Pirmiausia A.Polujan sau įrodė, kad gali būti stipri. Kam to reikėjo? Gyvenimas privertė neištižti, teko suimti save į rankas, kai pagimdžius sūnų Danny ją paliko širdies draugas britas.
Po gimdymo Ana buvo nepatenkinta ir tuo, kad nėštumo metu priaugo nemažai svorio. Pagimdžiusi ji svėrė 95 kilogramus – šis skaičius ją varė į neviltį. Moteriai atrodė, kad griūva gyvenimas, – juk ne tokio ji norėjo.
Bet per ketverius metus A.Polujan kasdienybė pasikeitė į gera – ji sau įrodė, kad gali būti stipri ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai.
Emigrantė iš Lietuvos praėjusiais metais moterų galiūnių varžybose Anglijoje iškovojo antrą vietą, ir Didžiojoje Britanijoje ji buvo šešta tarp stipriausių dailiosios lyties atstovių.
Tokių pergalių Anai visiškai pakanka, kad galėtų prisipažinti suradusi pašaukimą ir esanti laiminga. Emigrantės duona iš pradžių nebuvo skalsi, nes aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje įgijusi Ana Anglijos fabrikuose dirbo fizinį darbą.
Vilniuje gimusi ir augusi A.Polujan jau 11 metų gyvena Anglijoje, pramoniniame Kingstone prie Halo. Iš pradžių emigrantė čia skynė pomidorus, dirbo vištų fabrike.
„Buvo ne taip blogai. Ne vištas gaudžiau – gaminome šaldytus vištienos pusgaminius, kuriuos įdėjus į mikrobangų krosnelę netrukus būtų galima valgyti“, – smagiai nusiteikusi apie darbo patirtį pasakojo A.Polujan.
Tuo metu ji Lietuvos edukologijos universitete neakivaizdžiai studijavo socialinius mokslus.
Nuo vištų – prie sunkvežimių oro filtrų surinkimo. Toks buvo netikėtas karjeros šuolis, kuris Anai neteikė didelio džiaugsmo: „Ketverius metus surinkinėjau filtrų detales. Buvo labai neįdomus darbas ir žmonės neigiamai nusiteikę, nes dirbo po 20–30 metų vienoje darbovietėje. Man ten nepatiko.“
Paklausta, kodėl išvyko iš tėvynės, A.Polujan, kaip ir daugelis emigrantų, ištarė gerai žinomą frazę: „Norėjosi pokyčių, ir darbo nelabai buvo.“
Jau gyvendama užsienyje Ana tėvynėje baigė studijas ir diplomą pasidėjo į stalčių.
„Baigiau mokslus, kad įgyčiau profesiją. Lietuvoje taip priimta, kad kokias nors studijas reikia baigti. Pamaniau, studijuosiu bet ką, kad tik baigčiau.
Prieš tai bandžiau politikos mokslus studijuoti, bet metus pasimokiau, nepatiko, buvo per sunku ir mečiau“, – pasakojo galiūnų sporto entuziastė.
Nei studijos Vilniuje, nei darbai Kingstono prie Halo, esančio rytinėje Jorkšyro dalyje, fabrikuose A.Polujan nebuvo prie širdies. Ji prisipažino, kad tuo metu dar nežinojo, ko pati nori. Bet kai moteris pradėjo sportuoti, suprato suradusi savo pašaukimą.
Nelaiminga meilė pastūmėjo Aną įrodyti sau, kad ir ji gali būti stipri. Juk išsiskyrus su vaiko tėvu jai buvo sunku vienai auginti sūnų.
Padėti vienturtei dukrai iš Lietuvos į Angliją atvyko jos mama Dana, prieš 6 metus tapusi našle. A.Polujan sūnui davė panašų vardą į savo motinos – Danny.
Naujagimis anūkas buvo panašus į močiutę, todėl ir pavadintas jos garbei. Jam dabar penkeri metai.
„Pradėjau sportuoti, kai jis gimė, nes buvau stora ir nelaiminga“, – užsiminė pašnekovė.
Moteris nutarė savaitgaliais bėgioti, atsisakė saldumynų, o po pusmečio užsirašė bėgti maratoną. Pirmąjį savo maratoną (42 kilometrus 195 metrus) Ana įveikė per 4 valandas 20 minučių.
Ji buvo patenkinta rezultatu: „Ne pati paskutinė atbėgau, kaip tikėjausi. Iš tikrųjų neblogai.“
Bėgimas ne tik ištirpdė papildomus kilogramus, bet ir prašviesino moters mintis.
Ji džiaugėsi, kad bėgiodama pajuto teigiamų emocijų: „Tai daugiau padėjo mano smegenims negu kūnui.“
Ana pastebėjo, kad tapo per plona, nes numetė per daug svorio. Tuomet jos akys netikėtai užkliuvo už vaizdo klipo, kaip moteris traukia sunkvežimį.
„Man labai patiko, nes tai buvo kitoks sportas. Tapo neįdomu gerai atrodyti – norėjosi ko nors daugiau“, – pasakojo A.Polujan, numetusi dvidešimt kilogramų bėgiodama.
Pradėjusi kilnoti svorius Ana grįžo prie įprastos mitybos, bet kūno svoris nedidėjo.
„Kadangi daug sunkumų kilnoju, man reikia daug kalorijų. Aš mėgaujuosi saldumynais kiekvieną dieną, bet nedidelėmis porcijomis. Vadovaujuosi tuo, kad 80 procentų mano dietos – sveikas maistas, o likusi dalis – valgau, ką noriu, tarkim, saldainius, picas“, – patikino A.Polujan.
Bėgiojimą į galiūnų sportą iškeitusiai lietuvei nebuvo lengva rasti trenerį, o treniruotis savarankiškai būtų kenksminga sveikatai. Dėl savo tikslo Ana į treniruotes važinėjo į Šefildą.
Šiame šiaurės Anglijos mieste galiūnų sportas populiarus, todėl lietuvei nebuvo sunku ieškoti pagalbos, kas padėtų treniruotis, sudarytų programą.
„Užsisakinėjau treniruočių sesijas, važinėdavau stebėti varžybų, nes pati norėjau jose dalyvauti“, – patikino A.Polujan, po šešių mėnesių treniruočių Anglijoje dalyvavusi pirmose galiūnų varžybose.
Kaip jai sekėsi? „Nieko ypatinga. Užėmiau trečią vietą, bet varžybose dalyvavo penkios moterys“, – tvirtino A.Polujan, nelabai žinojusi, ką reikės daryti, nes viskas buvo nauja.
Kuo dažniau ji dalyvavo naujokų varžybose, tuo daugiau patirties įgijo.
Netrukus lietuvė perėjo į pažengusiųjų lygį, dabar varžosi nacionalinėse varžybose.
Jos širdis džiaugiasi tapus antra tarp stipriausių moterų Anglijoje 2018-aisiais. Kas gali žinoti, ar 2019-aisiais ji nepagerins savo rezultatų?
Dabar A.Polujan kūno svoris – 74 kilogramai, panašiai kaip iki nėštumo, tačiau moteris atrodo visai kitaip negu anksčiau. Anos išvaizda pasikeitė dėl to, kad galiūnų sportas jai užaugino raumenis.
Tačiau emigrantė nesijaučia dėl to praradusi moteriškumą – ji dalyvavo fotosesijoje vilkėdama puošnius apatinius drabužius, o ir laisvalaikiu nedėvi vien sportinio kostiumo – dažnai vilki sukneles, segi sijonus.
Anos dvasiniai ir kūno pokyčiai įamžinti nemaža tatuiruote ant kairės rankos.
„Ji simbolizuoja mano pasikeitimą nuo to laiko, kai gimė vaikas ir išsiskyrėme su jo tėvu. Tiesiog nesutapo charakteriai, nesutarėme.
Po skyrybų aš pasikeičiau kaip žmogus“, – aiškino moteris.
Iki išsiskyrimo su britu Ana niekada nebuvo sportavusi. Todėl skyrybos ir tapo postūmiu judėti, auginti raumenis.
„Visada kažko norėjau, bet nežinojau ko. Gyvenime siekiau ko nors daugiau, todėl išbandžiau tokius dalykus kaip emigracija į Angliją.
Tačiau ir čia negreitai radau tai, kas mane džiugintų“, – prisipažino A.Polujan, kuriai tapo įprasta tempti sunkvežimį, pakelti rąstą ar ant pečių nešti narvą su statinėmis.
Ana kasmet didina fizinius krūvius – lengviausias sunkvežimis svėrė 7 tonas, sunkiausias – 11 tonų. Ir moteris juos pajudino iš vietos!
Ji taip pat kilnoja storus rąstus – kartais jie būna mediniai, kartais metaliniai su pritvirtintomis rankenomis. Per artimiausias varžybas Ana kels 60 kilogramų sveriantį rąstą.
Buvusi vilnietė varžybose pademonstruoja geležinę ištvermę darydama pritūpimus ir ant pečių išlaikydama narvą, į kurį pritūpus ir atsistojus vis įmetama po 10 kilogramų sveriančią metalinę statinę. Narvas su statinėmis daugiausia galėtų sverti apie du šimtus kilogramų.
A.Polujan motinai iš pradžių nepatiko, kad duktė kilnoja tokius svorius, kad per daug užsiaugino raumenų ir atrodo vyriškai. Bet dabar mama priprato prie atžalos išvaizdos pokyčių, tik negali stebėti varžybų, nes baiminasi dėl traumų, žalos sveikatai.
Tačiau Ana turbūt turi angelą sargą, kuris ją saugo nuo nelaimių. Tad sunkių traumų galiūnė nepatyrusi: „Labai rimtai žiūriu į šį sportą, stengiuosi taisyklingai sportuoti.“
Ana nesitreniruoja kasdien, nes svarbu gerai pailsėti.
„Keturios sesijos po dvi valandas – sunkios, viena – lengvesnė“, – savaitės režimą apibūdino galiūnė, šiuo metu dirbanti ir asmenine trenere.
Anksčiau A.Polujan sporto klube mokė mankštintis norinčius numesti svorio lankytojus, o dabar daugiau dirba su tokiais, kurie nori stiprinti kūno raumenis, siekti rezultatų, dalyvauti varžybose.
„Žmonės ateina į mano treniruotes dėl to, kad nors aš ir esu stipri, neatrodau vyriškai. Tai matyti iš fotosesijų“, – pabrėžė viena stipriausių Anglijos moterų. Ji ir sūnų vedasi į treniruotes. Vaikas ir pats lanko gimnastiką, ir smalsiai stebi, kaip treniruojasi mama.
Ana nori, kad sūnus matytų, kaip ji kilnoja svorius, ir kad tai atžalą paskatintų sportuoti. Sportiškoje aplinkoje augantis Danny turi pavyzdį, todėl ir pats su noru eina į gimnastiką.
Nuolat sportuojanti Ana pati dirba jau su dviem treneriais – vienas jai atsiunčia treniruočių programas, kitas kiekvieną savaitę treniruoja. Ar galiūnei lieka laiko pasimatymams?
Be abejo. Ji dvejus metus draugauja su latviu Juriu, užsiimančiu kultūrizmu.
Pora susipažino sveikos mitybos konferencijoje, nes abu mokosi derinti sportą ir maistą. Juris – taip pat treneris. Bet mylimieji dirba skirtinguose sporto klubuose, gyvena skirtingose vietose.
Netoli Šefildo įsikūręs latvis norėtų su lietuve matytis dažniau, tačiau pora dažniausiai susitinka savaitgaliais.
„Planuojame kartu gyventi, nes sunku bendrauti per atstumą. Aš norėčiau kraustytis pas jį, nes Kingstonas prie Halo, nors ir didelis miestas, – menkai perspektyvus dėl sporto“, – tvirtino A.Polujan, kurios nebetraukia gimtasis Vilnius.
Senokai tėvynėje viešėjusi emigrantė neturi pas ką apsilankyti, nes giminė buvo nedidelė. Vilniuje gyvenanti Anos teta dažnai pas ją atvyksta, nes dukterėčia nuperka lėktuvo bilietus.
„Tėčio netekau prieš šešerius metus – dėl to mama ir atvyko į Angliją, kad nesijaustų vieniša.
Grįžti į Lietuvą neplanuojame. Juk čia nėra ir moterų galiūnių sporto, man nebūtų su kuo varžytis“, – juokdamasi lietuviškai patikino A.Polujan.
Bet Anglijoje ji neturi su kuo kalbėti lietuviškai – su motina ir sūnumi bendrauja rusiškai, o su draugais, klientais ir mylimuoju – angliškai.
