Jeigu žmogus atneša žurnalą ir pirštu parodo, kad jis nori būti būtent toks, vilnietis sporto treneris T.Sutula dažnai jam pataria eiti pas kitą specialistą. Nes tokių rezultatų žmogus gali nepasiekti, o meluoti Tomas nenori.
Juk daug kas priklauso nuo genų, o pagalbinių medžiagų vartojimui Tomas nepritaria. Jis siekia pratinti žmones prie sveiko maisto, ragina išbandyti įvairias sporto šakas. Tuo labiau kad jam pačiam tai gyvenime labai padėjo ir padeda.
„Tie, kurie pas mane ateina norėdami greito rezultato, ilgai neužsibūna. Juk jei visi liktų, salė būtų pilnut pilnutėlė. Iš žmogaus elgesio iškart matyti, ar jis ilgai sportuos, ar ne. Jam to nesakau, bet nuojauta paprastai neapgauna. O aš siekiu, kad klientai sportą pamėgtų ir liktų ilgam“, – pradėjo pokalbį 13 metų aktyviai sportuojantis T.Sutula.
Sunku pasakyti, kada sportas atsirado jo gyvenime, mat, kiek save tik atsimena, buvo labai aktyvus. Vaikystėje ir paauglystėje Tomas žaidė krepšinį.
Tuo metu ketveriais metais vyresnis brolis Karolis lankė irklavimą, bet greitai jį metė ir perėjo į rankinį.
Paskui brolį – ir Tomas. Tačiau pastarajam nepatiko šio sporto šiurkštumas, tad neužsibuvo. Po metų brolis grįžo į irklavimą, o Tomas nuėjo kartu su juo.
Taip nuo 13 metų T.Sutula beveik 7 metus užsiėmė akademiniu irklavimu.
Jis tapo Lietuvos čempionu (M4 valčių klasėje) ir dalyvavo pasaulio čempionatuose. Nieko keista, mat irklavimas – vaikino genuose. Tomo tėvas – sovietmečiu buvęs garsus irkluotojas Ričardas Sutula.
Vis dėlto paskutinius irklavimo metus Tomą pradėjo vilioti sportas salėje su treniruokliais. Kurį laiką kasdien po irklavimo treniruočių jis traukdavo kilnoti svarmenų. Norėjo užsiauginti didelius raumenis, ėmė domėtis kūno lavinimu – tiesiog paniro į tai. Netrukus išbandė kūno rengybą, dalyvavo varžybose. O pastaruoju metu vyrą patraukė jėgos trikovė.
T.Sutula juokiasi, kad pusė jo yra sportininkas, o kita pusė – kompiuterių specialistas. Ilgas dienas prie kompiuterio tarp treniruočių leisdavęs Tomas po mokyklos netgi pasirinko informacinių technologijų specialybę.
Tačiau po pirmų metų pajuto, kad tai ne jo kelias, ir metė studijas. Vietoj to išsilaikė trenerio licenciją ir pradėjo dirbti su žmonėmis.
Dabar vyras džiaugiasi savo darbu ir toliau kaupia žinias apie kūno modeliavimą, svarsto apie kineziterapijos specialybę.
„Prie daug ko esu prisilietęs gyvenime, bet sportas – tai sritis, kurioje jaučiuosi savimi. Be to, gera jausti, kad galiu padėti kitiems. Suprantu, kad tai galiu padaryti per sportą. Netgi svarstau kartkartėmis suteikti galimybę kai kuriems žmonėms treniruotis pas mane nemokamai“, – atskleidė ateities planus T.Sutula.
Vis dėlto nuo kompiuterio jis irgi nenutolo. Šiuo metu sportininkas daug laiko skiria vaizdinės medžiagos kūrimui. Pats daro pratimus, juos filmuoja, įgarsina, vėliau juos platins klientams, kad jie galėtų taisyklingai patys atlikti pratimus, kai trenerio nėra šalia.
Tomas išsiskiria iš daugumos kitų trenerių tuo, kad labiau mėgsta pagirti žmones, nuolat priminti apie pastangų naudą, o ne muštruoti, skatindamas negailėti jėgų. Pažinodamas tokių specialistų tik pradėjęs treniruoti kitus Tomas netgi pats dvejojo, ar jis su savo būdu pritaps šalia tokių griežtų trenerių.
„Per pirmą treniruotę daug kalbu, nuosekliai viską išaiškinu, matau, kaip žmonės su nuostaba žiūri, o kas gi bus toliau. Mėgstu pagirti, pabrėžti gerąsias genetikos puses, pasakyti, kad jei ir toliau žmogus taip sportuos, neabejotinai bus patenkintas rezultatais.
Prieš sudarydamas programas išsiklausinėju, kokie klientai prieš tai buvo, gal yra kokių nors problemų dėl hormonų pusiausvyros. Spaudžiu žmones, jei matau, kad jiems jau to reikia.
Pavyzdžiui, per keletą mėnesių padėjus pagrindą ir sutvirtinus kūną, man labai svarbu išmokyti klientą, kad jis galėtų sportuoti vienas, be manęs“, – pasakojo T.Sutula.
Kartais jis net specialiai pasiūlo, pavyzdžiui, keturis kartus per savaitę sportuojantiems žmonėms dvi treniruotes atlikti vieniems, be trenerio, o po to įdomu pačiam išgirsti, kas buvo sunkiau, kas lengviau, gal ko nors nesuprato.
Vieni nori atsikratyti kilogramų, kitiems, priešingai, sunku priaugti. Tarp tokių – ir Tomas. Kai irkluodavo, vasarą turėdavo gerti svorį skatinančius didėti papildus.
Tomas visuomet buvo itin liesas, kartais net būdavo panašus į anoreksija sergantį paauglį. 195 cm ūgio irkluotojas sverdavo apie 70 kg. Tuo metu jis svajodavo apie 90 kg.
„Mano tokie genai. Pirmiausia reikia su tuo susitaikyti ir, kaip ir visiems kartoju, pamėgti procesą, sveiką maistą. Neskubėti, nesistengti siekti greitų rezultatų, nebūtina sportuoti kasdien – užtenka kelių kartų. Pamėgę šį procesą net nepastebėsite, kaip praeis metai kiti ir atsiras rezultatai. Šiandien aš jau sveriu apie 100 kg ir esu patenkintas“, – kalbėjo savo pavyzdžiu siekiantis kitus įkvėpti T.Sutula.
Jis galėtų būti pavyzdys ne vien dėl to, kad turi puikiai ištreniruotą kūną, bet ir kaip žmogus, sugebėjęs suvaldyti jį kankinusias slogias mintis.
„Visą gyvenimą lydėjo keistas slogumas. Atrodytų, tarytum viskas gerai, esi sveikas, turi artimų žmonių, tačiau viduje kažkas ne taip, jaučiau nerimą dėl ateities, buvo apėmęs liūdnumas, stresas, kankino nemiga, buvau emocionalus, pernelyg jautrus. O sukrėtimai, pavyzdžiui, išsiskyrimas su ilgamete drauge, šias būsenas dar labiau sustiprindavo. Buvo labai prastų dienų“, – atvirai pasakojo Tomas.
Kad sportas yra vienas geriausių būdų pagerinti psichikos sveikatą, jis kartoja ir savo klientams. Turi ir patarimą, kaip pradėti.
„Esu skaitęs ir girdėjęs daugybę motyvacinių frazių. Viena jų labai veiksminga: jeigu tu ko nors užsimanai, apie ką nors pagalvoji, turi per 5 sekundes pradėti tai daryti, kitaip smegenys gali tą mintį atmesti. Tad kai sėdžiu liūdnas, prislėgtas ir ateina mintis nueiti į salę pasportuoti, iškart stojuosi. Nueiti sunkiausia, tačiau dar niekada nesu gailėjęsis, kad nuėjau. Kitą dieną atsiminęs jausmą po treniruotės vėl eini ir po truputį užsivedi“, – savo patirtimi dalijosi Tomas.
Be sporto, slogias mintis T.Sutulos gyvenime padeda nuvyti ir joga bei meditacija, kuri visiškai pakeitė požiūrį į aplinką. Koncentruodamasis į kvėpavimą be pašalinių minčių, pasak Tomo, jis tarsi pasineria į visiškai kitą pasaulį.
Vyras pastebėjo, kad ilgainiui jam tapo lengviau susidoroti su stresinėmis situacijomis.
„Kartais sportuodamas gali daug ką apgalvoti, sudėlioti mintis, o kartais kaip tik skaičiuodamas pratimus taip užsimiršti, kad nepastebi, kaip imi šypsotis. Vienu metu, galima sakyti, net gyvendavau sporto salėje.
Net neįsivaizduoju, kas būtų, jei nebūtų sporto mano gyvenime. Blogas mintis atidedi į šalį, pasportuoji, o kai grįžti, tos mintys jau būna kažkur išgaravusios“, – savo patyrimais dalijosi T.Sutula.
Treneris rekomenduoja salėje kuo daugiau bendrauti vieniems su kitais, kalbėti apie bet ką, kad ir apie bicepsus, paklausti, kaip sekasi sportuoti, užuot užsidarius vieniems daryti pratimus. T.Sutula savo auklėtinius skatina mylėti save, gėrėtis savo kūnu, fotografuoti, jei norisi, užuot apkalbinėjus dėl to kitus.
„Daug žmonių kenčia nuo nerimo, slogumo. Kai pradeda sportuoti, pastebiu, kaip greitai ima keistis jų psichologinė būsena, savijauta. Net greičiau nei fizinė išvaizda. Vėliau, kai jau matyti ir kūno pokyčiai, džiaugiesi, tampi stipresnis. Klientų pokyčiai man pačiam glosto širdį“, – džiaugėsi T.Sutula.
Pačiam Tomui sportas pridėjo daug jėgų ir ištvermės, jis mėgaujasi tuo, ką daro dabar, tačiau neatmeta galimybės vėliau grįžti į akademinį irklavimą. Parodė ant rankos tatuiruotę, kurioje – aštuonvietė akademinio irklavimo valtis.
„Ko gero, kiekvienas irkluotojas su manimi sutiktų, kad irklavimas lieka visam gyvenimui“, – nusišypsojo Tomas. Jam gera prisiminti jausmą, kuris apima vakare išstūmus valtį į nurimusį ežerą.
