Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, kultūros kritikas, populiarių knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013 m.) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017 m.) autorius A.Tereškinas džiaugėsi, kad prieš šešerius metus pažinčių portale užsimezgusi draugystė ne nutrūko, o išaugo į meilę.
Neseniai Danijos sostinėje įvykusi lietuvio ir serbo santuoka jiems – natūralus žingsnis, nors teko įveikti ne vieną teisinį barjerą. Po vienų pažinties metų išdrįsęs pasipiršti savo mylimajam A.Tereškinas patikino, kad jam pavyko sukurti norimą šeimą, bet iki jos buvo ilgai eita.
– Kokias kliūtis jums teko įveikti? Kodėl santuoką registravote Kopenhagoje?
– Jei kalbame apie santuoką, kliūčių ne itin daug. Man ir mano sutuoktiniui reikėjo gauti pažymas, kad nesame vedę ir kad galime tuoktis. Danijos Karalystės įstatymai labai palankūs norintiems tuoktis užsieniečiams. Ir nesvarbu, ar jie heteroseksualūs, ar homoseksualūs.
Pateikus minėtas pažymas ir asmens dokumentus Valstybės departamentas išduoda leidimus, lieka pasirinkti santuokos vietą ir laiką. Tai mes ir padarėme.
– Kas jūsų išrinktasis?
– Mano mylimasis – 38 metų Serbijos pilietis. Jis yra baigęs demografijos ir ekonomikos mokslus Belgrado universitete. Pagal profesiją yra demografas, dirba demografijos klausimų konsultantu.
– Į socialinius tinklus įkėlėte nuotrauką iš savo jungtuvių. Ar jums buvo svarbu, kad artimieji ir draugai apie tai žinotų?
– Mums abiem buvo svarbu pasidalinti džiaugsmu su artimaisiais ir draugais. Vis dėlto santuoka – reikšmingas žingsnis.
Tai įsipareigojimas ir pažadas palaikyti vienam kitą varge ir džiaugsme, kad ir kaip tai banaliai skambėtų.
Su Vladimiru kartu esame jau daug metų. Kaip sociologas žinau, kad Lietuvoje santuoka turi tikrai didelį simbolinį svorį ir prestižą.
Nepaisant to, kad vos ne pusė santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis, žmonės, pagyvenę kelerius metus kartu, paprastai tuokiasi. Kitais žodžiais tariant, santuoka parodo, kad tu jau suaugai ir įžengei į naują savo gyvenimo tarpsnį.
– Daugelis žmonių gyvena nesusituokę, nesvarbu, ar tai daro heteroseksualai, ar gėjai, kodėl jums buvo svarbu įteisinti partnerystę? Ką tai pakeitė jūsų gyvenime?
– Lietuvoje nesusituokę asmenys beveik neturi teisinės apsaugos. Čia labiau kalbu apie heteroseksualias poras. Pas mus partnerystės įstatymas nėra veiksnus. Todėl norėdami būti pripažinti teisiškai ir būti apsaugoti įvairių gyvenimo atsitiktinumų, pavyzdžiui, skyrybų atveju, žmonės tuokiasi. Tos pačios lyties porų padėtis yra dar blogesnė.
Bet čia reikia prisiminti 2019 metų sausio 11 dienos Konstitucinio teismo nutarimą dėl leidimo laikinai gyventi tos pačios lyties sutuoktiniui užsieniečiui.
Nors šiuo nutarimu nepripažintos užsienyje sudarytos tos pačios lyties santuokos, teisininkų teigimu, Konstitucinis teismas aiškiai pasakė, kad tos pačios lyties poros taip pat yra šeima. Manau, kad tai labai svarbu.
Mes esame normali šeima. Dar svarbiau, kad mūsų šeima, grįsta santuokos ryšiais, pripažįstama dalyje Europos šalių.
Jei sumanytume gyventi ne Lietuvoje, mūsų santuoka mums labai padėtų.
– Kur bus jūsų šeimos namai? Kas jūsų šeimoje yra galva?
– Kol kas mūsų šeimos namai yra Vilniuje, nors šiek tiek laiko praleidžiame ir Belgrade, kuris man labai patinka. Tai didelis, gyvas ir įvairiaspalvis miestas.
Lyginant su juo, Vilnius atrodo mažas ir gerokai prisnūdęs. Belgrade labai išplėtota gatvės kavinių ir barų kultūra, vasarą žmonės iki išnaktų sėdi lauke ir bendrauja. Šiuo metu kelias savaites gyvensime Stokholme.
Kalbant apie galvas, mūsų šeimoje jos yra dvi – abu po lygiai dalijamės šeiminėmis pareigomis ir malonumais. Tradicinis šeimos modelis, kuriame vienas vyras vyrauja, o kitas jam tarnauja, mūsų šeimoje neveikia.
– Ką manote apie galimybę auginti vaiką? O apie pakaitinę motinystę?
– Vaikų neplanuojame. Nei aš, nei Vladas niekada jų nenorėjome. Šį malonumą paliksime kitiems. Pritariu pakaitinei motinystei, jei heteroseksualios ar homoseksualios poros nori, bet negali turėti vaikų.
Žinoma, tai labai brangus malonumas. Pakaitinės motinos paslaugomis dažniausiai naudojasi labai turtingi žmonės, pavyzdžiui, Holivudo žvaigždės.
Žinau, kad aktoriai Sarah Jessica Parker ir Matthew Broderickas turi dvynukus, pagimdytus pakaitinės mamos.
– Jūs, kaip sociologas, ar įžvelgiate ženklų, kad Lietuvoje pasikeitė požiūris į netradicinės lytinės orientacijos žmones?
– Jau įpratome girdėti apie aukštą homofobijos lygį Lietuvoje. Periodiškai atliekamos apklausos tai tik patvirtina.
Jei kalbėtume apie gyventojų požiūrį į tos pačios lyties asmenų partnerystę ir santuokas, partnerystei pritaria tik 11 proc. gyventojų, o santuokai – 7 proc. Skaičiai nėra džiuginantys, bet dėl jų neverta pasiduoti ir atsisakyti gyventi taip, kaip nori.
– Ar dėl savo netradicinės lytinės orientacijos kada nors buvote patekęs į nemalonią situaciją? Kam pirmam iš tėvų prasitarėte, kad esate kitoks? Ar buvo sudėtinga žengti šį žingsnį?
– Esu patyręs nemažai patyčių ir psichologinio smurto. Čia turiu galvoje savo buvusius kaimynus, ypač kaimynę, kurią įamžinsiu dar ne vienuose savo memuaruose.
Mano jau mirę tėvai buvo konservatyvūs, todėl atvirai apie mano orientaciją su jais beveik nekalbėjome. Nors mama mane suprato ir palaikė.
Atsimenu ją sakant, kad ji mane remtų nepaisant mano gyvenimo ar partnerystės būdo.
Apie mane žino visi kiti artimieji: mano tetos, pusseserės ir pusbroliai. Visi jie mane palaiko, tad atsiskleisti nebuvo sunku – ypač lengva tai padaryti, kai turi tave mylintį partnerį.
– Buvo sunku rasti porą?
– Taip, labai sunku. Pirmiausia dėl to, kad homoseksualių asmenų skaičius įvairiose visuomenėse daug mažesnis nei heteroseksualių. Be to, sėkmė susirasti partnerį priklauso ir nuo to, kur gyveni.
Pavyzdžiui, JAV atliktos apklausos rodo, kad vienose valstijose netradicinės orientacijos žmonių skaičius labai didelis, o kitose – labai mažas.
Pavyzdžiui, Kolumbijos apygardoje, kurioje yra ir JAV sostinė Vašingtonas, gyvena 9,8 proc. tokių žmonių, o Arizonos valstijoje – tik 4,3 proc. Lietuvoje tokių duomenų neturime. Bet aišku, kad renkiesi iš riboto partnerių skaičiaus. Tuo atžvilgiu heteroseksualams lengviau.
– Ar tiesa, kad tai – antroji jūsų santuoka?
– Taip, buvau vedęs moterį, mūsų santuoka truko septynerius metus. Skyrybos buvo draugiškos, mano buvusi žmona amerikietė, gyvena JAV. Po skyrybų likome draugai.
– Ką manote apie pažinčių portalus? Juk pažintis su būsimu sutuoktiniu jums buvo lemtinga.
– Pažinčių portalai – neblogas būdas susirasti partnerį. Jau esu minėjęs, kad su Vladu susipažinome globalioje internetinių pažinčių platformoje „OkCupid“.
Ji įdomi tuo, jog užsiregistravus reikia atsakyti į šimtus klausimų, kurie reikalingi tam, kad ši programa automatiškai surastų tau labiausiai tinkantį partnerį. Tai klausimai apie gyvenimo prioritetus, profesinius interesus, kultūrinius pomėgius.
Žinau bent tris heteroksualias poras, kai lietuvės moterys ten susipažino su užsieniečiais vyrais ir kartu gyvena jau daug metų. Dvi iš šių porų yra susituokusios. Manau, kad visi būdai susipažinti yra geri, jei jie padeda susirasti partnerį ir padaro tave laimingą.
– Kuriam iš jųdviejų nepritrūko drąsos pasipiršti? Kiek ilgai truko sužadėtuvės?
– Galima sakyti, kad aš pasipiršau po vienų pažinties metų. Iki santuokos ėjome ilgai – daugiau nei ketverius metus. Mūsų partnerystė, kurią vainikavo vestuvės, užgrūdinta kaip plienas.
