Savo patirtį ji nutarė sudėti į dvi knygas – vienoje pasidalinti gerosiomis gyvenimo istorijomis, kitoje paruošti neuroedukatoriams metodinę medžiagą, kurią pati kūrė daugiau nei dvidešimt metų.
Aiškiau girdėti save ir kitus Marija pradėjo mokytis 1994 metais, kai pasveikusi po sunkios ligos nusprendė atsisakyti įgytos inžinieriaus profesijos ir ėmėsi dailės terapijos. Domėtis ir suprasti, kas tai yra, pastūmėjo atsitiktinumas, kai jos šeimoje atsirado beglobis berniukas.
Padėjo dvasingi pokalbiai
„Kartą aš su dar mažametėmis dukromis išėjome pasivaikščioti Klaipėdoje po parką.
Pro mus praeidavo ir daugiau mamyčių su mažais vaikais. Nežinau, kodėl, bet tada supratau, kad aš ne tik savo dukras, bet ir tuos svetimus vaikus myliu vienodai. Maniau, kad po ligos mano galvoje darosi nebegeri dalykai. Kreipiausi pagalbos į psichoterapeutą, bet jis man patarė susirasti išmintingą kunigą.
Kadangi iki ligos buvau netikinti ir Bažnyčios griebiausi kaip skęstantis šiaudo tik susirgusi, siūlymas pasikalbėti su kunigu man pasirodė priimtinas“, – atviravo Marija.
Po pokalbių su kunigu Marija apie dvasinius dalykus bei savo išgyvenimus kalbėjosi ir su palangiškiais broliais publicistu Tomu ir dailininku Mariumi Viluckais.
Jie patarė jai paskaityti Šventojo Rašto Tobito knygą, kurioje pasakojama, kaip arkangelas Rafaelis nuo negandų ir sunkumų išlaisvino Tobijo ir Saros šeimą.
Pradėjusi skaityti Bibliją ir Tobito knygą pajuto, kad protas vis labiau susikalba su širdimi.
Parsivežė vaiką iš šiukšlyno
Tuo metu Lietuvos spauda daug rašė apie šeimose skriaudžiamus, neprižiūrimus vaikus. Kai kartą su vyru apie tai kalbėjo ir piktinosi, kilo mintis veikti patiems.
Kartu su vyru nusprendė į savo šeimą priimti kelis beglobius arba asocialių šeimų vaikus. Tuo metu Marija ir jos vyras dirbo Palangoje, vienos privačios įmonės poilsinėje, ir turėjo puikias sąlygas pasirūpinti skriaudžiamais vaikais. Juolab kad tos įmonės savininkas kurį laiką finansavo tų vaikų išlaikymą.
Žinia, kad šeimoje gali atsirasti daugiau vaikų, labai patiko ir Marijos dukroms – bus daugiau sesučių arba broliukų.
„Iš Rykantų šiukšlyno parsivežėme labai blogos ir fizinės, ir psichinės sveikatos būklės aštuonerių metų berniuką.
Žodis „mama“ jam sukeldavo į epilepsiją panašius priepuolius. Jis beveik nekalbėjo, o naktimis šaukdavo.
Net pati nežinau, kodėl man tada kilo mintis nupirkti ir savo dukroms, ir mūsų globotiniam dažų bei popieriaus. Po kelių dienų radau jį užsidariusį dideliame poilsinės kambaryje išsitepusį nuo galvos iki kojų – buvo sunaudotas visas popierius, o tapė jis ne teptukais, bet rankomis“, – su šypsena prisiminė Marija.
Po tokios tapybos seanso jos globotinis pirmą kartą išmiegojo visą naktį be riksmų. Kai Marija šią istoriją papasakojo vienai Palangos dailės mokyklos mokytojai tikėdamasi atradusi neįtikėtiną gydymo metodą, išgirdo, kad dailės terapija visame pasaulyje taikoma jau nuo 1939 metų.
Po mažojo tapytojo, kuris dabar daugiau nei trisdešimties metų, sukūręs šeimą ir augina du vaikus, Marijos šeimoje kelerius metus iš eilės gyveno ne vienas vaikas, o kartą buvo priglausti trys vaikai iš vienos probleminės šeimos.
Padėjo alkoholikų šeimai
Vėliau įvykiai vijo įvykius. Marijos sesuo, dirbdama švedų kalbos vertėja, sulaukė verslininkų iš Švedijos (paramos fondo „Vanner Emellan“ („Širdis širdžiai“). – Red.) pasiūlymo tiekti labdarą Lietuvos vaikams ar juos globojančioms įstaigoms bei organizacijoms.
Pirmosios labdaros siuntos – dažų, popieriaus ir drabužių vaikams Marija sulaukė dar Palangoje, o vėliau – jau kelis kartus per metus Vilniuje, kur įkūrė asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“.
„Gaudami labdarą iš Švedijos galėjome probleminėms ar priklausomybių turinčioms šeimoms padėti visaip. Vienai rimtai nuo alkoholio priklausiusiai šeimai padarėme net buto remontą, bet manais už tai, kad vyras su žmona pradėtų vaikščioti į anoniminių alkoholikų susirinkimus“, – patirtimi dalijosi Marija.
„Rafaelio“ institute Vilniuje daugiau nei per dešimt metų Marija per dailės terapijos seansus suteikė pagalbą maždaug šešiems šimtams vaikų, o visoje Lietuvoje veikusiuose dienos pagalbos centruose lankėsi per šešis tūkstančius vaikų.
Galbūt viskas būtų klostęsi kitaip, tačiau, draugų paraginta, moteris buvo nusprendusi panašų institutą, koks buvo „Rafaelis“, atidaryti Norvegijoje.
Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, nes tarsi perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo žinia, kad Marija serga vėžiu. Ir jau trečia stadija.
„Gyvenimas, tiksliau – likimas, pareikalavo atsisakyti darbo Norvegijoje, o „Rafalyje“ dabar vyksta tiktai neuroedukatorių, kurie vėliau patys steigia savo centrus, mokymai. Juose, be kitų metodų, aš naudoju ir dailės terapijos metodus asmenybei ugdyti“,– pasakojo Marija.
Smogė baisi liga
Atviraudama, kaip sužinojo apie baisią diagnozę, ji dabar jau kalba su šypsena, nes po krūties pašalinimo operacijos, atliktos praėjusių metų rudens pradžioje, jau atsigavo. Stengiasi džiaugtis gyvenimu, dar labiau įsiklausydama, ką jai sako širdis.
Kai ruošdamasi išvažiuoti dirbti į Norvegiją Marija nusprendė pasitikrinti sveikatą, nei kraujo, nei kiti tyrimai nerodė, kad ją ištiko krūties vėžys. Medikai sunerimo tik tuomet, kai ji pasiskundė apčiuopusi pažastyje nedidelį darinį. Jį išsamiau ištyrinėjus ir paaiškėjo grėsminga diagnozė.
Paklausta, ar pati sau radusi atsakymą, kas galėjo išprovokuoti dar vieną nelengvą gyvenimo išbandymą – ligą, Marija drąsiai atsakė, kad visus atsakymus jau atradusi: „Viską lemia mūsų mąstymas. Kelionėje per savo pastarąją ligą atradau, kad kažkoks mano mąstymo ir pasaulio suvokimo modelis nuveda iki sunkios ligos, aš iš jos išsikapstau, o po kurio laiko vėl įkrentu į ligą.
Esu suskaičiavusi: mirties akivaizdoje buvau jau devynis kartus. Vienos psichoterapeutės padedama išsiaiškinau, kad atleisti kitam, kol nesi atleidęs sau, – tik iliuzija. Tokia pati iliuzija, kad įmanoma mylėti kitą žmogų nemylint savęs.“
Sužinojusi apie vėžį Marija visų draugų prašė pasimelsti, nes ir anksčiau susirgusi visada paprašydavo maldos: „Maldos galia tikiu tūkstančiu procentų. Jau žinau, kad susergame, kai pavargstame gyventi. Būna įvairių sunkumų, gyvenimo išbandymų, situacijų – tai priklauso nuo žmogaus vidinės energijos.
Įsitikinau, kad man mąstyti reikia atsargiai. Niekada nemaniau, kad teks išgyventi chemoterapiją. Sakyčiau, tai labai gera skaistykla. Bet visiems, kurie pavargo gyventi, rekomenduoju pasirinkti kitokią skaistyklą – yra kur kas geresnių galimybių ir būdų pailsėti.“
Apie gydymą užsienyje Marija negalvojo. Pasikliovė tik Lietuvos medikais, ypač Nacionalinio vėžio instituto chemoterapeute Lina Daukantiene.
Perėjusi daug jėgų pareikalavusią gydymosi skaistyklą moteris prisipažino ne kartą pykusi ir ant savęs, ir ant artimųjų, ir ant draugų, ir ant priešų. Teko iškęsti didžiulius srautus neigiamų emocijų, kurios labai apsunkindavo gyvenimą.
Tačiau būtent šie skaudūs išgyvenimai padėjo surasti atleidimo kelią.
Patys renkamės, kur eiti
Atleidimo paslaptis moteriai kiekvieną kartą padeda išgyti, atsinaujinti, pakilti ir eiti toliau. Bet Marija įsitikinusi, kad didžiausią įtaką jos ligai turėjo didelis stresas ir išgyvenimai dėl vienos iš trijų dukterų.
„Jeigu tada būčiau nedelsdama nuėjusi pas psichoterapeutą, greičiausiai būčiau išvengusi vėžio“, – svarstė Marija.
Žmogaus gyvenimą ji lygina su važiavimu liftu – į jį įlipę patys pasirenkame, kurį mygtuką nuspausti. Skaistykla – tai abejonės.
Kuo daugiau abejonių, tuo gyvenimo kamertono amplitudė platesnė, o viduje – daugiau triukšmo, nerimo. Nerimas – neįvardintos baimės priežastis.
„Taip pat supratau, kad tik pats žmogus pasirenka nuspausti mygtuką į pragarą. Jame atsidurti gali padėti aplinkybės, jei nuolat kitus ar save kritikuojame, kaltiname, kontroliuojame, smerkiame. Jeigu pats žmogus nenori išlipti iš pragaro, niekas jo iš ten neištrauks. Kryptis į dangų nuneša į būseną mėgautis gyvenimu čia ir dabar.
Kurdama visus savo neuroedukacinius metodus ir per dailės terapijos seansus stengiuosi žmonėms padėti kuo ilgiau išbūti dangaus būsenos“, – dalijosi atradimais Marija.
Jos atrastasis dailės terapijos metodas „Širdies ikona“ suteikia galimybę žmogui maždaug tris valandas tapyti be jokių taisyklių – naudojant tik tas spalvas, kurios patinka, ir nesiekiant jokio rezultato.
Tos trys valandos garantuoja žmogui galimybę mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Kitaip tariant, būti dangaus būsenos.
Atrasti šį ir kitus dailės terapijos metodus Marijai padėjo darbas su probleminiais vaikais Palangoje ir „Rafaelio“ institute.
„Tai, ką patiria žmogus per dailės terapijos ar neuroedukacinius užsiėmimus, prilygsta jo paties išpažinčiai sau.
Kartais piešdami žmonės pradeda verkti, nes prisimena daug įvairių gyvenimo įvykių, išbandymų, išgyvenimų.
Neretai dailės terapiją derinu su kalbiniais kodais, kurie kur kas labiau padeda išvalyti žmonių ilgalaikę atmintį, kad ji neslėgtų“, – pasakojo apie savo mokymus Marija.
Apsisprendus parašyti knygas apie savo dailės terapijos metodus ir pacientų ir globotų vaikų istorijas jai labiausiai norėjosi papasakoti, kad kartais žmonės patiria neįtikėtinų gyvenimo išbandymų, bet vis tiek sugeba atsitiesti.
Rašydama knygą apie savo neuroedukacinius metodus ir išsiuntusi jų aprašymus jau penktosios laidos būsimiems neuoroedukatoriams M.Mendelė-Leliugienė sulaukė vienos moters, kuri nutarė nebetęsti jos mokymų, nes tai esą ezoterika, skambučio.
„Kai paklausiau, kaip ji supranta ezoteriką, nes aš pati nežinau, kas tai yra, ta moteris nesugebėjo paaiškinti, tik papriekaištavo, kad per daug kalbu apie dvasinius dalykus.
Vadinasi, žmonėms taip mažai rūpi dvasiniai dalykai! O juk be jų mes nepajėgūs suvokti nei pačių savęs, nei kitų.“
