Senelis aviacijos mėgėjas anūkei sugalvojo Lituanikos vardą – juo ji džiaugiasi ir didžiuojasi. Tokia vilnietės kultūros ir meno darbuotojos Lituanikos (50 m.) vardo istorija.
Vaikaitei tokį vardą išrinkęs senolis buvo sužavėtas legendinės „Lituanicos“ skrydžio.
Tai – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933 metais sėkmingai perskridęs Atlantą ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs iki galutinio tikslo (Kauno) likus mažiau nei dešimtadaliui kelio.
„Lėktuvas „Lituanica“ skrido iš Amerikos per Atlanto vandenyną, todėl orlaivio pavadinime buvo raidė c, o ne lietuviška k. Dabar Lietuvoje tokiame žodyje rašoma k. Todėl ir firmos, pasivadinusios šiuo vardu, turėtų į tai atsižvelgti, nes jos įkurtos Lietuvoje“, – pabrėžė tamsiaplaukė Lituanika.
Kauno avalynės fabrikas „Lituanica“, įkurtas 1934 metais, išsaugojo tradicijas iki šių dienų ir nepakeitė pavadinimo. Tačiau šis vardas skamba taip pat kaip ir Lituanika.
Jeigu suskambėdavo vilnietės telefonas ir ji atsiliepusi pasakydavo Lituanikos vardą, nepažįstami žmonės sutrikdavo, nes manydavo paskambinę į anksčiau buvusią labai gerai žinomą batų gamybos įmonę.
„Man kartais kildavo minčių, ar nenorėtų batų fabrikas panaudoti mano idėjų, galėčiau pakonsultuoti, kokius batus siūti“, – šypsodamasi tvirtino Lituanika, kurios vardo niekas netrumpindavo.
Ji nuo mažens vadinama visu vardu. O jeigu iš būrio, kuriame būdavo ši vilnietė, žmonių kas nors pakviesdavo Kristiną, Aureliją ar kitus, būtinai pasigirsdavo ir skambus Lituanikos vardas.
Neretai jis būdavo ištariamas pabrėžtinai, nes yra originalus, labai retas ir skambus.
Mokydamasi mokykloje Lituanika dėl vardo nepatyrė jokių nepatogumų ar pašaipų. Tik šiais laikais mokyklose dėl vardo galėtų pasigirsti patyčių. „Nebuvo jokių minčių keisti vardą“, – papurtė galvą savito vardo turėtoja.
Vilnietė iki šiol nesutiko kitos moters, turinčios tokį vardą. Gali būti, kad jis – vienintelis Lietuvoje, nes nuo 1999-ųjų nė karto nebuvo įregistruotas.
„Vardo sudėtingumas ir su juo susijusios istorijos dažnai užkrauna žmogui sudėtingesnę naštą, didesnę atsakomybę.
Gyvenimas taip sudėlioja, kad sudėtingose situacijose esi tarsi įpareigota išspręsti sunkias užduotis, imtis būties išaiškinimo ir net viską nulemti. Kartais pagalvoju, kad pats vardas atveda į tam tikras vietas ar situacijas“, – pažymėjo Lituanika.
Būdama septynerių ji išgelbėjo kūdikį. Eidama į mokyklą Lituanika išvydo atbulai važiuojantį sunkvežimį, nors jis toje vietoje ilgai stovėjo prie medinės senų pastatų tvoros.
Bet tą kartą sunkvežimio priekaba nesustodama riedėjo link Lituanikos, kai ji stengėsi patraukti prie pat stovintį vaiko vežimėlį.
„Vežimėlį su kūdikiu pavežiau nuo keliuko link vejos ir išgirdau aukšto žmogaus „ačiū“. Jis ramiai miegantį kūdikį trumpam paliko kieme prie vartelių. O toji vieta lyg magiškais atpažįstamais kvapais, lyg nuojautomis pradėjo man tarsi pasakinėti, ką ateityje sutiksiu“, – tikino Lituanika.
Moteris nepamiršta ir merginos, kuri ją vis kviesdavo į miestą, kad pradžiugintų, pavaišintų ledais ar ką nors nupirktų.
„Nesijaučiau, kad ji man skolinga. O ji tenorėjo atsidėkoti išvengusi kritimo į kalnų tarpeklį, galėjusio sužlugdyti jos gyvenimą“, – pasakojo su legendiniu skrydžiu per Atlantą susieto vardo turėtoja.
Kai paklausiau, ar jos likimas nėra sudėtingas, Lituanika nusišypsojo: „Nepragyvenau šimto metų, kad galėčiau pasakyti. Bet mano gyvenimas būtų vertas filmo scenarijaus.“
Nors moters vardo kilmė atspindi istorinį dramatišką įvykį, pats vardas – ilgesnis nei įprasti, ją tik iš dalies apsunkina, bet daugiau kelia vidinį pasitenkinimą, pasididžiavimą.
„Įžvalgumas, situacijų sprendimas man suteikia pakylėjimą. Didžiuojuosi, kad kuo nors labiau galiu padėti, ką nors pakeisti, pagelbėti“, – kalbėjo pašnekovė.
Kai Lituanika apsilanko kokioje nors įstaigoje ir paprašoma jos asmens dokumento, darbuotojai neretai perklausia, koks moters vardas, nes dažnam atrodo, kad Lituanika – organizacijos pavadinimas.
„Būna atvejų, kai bendraudami su manimi kaip kliente darbuotojai pasijunta tokie pakylėti, lyg dirbtų neeilinį darbą“, – pastebėjo Lituanika, įpratusi prie įvairiausios reakcijos į jos išskirtinį vardą.
Vilnietė odontologė-ortopedė Mėnulė Muldarytė-Genzelė (49 m.) niekada nepyko ant tėvų, kad jai suteikė neįprastą, bet skambų vardą. Šis vardas maloniai skamba ir jos sutuoktiniui, Kovo 11-osios Akto signatarui, filosofui Bronislovui Genzeliui (85 m.).
Kadaise filosofijos mokslų daktaras buvo gerai pažįstamas su šviesaus atminimo Mėnulės tėvu žurnalistu, kai ji dar buvo vaikas. Gimus dukrai tėvas išrinko jai išskirtinį vardą.
Jo istoriją nulėmė atžalos gimimo data – 1969 metų liepos 20-ąją JAV astronautas Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu Mėnulyje, todėl tądien pasaulį išvydusi mergaitė gavo Mėnulės vardą.
Tėvas darbe turėjo nemažai nemalonumų dėl dukters vardo, nes sovietmečiu nebuvo palanku palaikyti amerikiečius. Žmona norėjo, kad dukra būtų Eglė, vyras buvo už originalesnį Mėnulės vardą.
Nors nujautė, kad taip pavadinti mergaitę drąsu, šio vardo kaimynams nesakė net mėnesį. Vėliau visi apsiprato su retu vardu, ir visos kalbos baigėsi.
Nei mokykloje, nei tuometėje Kauno medicinos akademijoje (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Mėnulė neturėjo jokių problemų dėl vardo, nes daugelis jį greitai įsimindavo.
Aktoriaus, o šiuo metu verslininko Perlio Vaisietos (53 m.) vardas kilęs nuo Perlojos kaimo, iš kurio kilęs jo šviesaus atminimo tėvas aktorius ir skaitovas Tomas Vaisieta (1933–2018), pavadinimo. Pasakojama legenda, kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Šalia miestelio jis pastatė bažnyčią.
Vieną sekmadienį į bažnyčią prisirinko labai daug žmonių. Įpusėjus mišioms prasivėrė žemė, ir bažnyčia nugrimzdo.
Vėliau toje vietoje atsirado ežeras. Žmonės tą ežerą pavadino Paperloju, o šalia esantį miestelį – Perloja.
Viešėdamas Varėnos rajone esančioje Perlojoje P.Vaisieta ne kartą lankėsi ir bažnyčioje, kurios viduje išlikęs kunigaikščio šūkis: „Už Perloją ir už visą Lietuvą!“ Net eidamas į sceną dar užkulisiuose Perlio tėvas T.Vaisieta tarsi atsikvėpdavo paskutinį kartą ir ištardavo: „Už Perloją ir už visą Lietuvą!“
Kadangi T.Vaisieta labai brangino ir mylėjo savo tėviškę, nenuostabu, kad sūnui išrinko Perlio vardą.
Tame kaime prabėgo sūnaus vaikystė, į Perloją, kur išlikusi sodyba, jis dažnai sugrįžta ir dabar.
T.Vaisieta retą vardą išrinko ne tik sūnui, bet ir dukrai Ginvilei (59 m.). Kai gimus atžalai dėl jos vardo išrinkimo susiginčijo aktoriaus žmona Birutė, jos motina ir sesuo, buvusios žemaitės, vyras tarė svarų žodį, ir ginčai baigėsi.
Šeimos moterys ant lapelių buvo surašiusios: Raimonda, Loreta – tuo metu madingus vardus.
T.Vaisietai nė vienas nepatiko ir jis nutarė, kad bus taip: „Kaip man senelis vardą išrinko atvertęs kalendorių, o tą dieną buvo Tomo vardadienis, taip bus ir dėl dukros vardo.“
„Tądien, kai gimiau, kalendoriaus lapelyje buvo užrašyti Ginvilės ir Roko vardai, nebuvo kito pasirinkimo“, – juokdamasi savo vardo istoriją pasakojo G.Vaisietaitė.
Šiuo metu šeimos versle dirbanti aktorė patenkinta retu vardu, nes nuo mažens nesutiko nė vienos mergaitės ar moters, turinčios tokį pat vardą.
Anksčiau Perliui dėl savo vardo tekdavo pasiaiškinti, ką jis reiškia, iš kur kilęs. Neretai Perlį kas nors pavadindavo Perlu, tačiau vyras pasakydavo, kad jo vardas su perlu neturi nieko bendra.
Perlio vardas, kaip ir Vaisietos pavardė, gali būti jotvingiškos kilmės.
Tuo metu, kai P.Vaisieta, baigęs mokyklą, buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos, profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus pasiteiravo, iš kur galėtų būti kilusi jo pavardė. Garsus kalbininkas pirmakursiui paaiškino, jog ji – jotvingiškos kilmės, kaip ir vietovardžiai Perloja, Veisiejai, Leipalingis.
