Michailas apie nelaimėlę senutę sužinojo po to, kai gretimame daugiabutyje name gyvenę žmonės iškvietė policiją. Jiems sukėlė nerimą tai, kad vienas daugiabučio langas kurį laiką buvo išdužęs ir jie pamanė, kad buto savininkui galėjo nutikti nelaimė.
Paaiškėjo, kad bute su išdužusiu langu gyvena Stefanija. Jos bute praėjusį rudenį kilo gaisras, po kurio langas įskilo, o kai kaimynai pradėjo savo bute gręžti sieną – stiklai visai išbyrėjo.
Tokiame apdegusiame bute, pati net pajuodusi nuo suodžių, moteris ir gyveno pusę metų. Elektros, vandens ir dujų jos bute nebuvo dar ilgiau, nes jie buvo atjungti dėl skolų. Tikriausiai nuo žvakės, kai moteris mėgino pasišviesti, ir kilo gaisras. Netekusi dokumentų, močiutė negaudavo pensijos.
Kambarys buvo visas pajuodęs ir šaltas, dėl to moteris buvo jo duris apkamšiusi skudurais ir įsirengusi guolį virtuvėje.
„Gyvenime esu matęs nemažai blogybių, bet sąlygos, kuriomis gyveno Stefanija, mane vis tiek išgąsdino, tad ir kilo noras jai padėti. Apie tai paskelbiau feisbuke, ir netrukus atsirado daug pagalbininkų, o ir valstybės įstaigos į situaciją pažvelgė rūpestingiau“, – sakė Michailas.
Pirmiausia jis tiesiog nuvežė močiutei maisto ir vandens, o vėliau pagalba įgavo gerokai didesnius mastus. Beje, maisto močiutei ir seniau pristatydavo „Maisto bankas“, tačiau kas jai iš žalios vištienos ar makaronų, jeigu jos namie neveikia dujinė viryklė?
Michailas tikisi, kad dabar, kai imtasi problemas spręsti, vanduo Stefanijai netrukus bus įjungtas, kiek vėliau bus sugrąžinta ir elektra bei dujos. Greitai ji vėl turėtų gauti pensiją.
Dabar gerų žmonių dėka jos namuose pastatytas biotualetas. Seniau močiutė gamtinius reikalus atlikdavo kur pakliuvę, dėl to ant jos ir pykdavo kaimynai. Merginos, kurios ėmėsi senolei pagelbėti, nuvežė ją nusiprausti, ko ji ilgai negalėjo padaryti. Nusipraususi Stefanija džiaugėsi: „Dabar esu tikra pensininkė.“
„Kai su močiute susipažinome, ji buvo labai įbauginta ir vieniša, kaip koks Mauglis, gyvenęs be žmonių. Kadangi iš aplinkinių patyrė daug skriaudų, užgauliojimų, kaimynų buvo nuolat vadinama „bomže“, ji žmonėmis nepasitikėjo ir su jais bendrauti vengė. Ir su socialinių tarnybų atstovais bendrauti ji prisibijojo arba bendraudavo atšiauriai. Su manimi bei mano padėjėjomis pradžioje taip pat nebuvo draugiška, bet vėliau pavyko užmegzti ryšį“, – sakė Michailas.
Namai jau daug gražesni
Su močiute susibičiuliavę jos pagalbininkai jau aptvarkė jos namus – nušveitė sienas ir grindis, išnešė apdegusius daiktus. Langas jau įstiklintas. Močiutė vėl turi lovą su gražia švaria patalyne – viską padovanojo geri žmonės. Savivaldybė suskubo skirti senolei paramą būsto remontui, taigi netrukus jos namai turėtų atrodyti visai gerai.
Yra atsiradę net trys geri žmonės, kurie siūlosi močiutei padovanoti televizorių. Apie jį Stefanija labai svajoja. Kol elektros dar neturi, mėgsta skaityti spaudą. Michailas jai parūpino ir mobilųjį telefoną bei pamokė juo naudotis, kad prireikus galėtų išsikviesti pagalbą.
Močiutės pagalbininkai surengė jai ir pramogų – nuvežė ją į prie Klaipėdos esantį zoologijos sodą, ketina nuvežti ir prie jūros. Prie jos klaipėdietė buvo labai seniai, juk ji ir iki parduotuvės sunkiai nueina.
Tiesa, paskelbęs Stefanijos istoriją internete, Michailas sulaukė ir daug neigiamų komentarų, neva kam čia reikia remti kažkokią „bomžę“ (moteris kartais į namus parsinešdavo daiktų, rastų lauke), kuri pati ir padegė savo namus. Tačiau vyras įsitikinęs, kad močiutė yra šaunus žmogus, tiesiog vienišas ir liūdnas, prigąsdintas aplinkinių.
Gal atsiras pažįstamų?
Stefanija Širvytė savo pagalbininkams pasipasakojo kilusi iš Aukštaitijos, o didžiąją gyvenimo dalį gyvenusi pajūryje, kur dirbo statybose. Ir ji buvo ne paprasta darbininkė, o brigados viršininkė.
„Kiek žinome, artimųjų Stefanija neturi. Būtų labai smagu, jei atsilieptų kas nors iš jos buvusių bendradarbių (tikriausiai tie žmonės jau sulaukę garbaus amžiaus). Dabar močiute rūpinasi kelios šaunios merginos. Visi žinome istorijų, kaip žmonės pradeda rūpintis svetimais vaikais ir tie tampa jų šeimos nariais, o gal Stefanija taps kažkurios iš tų merginų šeimos nare?“ – vylėsi Michailas.
Santykiai su kaimynu atšilo
Viena iš merginų, padedančių Stefanijai, yra Tereza. Kaip ji sugalvojo to imtis? „Pamačiau Michailo įrašą feisbuke, kurį laiką pasvarsčiau ir ryžausi parašyti, kad galėsiu būti naudinga. Šveičiau močiutės butą, vežiau ją prausti. Iki šiol panašios veiklos neturėjau, bet nuolat mačiau savo mamos pavyzdį – ji, dirbdama mokytoja, jau apie 20 metų savanoriauja kūdikių namuose, nakvynės namuose ir kitur“, – sakė Tereza.
Moteriai džiugu, kad močiutė, iš pradžių prisibijojusi bendrauti su pagalbininkais, dabar jau jiems šypsosi ir mielai šnekučiuojasi, sako, ko norėtų pavalgyti (jos mėgstamiausias patiekalas – cepelinai).
„Smagu ir tai, kad atsiranda daug norinčiųjų vienaip ar kitaip prisidėti prie pagalbos. Štai buvo viena diena, kai sulaukėme net 30-ies žinučių su pagalbos siūlymais. Labai nudžiugino ir tai, kad remontuoti močiutės butą padėjo ir vienas kaimynas, o juk daugelis kaimynų jos atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai. Pradžioje jie ir mums sakė, kad jokios naudos iš pagalbos senolei nebus, nes ji ir prieš dvidešimtį metų gyveno panašiai. Taigi džiugu, kad jų nuomonė palengva keičiasi“, – sakė moteris.
Daugiau informacijos apie pagalbą Stefanijai rasite jai skirtoje feisbuko grupėje
