Heraklis man daug reiškia, tai pusdievis.
Man buvo keista, kad būdamas labai stiprus Heraklis palūžta. O kodėl knygos viršelyje atsirado Nr.4? Norėčiau, kad atsakymą į šį klausimą rastų patys skaitytojai. Jiems palieku šią užduotį.
– Ar artimieji neprieštaravo, kad rašėte knygą kaip išpažintį?
– Iš pradžių jie nerimavo. Bet mane džiugina, kad sulaukiau daug gerų atsiliepimų. Daug kam patiko, nes tai lengvai skaitoma literatūra, vengiau sudėtingų terminų, nenorėjau niekam apsunkinti galvos. Man buvo svarbu, kad kalba būtų paprasta, artima kino scenarijui. Buvo svarbu išdėstyti savo istoriją.
Ragina rūpintis sveikata
„Eglės sanatorijos“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas psichoterapeutas Arvydas Balčius ragina vyrus nelikti abejingus savo sveikatai bei rekomenduoja daugiau dėmesio skirti savo poilsiui, sveikatinimui, rinktis gydomąsias programas, skirtas būtent vyrams ir jų savijautos gerinimui.
Tokios programos sudaromos atsižvelgiant į vyro fiziologines ypatybes, pvz., įtraukiami, tarkime, dubens dugno raumenų treniravimo pratimai ar blauzdinio nervo elektrostimuliacija.
Svarbus holistinis požiūris į žmogų, t. y. gilintis į žmogaus visumą – kūną, protą, emocijas ir elgesį, o ne tik į ligos simptomus. Orientuojantis į šiuos aspektus, reikia ieškoti negalavimo priežasties – galbūt tai netinkama gyvensena, blogi įpročiai, stresas. O gal visa tai kartu.
„Rūpinkitės savimi, skirkite laiko poilsiui – savo kūno ir dvasios harmonijai. Sveikata – brangiausias mūsų turtas, kurį privalome tausoti“, – mintį apie vyrų sveikatos puoselėjimo svarbą užbaigia A. Balčius.
